Maldos ir laisvės keliu
Antanina GARMUTĖ
|
Archyvinėje nuotraukoje
kunigas Antanas Jančauskas. Kūnas
jau paliegęs, tačiau dvasia nepalūžus
|
Šimtamečių liepų alėja, per jauną žydintį sodą mintimis pareinu iš Piliuonos pradžios mokyklos. Tuojau ieškosiu dviejų žąsies sparnų, nes mokyklos scenoje paskyrė vaidinti Angelą. Tikybos pamokas vedantis kunigas Antanas Jančauskas yra mūsų, mažiukų mokinukų, mylimiausias mokytojas. Jo visai nesibijome, jį mylime, ir jis myli mus. Kai per pertrauką jį iš tolo pamatome atvažiuojantį dviračiu nuo Pakuonio, bėgame pasitikti gal pavėžės ant rėmo ar bagažinės? Bet kunigėlis apsikrovęs ryšuliais su religine ir vaikų literatūra bei aparatu, kuriuo mums rodys vaizdelius iš šventųjų gyvenimo. Mokė mus kunigas ne vien tikėjimo tiesų, Dešimties Dievo įsakymų, bet ir apdalydavo savo sudarytais giesmynėliais, maldaknygėmis. Kažkaip, lyg ir netyčia jis vis nukrypdavo ir į istorines temas. Išvydęs ant sienos Lietuvos žemėlapius, susimąstęs kalbėdavo apie didžiuosius kunigaikščius, primindavo Žalgirio mūšį. Jis mokėjo sudominti, puoselėti mūsų patriotinius jausmus, tautinę savigarbą. Kunigas sakydavo, kad apie tai daug kalbėti negali (tada buvo fašistinės okupacijos metai, o vokiečiai to nemėgsta...). Suprasdavome savo Mokytoją iš pusės žodžio.
|
Ištesėjęs priesaiką nuėjo į Viešpaties namus
|
Leonas Pranulis
Broniaus VERTELKOS nuotrauka
|
Mūsų buvusios antisovietinės pogrindinės organizacijos narius sekmadienį pasiekė liūdna žinia mirė Leonas Pranulis, vienas iš veikliausių jos narių. Leono Pranulio pavardė įrašyta ir Juozapo Romualdo Bagušausko 1999 metais išleistoje knygoje Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas. Leonas Pranulis gimė 1940 metų birželio 21 dieną Šakiuose, kada mūsų kraštą pradėjo trypti sovietinio okupanto kruvinas batas. Gal jau tada su pirmuoju motinos pieno gurkšniu bei lopšinės daina kūdikio širdelėje buvo pasėta Dievo ir Tėvynės meilės sėkla, kuri kartu su amžiumi didėjo, brendo ir sąmonėjo. Sąmonėjo gerokai paaugusiais idealizmo sparnais ir aiškia gyvenimo kelio prasminga kryptimi. Ši kryptis vedė į didelį, bet gana tuomet pavojingą kelią savo jaunystės jėgas pašvęsti Lietuvai, jos išsivadavimo iš okupacinio jungo labui. 1959 metais Leonas kartu su būreliu draugų priėmė senojoje Zapyškio bažnytėlėje ištikimybės ir darbo priesaiką Dievui ir Tėvynei. Ši priesaika buvo priimta iškilmingai, degant žvakei, prie pastatyto Kryžiaus ir Trispalvės vėliavos. Devyniolikmečio jaunuolio širdimi ir lūpomis ištarti priesaikos žodžiai buvo ta didžiulė šviesa ir vertybių matas, lydėjęs jį per visą gyvenimo kelią įvairiuose darbo bei veiklos baruose.
|