Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Jono Pauliaus I mokymas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius I (1912-1978)

Prieš tris dešimtmečius išrinkto popiežiaus Jono Pauliaus I rašytinis palikimas nėra gausus, kadangi jis vadovavo Bažnyčiai  neilgai: nuo išrinkimo į šv. Petro sostą 1978-ųjų rugpjūčio 26 dieną iki staigios mirties nuo infarkto praėjus šiek tiek ilgiau kaip mėnesiui. Tačiau išskirtiniu kuklumu ir gerumu pasižymėjusio Šventojo Tėvo paprastos, labai teisingos ir sielovadiškai jautrios mintys visam laikui išliks brangiu Bažnyčios paveldu. Minint Dievo tarno Jono Pauliaus I trumpo, bet prasmingo pontifikato 30-metį aptariami jo pasisakymai per sekmadieniais vidurdienį „Viešpaties Angelas“ maldos proga įvykusius susitikimus su maldininkais.

Dvigubas vardas – pagarbos pirmtakams išraiška

Pirmajame sekmadienio susitikime, vykusiame rugpjūčio 27 dieną, netrukus po Kardinolų konklavos, patvirtinusios jį naujuoju Visuotinės Bažnyčios ganytoju, Šventasis Tėvas su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais tikinčiaisiais dalijosi savo įspūdžiais. „Niekada negalėjau įsivaizduoti to, kas atsitiko“, – prisipažino jis, pabrėždamas, kad stiprybės prisiimti tokią didelę atsakomybę jam suteikė kardinolų priminimas, kad „daug žmonių visame pasaulyje meldžiasi už naująjį Popiežių“.

Išrinktas po labai trumpos, vos vieną dieną trukusios konklavos, kurioje dalyvavo 111 kardinolų (išrinkimui reikia bent dviejų trečdalių pritariančių balsų), kardinolas Albinas Lučianis pasivadino Jonu Pauliumi I. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Popiežius pasivadino dvigubu vardu, tuo pabrėždamas savo glaudžius ryšius su pirmtakais – Jonu XXIII ir Pauliumi VI. „Aš neturiu nei popiežiaus Jono sapientra cordis (lot. širdies išmintingumo), nei popiežiaus Pauliaus pasirengimo ir kultūros, bet esu jų vietoje, – kalbėjo Jonas Paulius I, – ir bandysiu tarnauti Bažnyčiai. Viliuosi, kad man padėsite savo maldomis“.

Kuklus savojo netobulumo pripažinimas

Rugsėjo 3 dieną įvyko popiežiaus Jono Pauliaus I inauguracija. (Šventasis Tėvas vėl visus nustebino savo paprastumu, nutraukdamas tūkstantmetę iškilmingos karūnacijos tradiciją ir apsiribodamas prasmingomis įvesdinimo šv. Mišiomis.) Po liturginių apeigų prieš kalbėdamas „Viešpaties Angelas“ maldą Popiežius priminė, kad tą dieną Bažnyčios kalendoriuje minimas Šv. Grigalius Didysis (540-604), kuriam jis rodo ypatingą pamaldumą. Jonas Paulius I sakė, kad šv. Grigalius buvo vienuolis ir nenorėjo tapti Popiežiumi, bet vis tiek buvo išrinktas, nes tuometinis Romos imperatorius pareikalavo, kad jis prisiimtų atsakomybę. „Matyt, kad tais laikais buvo sunku būti Popiežiumi“, prisiminęs savo paties padėtį kalbėjo Jonas Paulius I.

Nurodęs į šv. Grigaliaus Didžiojo nuopelnus – pagalbą vargšams, Anglijos atvertimą į krikščionybę, teologijos raštus – jis sakė, kad žymusis Bažnyčios vadovas buvo kuklus ir pripažino savo paties netobulumą. Savo nuorodose „Regula pastoralis“ mokydamas, kokie turi būti vyskupai, vykdydami jiems patikėtą misiją, popiežius Grigalius I rašė: „Aš apibrėžiau, koks yra geras ganytojas, bet aš toks nesu. Parodžiau tobulumo krantą, kurį reikia pasiekti, bet aš pats asmeniškai blaškausi tarp trūkumų ir klaidų bangų“. Šv. Grigalius Didysis prašė išmesti jam „gelbėjimo plaustą“ maldomis, kad nenuskęstų. „Tokios paramos reikia ne tik Popiežiui, bet ir pasauliui“, – pastebėjo Jonas Paulius I.

Šventasis Tėvas priminė visada aktualų vieno ispanų rašytojo tvirtinimą: „pasaulis veikia blogai, kadangi jame daugiau yra kovų nei maldų“. Todėl visi tikintieji turi stengtis daryti viską, kas įmanoma, kad jų gyvenamojoje aplinkoje būtų daugiau meldžiamasi, nei riejamasi ir smurtaujama.

Politikų drąsinimas taikos siekiams

Rugsėjo 10-osios susitikime su maldininkais šventadienio vidurdienio maldai popiežius Jonas Paulius I susitelkė į tarptautinės taikos problemą, aptardamas tuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kemp Deivide, vykusias JAV, Egipto ir Izraelio taikos derybas. Šventasis Tėvas džiaugėsi, kad tų derybų dalyviai – JAV prezidentas Džimis Karteris, Egipto prezidentas Anvaras Sadatas ir Izraelio premjeras Menachemas Beginas – prieš pradėdami pokalbį viešai pasimeldė, tuo pabrėždami savo „viltį Viešpatyje“. (Derybos buvo sėkmingos – Kemp Deivido taikos sutartis galioja jau 30 metų, o tai nėra įprasta „karštajam“ Artimųjų Rytų regionui, kur visi susitarimai paprastai būna trumpalaikiai.)

Drąsindamas minėtus politinius lyderius Šventasis Tėvas priminė A. Sadatui musulmonų posakį, kad „tamsią naktį ant juodo akmens yra nedidelė skruzdėlė, bet Dievas ją mato“. Šito nereikia užmiršti. Pamaldumu garsėjančiam D. Karteriui popiežius Jonas Paulius I pacitavo Evangelijos mokymą: „belskite ir jums bus atidaryta, prašykite ir jums bus duota. Nė vienas plaukas nenukrenta nuo galvos be jūsų Tėvo, kuris yra danguje, valios“. Netiesiogiai kreipdamasis į M. Beginą, Šventasis Tėvas pasakė, kad šis mena senųjų žydų genčių skundą, kad Dievas juos užmiršo. Į tai Viešpats atsakė pranašo Izaijo žodžiais: „Ar gali kada nors motina užmiršti savo sūnų? Taip nebūna. Dievas taip pat niekada neužmiršta savo žmonių“.

Toliau kalbėdamas popiežius Jonas Paulius I užtikrino, jog ši pastaba liečia mus visus, nes į visus nukreipta begalinė Dievo meilė ir net tamsiausioje naktyje į mus žvelgia meilės kupinos Viešpaties akys. „Dievas yra tėvas, bet netgi daugiau nei motina“, jis nenori mums blogio, tik nori mus padaryti gerais visiems“ – sakė Jonas Paulius I. Kaip motina daug labiau myli sergančius savo vaikus, taip ir Viešpats stengiasi rūpintis dvasiškai negaluojančiais, „pykčio liga“ užsikrėtusiais savo žmonėmis.

Reikia ruoštis dideliems uždaviniams

Rugsėjo 17 dienos sekmadieninė Šventojo Tėvo katechezė buvo skirta vidurinėse mokyklose ir universitetuose prasidedantiems mokslo metams. Kreipdamasis į dėstytojus, jis priminė žymaus italų pedagogo profesoriaus Džozuės Kardučio žodžius, kad „tam, kad išmokytum Joną lotynų kalbos nepakanka pažinti lotynų kalbą, reikia pažinti ir patį Joną bei jį mylėti“. Kalbėdamas pradinių klasių moksleiviams, popiežius Jonas Paulius I, pateikė jo mėgstamo herojaus Pinokio pavyzdį, kuris „taip pamėgo mokyklą, kad pirmasis į ją ateidavo ir paskutinis klasę palikdavo. Ir taip kasdien per visus mokslo metus“.

Kalbėdamas vyresniųjų klasių moksleiviams ir studentams, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad daugelis jų galvoja apie universitetų diplominius ir mokslinius laipsnius. Tačiau neretai vėliau daugeliui tenka nusivilti, kadangi nelengva rasti norimą darbą, gauti gerą atlyginimą, sukurti šeimą. Tai problemos, į kurias turi rimtai pažiūrėti visuomenė ir jas analizuoti bei spręsti. Jauniems žmonėms reikia atsakingai studijuoti ir rengtis atsakingam gyvenimui, kadangi neaišku kokia misija laukia kiekvieno jų.

Kaip pavyzdį Jonas Paulius I nurodė patį save, kuris taip pat lankė pradinę ir vidurinę mokyklą, studijavo universitete. Galvojo po studijų ir kunigystės šventimų darbuotis parapijoje. „Niekas man nepasakė: „Tu tapsi Popiežiumi“. O, jeigu jie būtų man pasakę, jeigu būtų pasakę... Aš tada būčiau daugiau mokęsis ir geriau pasirengęs, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – O dabar jau esu senas ir nebėra (studijoms) laiko“. Toks paprastas ir kartu aiškus Romos vyskupo pripažinimas ir koks jis įtaigus jaunimui.

Jauni žmonės sau turi kelti didelius uždavinius – tapti ministrais, parlamentarais, merais ar inžinieriais bei gydytojais. Atkakliai tam rengtis nesibijant konkurencijos. Jie turi jaunystę, sveikatą, atmintį, proto galimybes, kurias reikia pilnai išnaudoti. Popiežius Jonas Paulius I sakė, kad anglų generolas Velingtonas, kuris laimėjo garsųjį Vaterlo mūšį prieš Napoleoną, sugrįžęs į Angliją norėjo pirmiausia nueiti į karo mokyklą, kurioje studijavo ir pasakyti kadetams: „Žiūrėkite, Vaterlo mūšis buvo laimėtas čia“, tai yra ši pergalė yra pasirengimo ir žinių, įgytų studijuojant, rezultatas.

Pergalingoji meilė viską gali

Rugsėjo 24 dieną įvyko paskutinis popiežiaus Jono Pauliaus I susitikimas su maldininkais sekmadienio „Viešpaties Angelas“ maldos proga, kadangi po kelių dienų Šventasis Tėvas mirė. Tąkart jis išreiškė susirūpinimą dėl smurto apraiškų visuomenėje – neseniai Romoje buvo šaltakraujiškai nužudyta studentė, o septynerių metų berniukas pagrobtas teroristų. Popiežius pastebėjo, kad šių ir kitų žiaurių nusikaltimų akivaizdoje žmonės sako, kad „visuomenė visiškai sugedo, tapo nedora“. Tačiau taip nėra, yra daug gerų, kilnių žmonių ir reikia skleisti tokį gerumą.

Stengiantis būti geresniems reikia meilės ir nuolankumo, viso to mokytis iš paties Kristaus, kurio auksinė taisyklė buvo ši: „Nedaryk nieko kitiems, ko nenori, kad jie tau darytų, ir daryk kitiems tai, ko nori, kad jie tau darytų“. Šventasis Tėvas sakė, jog geriausią pavyzdį Išganytojas davė Kryžiaus kančioje: prikaltas prie kryžiaus, Jis neapkaltino savo kankintojų, bet maldavo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“. Šitoks atleidimas ir yra krikščionybės esmė, kurią reikia įgyvendinti praktikoje. Jonas Paulius I taip pat kalbėjo apie katalikų rašytojo Žoržo Bernanoso kūrinį „Karmeličių dialogai“, kuriame aprašyta per Prancūzijos revoliuciją žiauriai nužudytų seserų vienuolių kankinystė. Kada joms buvo paskelbtas nuosprendis – „mirties bausmė už fanatizmą“ – seserys nesuprasdamos paklausė, ką reiškia žodis „fanatizmas“. Joms buvo paaiškinta, kad tai „kvaila priklausomybė religijai“. Išgirdusios, kad yra nuteistos už savo tikėjimą, vienuolės karmelitės labai nudžiugo: „kokia laimė yra mirti dėl Jėzaus Kristaus“. Prieš giljotiną seserys atsiklaupė ir atnaujino savo įžadus užgiedodamos himną „Veni Creator“. Giedojimas vis silpnėjo, nes giedant vienai po kitos vienuolėms buvo nukertamos galvos. Paskutinė taip nužudyta buvo seserų vyresnioji šv. Augustino Teresė, kuri prieš mirtį sušuko: „Meilė visada bus pergalinga. Meilė viską gali!“

Baigdamas savo pasakojimą apie šešiolikos Kompjeno vienuolių herojišką poelgį Romoje (jos Pijaus X buvo beatifikuotos 1906 metais), popiežius Jonas Paulius I kvietė „melsti Viešpatį malonės, kad nauja meilės kitiems banga apimtų šį varganą pasaulį“.

Gyvenimo ir tarnystės kelio vertinimas

Popiežius Jonas Paulius I (Albinas Lučianis) gimė 1912 metų spalio 17 dieną Forno di Kanale vietovėje (Beluno vyskupija), Italijos šiaurinėje Venecijos provincijoje neturtingoje kairuoliškų pažiūrų statybininko Džovanio Lučiano ir Bortolos Tankon šeimoje, kurioje, be Albino, gimė dar du sūnūs: Federikas (1915-1916) bei Edoardas (1917-2008) ir duktė Antonija (1920).

Dar būdamas dešimties, paveiktas kapucino vienuolio, Albinas pajuto dvasinį pašaukimą ir 1923 metais įstojo į Feltrės mažąją seminariją. Po penkerių metų persikėlė į Beluno didžiąją seminariją, kurią baigęs 1935-ųjų liepos 7 dieną gavo kunigystės šventimus. Dirbo vikaru savo gimtojo miestelio parapijoje, dėstė religiją vietinėje technikos mokykloje. 1937 metais buvo paskirtas Beluno seminarijos profesoriumi ir vicerektoriumi, kartu rengė teologijos disertaciją Popiežiškajame Grigaliaus universitete, kurią apsigynė 1941 metais.

1949 metais Beluno diecezijoje organizavo Eucharistinį kongresą, išleido savo parašytą tikybos vadovėlį, 1954 metais buvo paskirtas Beluno vyskupijos generaliniu vikaru. 1958 metų gruodžio 27 dieną popiežius Jonas XXIII kunigą A. Lučianį konsekravo vyskupu ir paskyrė vadovauti Vitorijo Veneto diecezijai. Vienuolika metų dirbdamas šiose ganytojiškose pareigose jis dalyvavo ir Vatikano II Susirinkime (1962-1965).

1969 metų gruodžio 15 dieną popiežius Paulius VI jį paskyrė Venecijos patriarchu (arkivyskupu). 1973 metų kovo 5-osios konsistorijoje arkivyskupas A. Lučianis buvo priimtas į Kardinolų kolegiją. Dalyvavo 1971, 1974 ir 1977 metų Vyskupų Sinodo asamblėjose, nuo 1973 iki 1976 metų buvo Italijos vyskupų konferencijos vicepirmininkas. 1976-aisiais išleido populiarumo sulaukusią knygą „Illustrissimi“, kurioje sudėti laiškai žinomiems istorijos veikėjams ir literatūros personažams.

1978 metų rugpjūčio 26 dieną konklavoje buvo išrinktas 263-iuoju apaštalo šv. Petro įpėdiniu. Kitą dieną paskelbtame kreipimesi į Kardinolų kolegiją per konklavos užbaigos šv. Mišias išdėstytoje pontifikacinėje programoje, popiežius Jonas Paulius I pažadėjo likti ištikimu Vatikano II Susirinkimo paveldui, stiprinti discipliną kunigų gyvenime, toliau vykdyti Bažnyčios „pirmąją pareigą evangelizacijai“, vesti ekumeninį dialogą ir dialogą su pasauliu dėl taikos stiprinimo.

Deja, daugelio šių didelių uždavinių Šventasis Tėvas įgyvendinti nebesuspėjo, kadangi praėjus 33 dienoms po išrinkimo baigė savo žemiškąją kelionę, sugrįždamas į Tėvo namus. Jo beatifikacijos byla, 1973 metais pradėta Beluno vyskupijoje, po trejų metų sėkmingai užbaigta ir perduota į Šventųjų skelbimo kongregaciją tolesniam tyrimui. Tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad netrukus turėtų būti patvirtintas stebuklingas išgijimas, įvykęs Dievo tarno Jono Pauliaus I užtarimu, kas atvertų kelią jo iškėlimui į Bažnyčios altorių garbę.

1978 metų konklavoje dalyvavęs kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI) prieš penkerius metus duotame interviu Italijos katalikų žurnalui „30 giorni“, sakė, kad, jo asmeniniu įsitikinimu, popiežius Jonas Paulius I „buvo šventas. Dėl jo didžio gerumo, paprastumo, nuolankumo. Ir dėl jo didelės drąsos. Jis turėjo drąsos kalbėti aiškiai, nebijodamas vyraujančios nuomonės. Taip pat didelė buvo ir jo tikėjimo kultūra. Tai nebuvo paprastas parapijos kunigas, kuris atsitiktinai tapo patriarchu. Tai buvo didžios teologinės kultūros ir didelio pastoracinio jautrumo ir patyrimo žmogus. Todėl Jono Pauliaus I katechetiniai raštai labai vertingi. Jo knyga „Illustrissimi“, kurią perskaičiau nerukus po jo išrinkimo, labai puiki. Esu įsitikinęs, kad jis yra šventas“, – teigė popiežius Benediktas XVI.

© 2008 „XXI amžius“