|
Pavojinga tuštuma
Vienas iš kalbos padargų yra liežuvis. Jei jis lankstus ir blogai pritvirtintas, gali tapti jo savininko priešu. Tokių pavyzdžių begalė, tačiau patraukė dėmesį atvejis, kai iškiliu filosofu, profesoriumi tituluojamas Arvydas Šliogeris per liežuvį tapo labiau žinomas kaip patriotas idiotas. Regis, dėl nuopelnų filosofinės minties plėtrai (yra išvertęs Karlo R. Popperio, M. Heideggerio, G. Hegelio, A. Šopenhauerio, F. Nyčės, H. Arendt, A. Kamiu veikalų, pats ne vieną knygą išleidęs) visuomenė turėjo pamiršti tą profesoriaus išdaigą, tačiau turbūt kipšas jį vėl patraukė už liežuvio (Atgimimas, 2008 05 23-29). Jo pokalbyje randame jo teiginį, kad Dievas tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent pats Niekas. Kartą profesoriui nusišnekėjus, gal ir nebūtų atkreiptas dėmesys į jo filosofavimą, tačiau XXI amžius (2008 08 08, Nr. 59) išspausdino žinomo publicisto Viliaus Bražėno rašinį A. Šliogerio filosofiją plunksna pabakščius, kuris tikrai vertas didesnio dėmesio nei A. Šliogerio filosofavimas savaitraštyje ne tik dėl puikaus humoro, bet ir ten pateiktos tikros, pamatuotos filosofijos Dievo buvimo klausimu.
Asmuo gali nutautėti ar gali Dievo apskritai negarbinti. Čia asmens pasirinkimas. Tačiau viešai įžeidinėti tautinius ir religinius tautos daugumos jausmus ne vien kokios žurnalistinės etikos komisaro sankcijos, bet net ir teismo įvertinimo reikalaujantis dalykas. Ar tikintieji nesikreips į teismą, laikydami profesoriaus pažodžiavimą tik paistalais, pamatysime...
Prisiminkime Vaižganto atodūsius: Ech, padliecai tie lietuviai, bet jie mano broliai... Jei jau A. Šliogeris laiko save filosofu, mąstančiu žmogumi, turėjo jam kilti klausimas: jei broliai patriotai idiotai, tikintieji tokie pat, kas gi pats tuomet esi?.. Krikščioniškuoju požiūriu visi esame broliai, tiek tikintys į Dievą, tiek netikintieji, tik pastarieji nėra gavę Dievo malonės tikėti (gal neprašė?..). O Dievo malonės galima sulaukti net prieš pat mirtį ir, pasak iškilaus ateitininko dr. Petro Kisieliaus, tas dieviškas telefonas, tas potencialus ryšys su Dievu per savąją tautą visuomet pasilieka. Atsitraukęs tautietis gali bet kada nuspręsti tą dievišką telefoną įjungti tas mobilus telefonas net veikia už Lietuvos ribų ar tai būtų tolimos džiunglės, ar dykumos.
V. Bražėnas savo rašinyje užsimena apie pavojingą tuštumą. Pokalbyje su Atgimimo žurnalistu A. Šliogeris prisipažįsta vietoj Dievo savyje turįs tuštumą, tačiau sugretindamas žodžius kliedesiai su tikėjimu, šlepetes su Dievu, parodo kitą, pavojingą ne tik sau (kadangi jis yra Vilniaus universiteto profesorius) vidinės kultūros tuštumą.
Ar galima tikėtis iš profesoriaus auklėtinių, kurie pastarojo filosofavimą priims kaip tikrą pinigą, daugiau nei tuštumos? Deja, pavojingos.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|