Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Marija – Tatrų  Karalienė

(I š   k e l i o n ė s   d i e n o r a š č i o)

Nijolė Puzanauskienė

Piligriminės kelionės vadovas tėvas Piotras Strocenas, OFM, Conv.

Šv. Maksimilijano vienuolyno bazilika Niepokalanove

Čenstakavos Marijos šventovės fragmentas

Rugpjūčio pirmomis dienomis grupė Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio parapijos pedagogų, tikybos mokytojų išsirengė į piligriminę kelionę po kaimyninę Lenkiją. Ją organizavo parapijos mokyklų kapelionas tėvas Piotras Strocenas, OFM, Mažesniųjų Brolių Konventualų (Pranciškonų) Ordino vienuolis.

Pirmą dieną anksti ryte išklausę pirmąsias kelionės mišias Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčioje vakarą keliautojai sutiko viename didžiausių Lenkijos miestų – Lodzėje. Šio miesto žaliojoje Lagievnikų oazėje – pranciškonų vienuolyno bei dvasinės seminarijos ansamblis, apsuptas sodų, senovinio parko, dvelkiančio rudenėjančio rugpjūčio ramybe. Čia porą dienų lietuvius piligrimus svetingai globojo seminarijos vienuoliai. Po vakarienės – vakarinė malda prie subtilaus, šiluma dvelkiančio Šv. Antano Paduviečio altoriaus seminarijos šventovėje bei pasivaikščiojimas po parko takus šimtamečių medžių paunksmėje.

Antrąją dieną sustojimas Niepokalanove – šių dienų šventojo Maksimilijano Kolbės vienuolyno ansamblyje, kurio pradininkas buvo jis pats. Šv. Maksimilijano muziejaus ekspozicijoje švelnių pustonių spalvinės grafikos paveikslas, vaizduojantis ūkuose paskendusią nukryžiuotojo figūrą, vilkinčią dryžuotais kalinio drabužiais. Veido nesimato. Tai šv. Maksimilijano – vienuolio pranciškono įvaizdis, jo aukos esmė. Greta kabo portretas autentiška Osvencimo kalinio uniforma, paženklinta raudonu trikampiu su politinio kalinio ženklu bei užrašu Nr. 16670. Virš portreto žodžiai lenkų kalba: Gyvenimas yra kelias į Dangų. Šventieji – tai Dievo dovana žmonėms. Jis žuvo konclageryje 1941 m. rugpjūčio 14 dieną.

Po 50-ties metų mūšis už šviesą ir gėrį tęsiasi: gretimoje muziejaus salėje dar viena ekspozicija, primenanti 1991 metais Peru misijoje nušautus du vienuolius pranciškonus Zbigniew Strzalkowski ir Michel Tomaszek. Jie – mafijos aukos.

Šiandien kasdienių lietuviškų mišių metu autentiškoje Šv. Maksimilijano koplytėlėje-celėje žvilgsnį patraukia portretai ant sienų: itin jauni veidai, dryžuotomis politinių kalinių palaidinėmis. Tai broliai pranciškonai, tarnavę misijose Rytų Europoje ir 1941-1942 metais nužudyti karo kalėjimuose bei lageriuose.

Varšuva. Pasivaikščiojimas po senamiestį: pakeliui Varšuvos arkikatedra, Karališkoji pilis, centrinė senamiesčio aikštė...

Trečiąją dieną kelias veda į  Čenstakavą, apie 250 tūkst. gyventojų turintį miestą pietų Lenkijoje. Čia, ant Jasna Gora kalvos, – Marijos šventovė. Gausybė piligrimų. Sakoma, kad jų taip gausu kasdien, visą vasarą. Vyksta lenkiškos šventadienio Mišios. Meldžiamasi viduje ir po atviru dangum. Mūsų grupė sustoja maldai ties vartais, iki graudumo primenančiais Aušros Vartus. Viduje Čenstakavos Madona, tokia panaši į Žemaičių Kalvarijos. Lietuviškos šv. Mišios vyksta koplyčioje. Jas aukoja tėvas Piotras. Po jų – pasivaikščiojimo takas veda viršun, ant masyvių sienų, juosiančių šventovę, kur nuo kalno atsiveria puiki panorama į miestą. Būtent čia, apžvalgos tako posūkyje, stovi bronzinis paminklas popiežiui Jonui Pauliui II su užrašu: Totus Tuus („Visas Tavo“- lot.)  Jeigu dabar kas paklaustų, kokie yra lenkų tautos nacionaliniai bruožai, atsakymas būtų lakoniškai vienareikšmis: tėvynė ir tikėjimas.

Įsiminė šio šventadienio ryto malda. Tai širdies malda, išsiveržusi iš krūtinių lyg vieningas gilus atodūsis, prislopintas, šiltas. Iš kur toks tikėjimo autentiškumas, tokia jėga, nulemianti moralinį visuotinį tautos mentaliteto lygmenį?

O kelias veržliai skrieja link kalnų. Vadovicai, Karpatų priekalnės. Keičiasi reljefas, keičiasi gamtovaizdžiai, priverčiantys ne vieną aiktelėti iš grožio bei nuostabos... Popiežiaus gimtinė, jo jaunystės miestas. Katedra, ramybė, darna ir, žinoma, nepakartojamo skonio tradiciniai kreminiai pyragėliai prie bendro stalelio bei vakaro arbata šalimais atviroje kavinukėje. Juos taip mėgo mažasis Karolis vaikystėje.

O saulė vėl vakarop. Nauja nakvynė visai netoliese Vadovicų – Piligrimų namuose Zebžidovskos Kalvarijoje.

Ketvirtąją dieną Krokuvoje, senojoje lenkų sostinėje, Vavelio pilis bei katedra ant iškilios kalvos ties Vyslos vingiu, miesto panorama nuo Žygimanto varpinės bokšto. Katedra –  poetų romantikų Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Lenkijos bei Lietuvos valdovų palaikų buveinė. Jaukiame senamiestyje – Marijos bažnyčia, garsėjanti didžiausiu Europoje bareljefiniu gotikiniu altoriumi, tviskančiu dangiškais aukso atspalviais, vaiskia žydruma. Tai garsaus XV amžiaus skulptoriaus Vito Stvošo kūrinys, kurtas net dvylika metų. Čia, Krokuvoje, menininkas praleido pačius gražiausius, prasmingiausius metus, dažnai kūrė karalių rūmuose. Kūrybingiausiu metu, netekęs regėjimo, leidosi į klajones, kūrė Vokietijoje. Gyvenimo pabaigoje, vedinas nostalgijos, sugrįžo į Krokuvą, trokšdamas dar kartą pamatyti savo brandžiausius kūrinius... bent apčiuopomis.

Popietę prie Krokuvos praskaidrina Veličkos druskų kasyklų pasaka: požeminės salės, skulptūros, koplyčios, bažnyčia žemės gilumoje.

Penktąją dieną – kelionė į Tatrų kalnus. Tai piečiausias Lenkijos kraštas, Karpatų kalnų masyvo dalis. Kelias aukštyn pėsčiomis, apie 10 km. Galutinis tikslas – „Jūros akies“ ežeras kalnuose. Apačioje – karšta vasara, o čia – žvarbus vėjas. Dar aukščiau plyti snieguotos viršukalnės. Sužvarbusius sušildo medžio interjeru padabintos kalnų kavinaitės jaukumas bei puiki panorama pro langus. Iš čia ežeras kur kas meilesnis. Kitoje jo pusėje – Slovakijos Tatrų kalnagūbriai. Kelias žemyn žymiai spartesnis. Tėvas Piotras rengia staigmeną: mašina, pasukusi dar vienu kalnų keliu, sustoja. Toliau vėl kelionė aukštyn pėsčiomis, gerokai intensyvesnė, nes saulėlydis čia pat. Tarp aukštų išlakių pušų, besistiepiančių įkalnėse, atsiveria  pakankamai erdvi, kaip dovana pailsusiam pasiryžėliui, aikštelė.

Pasitinka trys vienuoliai. Koplytėlė, lietuviškos Mišios kalnuose. Marija Tatrų Karalienė – su mumis.

Šeštoji diena. Osvencimas. Čia  1940 metais naciai įkūrė koncentracijos lagerį masiniam žmonių naikinimui – Aušvicą I ir už kelių kilometrų – Aušvicą II (Birkenau). Dabar Osvencime veikia memorialinis muziejus. Šia tema geriausia ne kalbėti, o tylėti. Tik tyloje gali pajusti pelenų šešėlių atšvaitus, vis dar tebesklandančius virš milžiniško plyno lauko, tankiai nusėto krematoriumų krosnių kaminais. Tik joje gali išgirsti gūdžią prislopintą dejonę dūstančių, mirštančiųjų rūsių kamerose. Čia, požemiuose, bado mirtininkų kameroje tebešvyti šviesi žvakė kaliniui Maksimilijanui Kolbei, lenkui vienuoliui, nuėjusiam į mirtį už kitą – savo artimą. Biblija byloja: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Tai Kristaus žodžiai. Todėl lūpos šnabžda: „Amžiną atilsį...“ Amžinąjį atilsį visiems, visam milijonui likusių čia, be kapų, be pėdsako...

Septintosios dienos rytas išaušo Lichene, netoli Konino. Rytmetinės šv. Mišios – naujausioje lenkų šventovėje. Šią barokiniu kupolu papuoštą šviesią baziliką lenkai su meile vadina „lenkiškuoju Vatikanu“, nes ją statė visa tauta. Nuo altoriaus žvelgia įtaigios šviesios Jėzaus akys, o visa erdvė švyti ryto saulės spinduliuose.

Kelionė krypsta link vakarų, Marienburgo pilies. Didinga, tvirta pilis, nuo 1274 metų statyta daugiau nei šimtmetį ir istorijos audrose suvaidino prieštaringus vaidmenis. 1997 metais ši unikali pilis įtraukta į UNESCO saugomų pasaulio kultūros objektų sąrašą.

Po gotikinės daugiaaukštės Marienburgo pilies bokštų, galerijų, vidinių kiemų, salių   retrospektyvos – paskutinė nakvynė nuošaliuose vienuolių pranciškonų namuose. Senas gluosnis svyruoklis sutemų kieme ir šiltas pasveikinimas lenkiškai: „dobro i pokoj“.

Aštuntoji diena. Gietržvaldas, mažas miestelis šalies šiaurėje, senosios gotikos bažnyčia. Tiek daug gotikos Lenkijoje! Subtilios, poetiškai lakoniškos, bylojančios, jog krašte bažnyčios masiškai pradėtos statyti tuoj po X amžiuje vykusio Lenkijos krikšto tuomet dominuojančiu Europoje gotikiniu stiliumi. Valandėlė atokvėpio tautiškoje miestelio seklyčioje ir netrukus vėl pasitinka tėviškė – pasiilgta, rami, su graudžiais rūpintojėliais pakelėse, gelstančiais laukais, Žolinės varpais.

* *  *

Laikau rankose mažą skulptūrėlę – „Pietą“, brangų kelionės atminimą, o ausyse vis tebeskamba vienuolio pasisveikinimo žodžiai vėlyvą paskutinės nakvynės vakarą: „dobro i pokoj“ – „gėris ir taika“.

Dieve duok!

Klaipėda – Niepokolanovas – Varšuva – Lagievnikai – Čenstakava –

Zebžidovska Kalvarija – Krokuva – Osvencim as – Lichenas – Gietržvaldas

© 2008 „XXI amžius“