Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Senosios Žalpių giesmės – bažnyčiai, scenai, namams

Inesė Ratnikaitė

Žalpių etnografinis ansamblis (iš kairės): Danutė Nacienė, Teresė Ralienė, Elena Milkintienė, Nijolė rikštanavičienė, vadovė Danutė Anankaitė, Regina Bertašienė, Dalytė Norbutienė, Vytautas Nacas, Petras Tautkus, Žydrūnas Dumša

Prof. hab. dr. Alfonsą Motuzą galima pavadinti šiuolaikiniu deimančiukų ieškotoju. Tik jis, skirtingai nuo kun. Juozo Tumo-Vaižganto, randa ir saulės švieson iškelia ne literatūrinius, o muzikinius deimančiukus. Vienas tokių – Kelmės rajono Žalpių etnografinis ansamblis, vadovaujamas Danutės Anankaitės. Apie radybas pasakoja pats prof. A. Motuza:

„Prieš dvidešimt vienerius metus Kelmėje buvo pradėti rengti Žemaičių krašto muzikavimo ir amatų kursai. 1995 metais tuometinis Tauragės dekanas mons. Petras Puzaras pasiūlė Kelmėje greta amatų ir muzikavimo (dainų bei grojimo kanklėmis ir triūbomis) dėstyti ypač  žemaičių mėgstamą liaudišką giedojimą (šermenų, įvairių atlaidų giesmės), atskleisti kantičkinių giesmių prasmę. Taip nuo 1996 metų, Kelmės dekanui sutikus, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, SJ, leidus, buvo pradėti organizuoti ir giesmių mokymo kursai, į kuriuos susirinkdavo vadovai, bažnyčių vargonininkai ir bendruomenių muzikai iš įvairių Žemaitijos regionų. Apie 2002-uosius į kursus atvyko ir Žalpių Pagramančio kultūros centro vadovė, kuri, mokydamasi giesmes, papasakojo, kad kaime susibūrę gieda senąsias giesmes. Mane suintrigavo, nuvykau į tą kaimelį ir pamačiau kolektyvą – natūralų, tikrą, gyvą, išgirdau tikras giesmes, tikrą giedojimą, tikrą meldimąsi ir nutariau, kad būtų galima parodyti pirmiausia Kelmės visuomenei. Tokiu būdu paskatinau šitą unikumą koncentruoti, prisistatyti visuomenei bei Bažnyčiai. Ansamblis buvo pakviestas į kelias mokslines konferencijas, paskui dalyvavo keliose „Marijos radijo“ laidose“.

Žolinė daugiabučio bendruomenėje

Kazimieras Dobkevičius

Šventės rengėjai (iš dešinės) Ona ir Albinas Staugaičiai su prof. Ona Voveriene

Onutė ir Albinas Staugaičiai, iškentėję pažeminimą, badą, praradę sveikatą, sugrįžo iš Kazachstano konclagerio ir per didelį vargą įsikūrė Kaune. Sunkiai dirbo, be to, buvo nuolat persekiojami. Staugaičių gyvenimas pasikeitė, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Albinas Staugaitis seniai užsiėmė drožyba – yra išdrožęs daugybę įvairių kryžių, verpsčių. Ir prie savo daugiabučio namo, kuriame gyvena, išdrožė keturių metrų aukščio kryžių, kuris vėliau buvo pašventintas. Katalikiška šeima sumanė prie namo, esančio Kovo 11-osios gatvėje, su bendruomene švęsti Žolinės šventę. Sumanymui pavykus, dabar kiekvienais metais į būrį susirenka choristai, poetai, laisvės kovų dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, visi geros valios žmonės.

Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Mitingo dalyviai Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyrius ir miesto savivaldybė rugpjūčio 23 dieną paminėjo Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 dienos sutartį – Ribentropo-Molotovo paktą – ir legendinį Baltijos kelią.

  Ryte Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius okupacijų ir tremčių metais. Bažnyčios rektorius kun. Tomas Karklys pamokslo metu paminėjo 1939 metų slaptųjų protokolų aukas. Tačiau ir tokiomis sąlygomis lietuviai ištvėrė, nes malda ir tikėjimas grąžino ne vieną į Lietuvą.