|
Tirono ilgesys
Petras Katinas
Paskutiniaisiais metais vis aktyviau deklaruojamas ir vis ryškiau įsigali senas slavofilų skelbtas principas: valstybė, patvaldystė, stačiatikybė (deržava, jedinovlastije, pravoslavije). Beje, žodis deržava reiškia ne tiek valstybę, kiek galybę, viešpatystę, absoliučią valdžią. Na, o kalbant apie stačiatikybę, tai ji pastaruoju metu netgi labiau nei sovietmečiu ima šlovinti mokslinį ateizmą. Nieko jau nebestebina, kad dabar kažkada buvę partiniai sekretoriai, ideologai, kagėbistai stovi cerkvėse su degančiomis žvakėmis ir uoliai žegnojasi. Pats prezidentas Vladimiras Putinas duoda toną tokiam dievobaimingumui. Antai nuvykęs į Bulgariją vietos barzdotų stačiatikių ir popų apsuptyje degino žvakes Sofijos katedroje. Matyt, šventė eilinę Gazprom intervenciją, t. y. visišką Bulgarijos priklausomybės įtvirtinimą nuo rusiškų dujų. Tad kur jau čia nesižegnosi.
Apskritai, kai kurių Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchų skelbiamos nuostatos tiesiog stebina. Štai pernai lapkričio mėnesį Bažnyčios višūnėse kilo nemaža sumaištis. Mat daugelis stačiatikių hierarchų, jau nekalbant apie visą būrį provincijos popų, pasiūlė paskelbti savo neregėtu žiaurumu pagarsėjusį, dušegubu pramintą Rusijos carą Ivaną IV Ivaną Rūstųjį, stačiatikių šventuoju už jo nuopelnus Rusijos galybei ir tikėjimui. Mat 1547 m. žiemą Maskvoje įvyko tikrai istorinis įvykis. Tada Uspenijos sobore ant didžiojo Rusijos kunigaikščio Ivano IV galvos stačiatikių metropolitas uždėjo Monomacho kepurę. Nuo to laiko amžininkai metraštininkai Ivaną IV pavadino Ivanu Rūsčiuoju, o palikuonys Ivanu Kankintoju.
Pasigirdus raginimams paskelbti šį kruvinąjį carą, itin vertinamą jau kito šimtmečio budelio Josifo Stalino (šis netgi įsakęs sukurti apie Ivaną Rūstųjį grandiozinį meninį filmą), Rusijos šventuoju, įsikišo Rusijos Stačiatikių galva Patriarchas Aleksijus II. Jis tokius Ivano Rūsčiojo kanonizacijos autorius tiesiai pavadino bepročiais, kurie sumanė sulyginti žmogžudžius, žudikus ir paleistuvius su tikrais Bažnyčios kankiniais ir šventaisiais.
Nuo to laiko, po Patriarcho Aleksijaus II pasmerkimo, kalbos apie minėto caro kanonizavimą šiek tiek pritilo. Tačiau stačiatikybės ir Rusijos didybės šlovintojai nenutilo. Įvairiuose žurnaluose, vadinančiuose save solidžiais, vis dažniau pasirodo Sovietų Sąjungos galybę liaupsinantys stačiatikių dvasininkų samprotavimai. Smerkiamas katalikybės skverbimasis, neva lenkų ir lietuvių kunigų Rusijoje vykdomas rusų patriotų šmeižimas. Patriotais, žinoma, pirmiausia įvardijami čekistai ir enkavėdistai, kurie esą buvę tikri Pabaltijo tautų gynėjai nuo įvairiausių vokiečių, vėliau ir Amerikos imperialistų agentų ir jų kurstomų buržuazinių nacionalistų.
Tai, kad Ivanas Rūstusis propaguojamas kaip šventasis, dar ne viskas. Solidus storas žurnalas Naš sovremennik (Mūsų amžininkas), pasivadinęs Rusijos rašytojų žurnalu, paskelbė pokalbį su vienu stačiatikių popu tėvu Sergejumi apie Stalino vaidmenį Rusijos istorijoje. Štai tėvo Sergejaus, pasaulio budelį Staliną pavadinusio žymiausia XX amžiaus asmenybe, žodžiai: Ką ten XX amžiaus! Tai tūkstantmečio asmenybė! Tik pažvelkite, kiek tūkstančių žmonių prašo mūsų šventikų pasimelsti už šį didį žmogų, minint jo gimimo bei mirties datas, Pergalės dieną gegužės 9-ąją! Beje, ne jis nužudė paskutinįjį Rusijos carą ir jo šeimą. Akivaizdu, kad jis siekė monarchijos sugrąžinimo. Padėjo susigrąžinti Patriarcho sostą. Jeigu dabartiniai demokratai būtų protingesni, jie baigtų pagaliau savo juodą darbą juodinti Staliną. Kuo labiau jie puola Staliną, tuo labiau didėja liaudies akyse jo autoritetas. Kai žurnalistas paklausė tėvo Sergejaus, už ką žmonės turi gerbti ir šlovinti Staliną, tas atrėžė: O štai už ką! Už mūsų išėjimą į kosmosą, už išgelbėjimą nuo fašistinio maro. Jūs tikriausiai skaitėte Čerčilio žodžius apie Staliną. Juk gavęs Rusiją su medine žagre, paliko ją su branduoliniu ginklu. Be jo Rusijoje jau dabar gyventų amerikiečiai. Ką čia ir kalbėti! Viskas sukurta pagal Dievo jam duotą nurodymą: SSRS sukūrimas pirmiausia. O SSRS žlugimas Dievo bausmė. Stalinas ne tik išgelbėjo pasaulį nuo Hitlerio, bet ir išgelbėjo žydus (...), Birobidžane įkurdamas žydų autonominį rajoną. O kaip jie atsidėkojo jam? Ogi dabar beveik visi vadinamieji demokratai yra žydai...
Netrūksta stačiatikių popų prakeiksmų ne tik demokratams. Pastaruoju metu buvęs pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas vadinamas tikru Antikristu. Tai jis, pasirodo, susimokęs su JAV prezidentu Džordžu Bušu (vyresniuoju), sudaužė Berlyno sieną, sugriovė Varšuvos bloką, išdavė socialistinio lagerio šalių vadovus ir t.t. Todėl konstatuojama, kad toks imperijos griovėjas, kaip Borisas Jelcinas, jau dega pragaro liepsnose, o netrukus jose degs ir M. Gorbačiovas. Betgi Viešpats Dievas, pasirodo, išgirdo rusų maldas, atsiuntė išgelbėtoją Vladimirą Putiną, kuris Ivano Rūsčiojo, Petro I, Jekaterinos II ir, aišku, Stalino dvasių padedamas vėl atkuria imperijos galybę nuo Vladivostoko iki Baltijos ir Juodosios jūrų.
Tai kaipgi negiedosi choralų šiam naujosios Bizantijos ir trečiojo Rymo atkūrėjui.
© 2008 XXI amžius
|