Atnaujintas 2008 rugsėjo 5 d.
Nr. 67
(1660)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pavojinga tuštuma

Vienas iš kalbos padargų yra liežuvis. Jei jis lankstus ir blogai pritvirtintas, gali tapti jo savininko priešu. Tokių pavyzdžių begalė, tačiau patraukė dėmesį atvejis, kai iškiliu filosofu, profesoriumi tituluojamas Arvydas Šliogeris per liežuvį tapo labiau žinomas kaip „patriotas – idiotas“. Regis, dėl nuopelnų filosofinės minties plėtrai (yra išvertęs Karlo R. Popperio, M. Heideggerio, G. Hegelio, A. Šopenhauerio, F. Nyčės, H. Arendt, A. Kamiu veikalų, pats ne vieną knygą išleidęs) visuomenė turėjo pamiršti tą profesoriaus išdaigą, tačiau turbūt kipšas jį vėl patraukė už liežuvio („Atgimimas“, 2008 05 23-29). Jo pokalbyje randame jo teiginį, kad „Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent pats Niekas“. Kartą profesoriui nusišnekėjus, gal ir nebūtų atkreiptas dėmesys į jo filosofavimą, tačiau „XXI amžius“ (2008 08 08, Nr. 59) išspausdino žinomo publicisto Viliaus Bražėno rašinį „A. Šliogerio filosofiją plunksna pabakščius“, kuris tikrai vertas didesnio dėmesio nei A. Šliogerio filosofavimas savaitraštyje ne tik dėl puikaus humoro, bet ir ten pateiktos tikros, pamatuotos filosofijos Dievo buvimo klausimu.

Asmuo gali nutautėti ar gali Dievo apskritai negarbinti. Čia asmens pasirinkimas. Tačiau viešai įžeidinėti tautinius ir religinius tautos daugumos jausmus – ne vien kokios žurnalistinės etikos komisaro sankcijos, bet net ir teismo įvertinimo reikalaujantis dalykas. Ar tikintieji nesikreips į teismą, laikydami profesoriaus pažodžiavimą tik paistalais, pamatysime...

Prisiminkime Vaižganto atodūsius: „Ech, padliecai tie lietuviai, bet jie mano broliai...“ Jei jau A. Šliogeris laiko save filosofu, mąstančiu žmogumi, turėjo jam kilti klausimas: jei broliai patriotai – idiotai, tikintieji – tokie pat, kas gi pats tuomet esi?.. Krikščioniškuoju požiūriu visi esame broliai, tiek tikintys į Dievą, tiek netikintieji, tik pastarieji nėra gavę Dievo malonės tikėti (gal neprašė?..). O Dievo malonės galima sulaukti net prieš pat mirtį ir, pasak iškilaus ateitininko dr. Petro Kisieliaus, „tas dieviškas telefonas, tas potencialus ryšys su Dievu per savąją tautą visuomet pasilieka. Atsitraukęs tautietis gali bet kada nuspręsti tą dievišką telefoną įjungti – tas mobilus „telefonas“ net veikia už Lietuvos ribų – ar tai būtų tolimos džiunglės, ar dykumos“.

V. Bražėnas savo rašinyje užsimena apie pavojingą tuštumą. Pokalbyje su „Atgimimo“ žurnalistu A. Šliogeris prisipažįsta vietoj Dievo savyje turįs tuštumą, tačiau sugretindamas žodžius „kliedesiai“ su tikėjimu, „šlepetes“ su Dievu, parodo kitą, pavojingą ne tik sau (kadangi jis yra Vilniaus universiteto profesorius) – vidinės kultūros tuštumą.

Ar galima tikėtis iš profesoriaus auklėtinių, kurie pastarojo filosofavimą priims kaip tikrą pinigą, daugiau nei tuštumos? Deja, pavojingos.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija