|
Liaudies seimo šmėkla
Petras KATINAS
Po Rusijos agresijos prieš Gruziją Lietuvoje dar kartą atsiskleidė, kas yra kas. Kol vadinamieji socialdemokratai su draugais Č. Juršėnu ir J. Karosu priešakyje kažką neaiškiai murma dėl Rusijos kariaunos siautėjimo, savo nuomonę išreiškė darbiečiai, valstiečiai bei kiti Rusijos mylėtojai ir padlaižiai. Jeigu agresorius ir jų plėšikiškus veiksmus teisina grobikų tėvynainis Viktoras Uspaskichas, kaip ir jo dvaro tarnaitės Graužinienė ar Baltraitienė nieko stebėtino. Juk iš to paties dubens košę kabina kaip ir visa jų partija.
V. Uspaskichas pareiškė, kad Lietuvos pozicija užstojant Gruziją yra vienašališka ir neobjektyvi. Darbiečių vedlys netgi citavo kažkokį (neįvardintą) Didžiosios Britanijos laikraštį, kuris esą rašė, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis atėjo valdžion surengęs valstybės perversmą, o paskui užpuolė Pietų Osetiją. Savo ruožtu valstiečių-liaudininkų ponia ir tvarkdarė Kazimira Prunskienė jokio oficialaus pareiškimo dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją nepadarė. Vis dėlto nepatogu. Ministrų kabineto narė esanti, o jos partijos deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas netgi iš ES ir NATO tribūnų Briuselyje smerkia Rusiją. Todėl tai padaryti liepė savo protežė Seimo vicepirmininkui Alfredui Pekeliūnui. Tam pačiam, kuris apsijuokė prieš visą Lietuvą, nežinodamas, kiek ES yra valstybių narių. Ir apskritai dažnai nušnekantis nei į tvorą, nei į mietą. Tas aktyvus sovietinio rango žemdirbys, vienas V. Uspaskicho ginklanešių, buvęs partinio aparato sraigtelis, tapęs valstiečiu, nė per žingsnį nenutolstantis nuo nomenklatūrinės partijos linijos, pasistengė. A. Pekeliūnas pirmiausia išdėstė, kad Lietuva apskritai neturėtų kištis į tuos reikalus, o leisti JAV, Prancūzijai ir Vokietijai įvertinti įvykius Gruzijoje. Žinoma, jokiu būdu nedrįsti nė žodeliu prieštarauti ir priekaištauti Rusijai. Nes, kaip teigia draugas Alfredas, tiesiog nepadoru nykštukinei valstybėlei Lietuvai bandyti varžytis su gigante Rusija. Nuo to nukentės tiktai verslas ir dar labiau pabrangs dujos. Ką reiškia Lietuvai draugystė su Rusija? Pasibarsime, patriukšmausime, rusai mūsų dar labiau neapkęs, o gruzinai padėkos. Ir, žinoma, be šių dviejų Maskvos liaupsintojų, bemat atsirado dar vienas ištikimas, neišdavęs principų partietis, LDDP laikų buvęs kompetentingiausias užsienio reikalų ministras, dabar Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gylys. Tas pats kompetentingiausias užsienio reikalų žinovas buvo pats pasigyręs, kad apie masinius Lietuvos gyventojų trėmimus, jų kalinimą Sibiro gulaguose atsitiktinai sužinojo tiktai Atgimimo metais
P. Gylys nedvejodamas pareiškė: Pietų Kaukazo konflikto kontekste Lietuvoje formuojamas antirusiškas mentalitetas, o palaikydami Gruzijos prezidentą M. Saakašvilį mes persistengėme, tuo pačiu skaldydami Europos vienybę. Tai mums neatneš nieko gero. Neokomunistų propagandininkas ir agitatorius, pasigyręs, kad seka televizijų pranešimus (žinoma, Rusijos), išdėstė, kad mes, lietuviai, privalome išsilaisvinti nuo šaltojo karo psichologijos ir įsidėmėti, kad karinėmis priemonėmis neįmanoma pasiekti reikiamų tikslų. Bet tokiomis priemonėmis savo tikslų siekia juk ne Gruzija, o P. Gylio mylima Rusija. P. Gylys, kaip ir jo partinis stabas A. Brazauskas, smarkiai kritikuoja prezidentą V. Adamkų, užsienio reikalų ministrą P. Vaitiekūną, kai kuriuos kitus politikus, visuomenines organizacijas ir, kaip dera moksliniam ateistui, Katalikų Bažnyčios vadovus, kurie išreiškė paramą Gruzijai ir jos teritoriniam vientisumui. Bet labiausiai už tai, kad tie politikai ir visuomenininkai bei Katalikų Bažnyčios hierarchai ragina Vakarų valstybes atsibusti, aiškiau reaguoti į Rusijos veiksmus, o į regioną pasiųsti NATO kontingentą arba ES greito reagavimo pajėgas. Tokiu būdu Lietuva skaldo Europą, nes ES viduje formuoja antirusišką bloką, piktinasi P. Gylys. Todėl esu visiškai tikras, kad tokia karo kurstymo politika mums neatneš nieko gero nei ilgalaikėje, nei dabartinėje perspektyvoje. Bet svarbiausia, kaip teigia pastaruoju metu pamėgę pūsti miglą į akis visokie gyliai, veselkos, pekeliūnai, Lietuva neturi savo užsienio politikos ir elgiasi tarsi galingų šalių statytinė. Suprask vykdo JAV politiką.
Taigi, neokomunistų, tiksliau Maskvos penktosios kolonos, kuri susispietusi ne tik vadinamųjų socialdemokratų, darbiečių ar valstiečių, bet ir paulauskininkų, paksininkų, netgi liberalų grupuotėse, pasipiktinimas parama Gruzijai visiškai suprantamas. Kaip ir raginimas pirmiausia šlietis prie Vokietijos ir Prancūzijos ir atsisakyti bene vienintelio patikimo sąjungininko Jungtinių Amerikos Valstijų. Visa tai tėra raginimas nusilenkti Rusijai ir prašyti atleidimo. Ir nieko daugiau. Tad jau aiškiai matyti, kad po spalio 12-osios rinkimų visos šios grupuotės ketina sukurti savotišką liaudies seimą, koks buvo Pozdniakovo ir Dekanozovo sulipdytas 1940 metų vasarą. Užtat keikiamas ne tik prof. V. Landsbergis ir jo artimiausi bendražygiai, bet ir visi, kurie įspėja apie pavojų, kurį mūsų valstybei kelia V. Putino-D. Medvedevo Rusija. Geriausiu atveju visi jie apšaukiami rusofobais. Penktosios kolonos puolamųjų sąraše antruoju numeriu įvardyta Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė. Ne tik Lietuvos neokomunistai, bet ir Rusijos informacijos agentūros iškoneveikė R. Juknevičienę, pareiškusią,, kad tie, kurie nemato didžiulio pavojaus Lietuvai iš Rusijos, yra tautos išdavikai ir Kremliaus agentai. Šios parlamentarės žodžiais, tie politikai, kurie nemato akivaizdaus ir realaus pavojaus ir lemena, kad Lietuvai niekas negrasina, todėl nereikia rūpintis gynyba, turi būti įvardinti kaip Kremliaus agentai Lietuvoje. Lygiai tokie patys, kokiais savo metu buvo Sniečkus, Paleckis, generolas Vitkauskas, atidavęs Lietuvos kariuomenę Stalinui, ir kiti tautos išdavikai. Tačiau ką ten vardinti. Neužtektų ir laikraščio puslapio. Visiems ir taip puikiai matoma šita liaudies seimo publika. Galima kai ką ir įvardinti. Tai A. Brazausko klanas, A. Pekeliūnas, J. Veselka, K. Prunskienė, R. Pakso bendraminčiai. O ką jau kalbėti apie partines aktyvistes I. Šiaulienę, B. Vėsaitę, M. Petrauskienę, Purvaneckienę ir visą būrį panašių partinių moteriškių. Taip pat ir tie, kurie suteikia tribūną P. Gyliui ir panašiems. Nesvarbu, ar už pinigus, ar savo komjaunuoliškų įžadų vedami.
Iš tokių nieko kito ir neverta tikėtis. Bet kaip suprasti, kai Lietuvos NATO šalies kariuomenės vadas generolas Valdas Tutkus Rusijos agresijos prieš Gruziją dienomis dalyvavo sovietų agresijos Afganistane dalyvių mitinge?.. Kas organizavo šią Afganistano invazijos veteranų sueigą ir mitingą Vilniuje, nereikia ir aiškinti. Tai tie patys, kurie žudė ne tik Afganistano modžachedus, bet ir dešimtis tūkstančių taikių gyventojų, o dabar žudo Gruzijoje. Tarp veteranų buvo ir Rusijos Afganistano karo veteranų vadovas, buvęs Ingušijos prezidentas R. Auševas, sovietinės armijos majoras, irgi Rusijos pilietis, kurio mūsų prokurorai ir teisėjai niekaip neišgali išsiųsti į tėvynę, Rolando Pakso globėjas ir finansuotojas Jurijus Borisovas ir t. t. Netgi su sovietinėmis uniformomis, apsikarstę ordinais ir medaliais. Kaip suprasti tą faktą, kad NATO valstybės kariuomenės vadas broliaujasi su okupacinės armijos neatsižadėjusiais savo principų veteranais? Todėl visiškai aišku, kodėl taip neapkenčiamas buvęs kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis, bent jau pabandęs išguiti iš Lietuvos kariuomenės sovietinį tvaiką ir kadrus.
2005 m. rugsėjo pabaigoje spauda rašė, kad Lietuvos kariuomenėje daugybė svetimųjų karininkų, užimančių aukštas pareigas. Netgi tai, kad tarp savęs Lietuvos karininkai kalba rusiškai.
Kai Lietuvos patriotai minėjo Molotovo-Ribentropo pakto, užsmaugusio mūsų valstybę, 69-ąsias metines, tą pačią dieną Kauno zoologijos muziejaus salėje jaunėlio Algirdo Paleckio sukurtas Frontas surengė savo suvažiavimą. Kodėl buvo pasirinktas Zoologijos muziejus, iš dalies galima suprasti pamačius, kokia publika rinkosi į šį renginį. Tai sovietinės zoologinės liekanos buvę SSKP aktyvistai, jedinstvininkai, KGB ir sovietų armijos karininkai, liaudies rašytoja V. Jasiukaitytė, buvęs Seimo narys, neišsižadėjęs principų M. Stakvilevičius ir panašūs. Žodžiu, kam dar nebuvo aišku, kokią partiją kuria Stalino saulės nešėjo anūkas, dabar jau aiškiai matyti. Ir gana dviprasmiškai atrodo jaunojo A. Paleckio pašalinimas iš Brazausko-Kirkilo partijos. Tai gali būti įprastas neokomunistų priešrinkiminis triukas. Nors tie Fronto socdemai atvirai broliaujasi su darbiečiais ir paksininkais. Ne kas kitas, o pati Lietuvos Krupskaja socdemų frakcijos seniūnė paksistų sąskrydyje glėbesčiavosi su prezidento R. Pakso paskirtu premjeru Valentinu Mazuroniu. Vadinasi, liaudies seime I. Šiaulienė, G. Kirkilas su Č. Juršėnu ar J. Karosu sumes skudurus su bet kuo, išskyrus Tėvynės sąjungą-Krikščionis demokratus. Ir nesvarbu, ar premjeru taps V. Mazuronis, K. Prunskienė ar Uspaskichas vis tiek visi savi. Chebrokratija, kaip mėgsta sakyti R. Paksas, kalbėdamas apie kitus. Bet pats tą chebrokratiją ir kuria nesudėdamas bluosto. Netgi į Novosibirską buvo nusibastęs. Pasirodo, labai pasiilgo savo draugų sovietinių lakūnų. O gal ne tiktai jų?
O kam dar neaišku, kad paksistai, darbiečiai ir valstiečiai yra tarsi Rusijos V. Putino valdančiosios Jedinaja Rossija SSKP pakaitalo padaliniai, rodo jų frakcijų narių kreipimasis į Konstitucinį Teismą, reikalaujant ištirti, ar NATO karinių pajėgų buvimas Lietuvoje ir bendros prekybos su jais neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Vadinasi, šie tautos išrinktieji prieštarauja mūsų narystei NATO. Stalino saulės nešėjas Petras Cvirka galėtų džiaugtis pildosi jo svajonės: mus priglaus motina Rusija.
© 2008 XXI amžius
|