|
Drumzlinos Srovės
Dr. Rimantas GINTARAS
Kartais imi žmogus ir, atsitraukęs nuo kompiuterio, pasidomi, apie ką kalba žinomi žurnalistai televizijos laidose, kokias temas gvildena. Nors, tiesą pasakius, žmogui, mėgstančiam naršyti internete ir žiūrėti pasaulio televizijos stočių programas, Lietuvos televizijos kanalų laidos atrodo gana skurdžiai. Gal tik LRT pasiūlo įdomesnių politinių, kelioninių ar kitų pažintinių laidų, o šiaip tai jau visai nesinori žiūrėti, kaip prieš rinkimus miestų ir miestelių scenose šoka V. Uspaskichas, juokindamas rimtesnius žmones (jei ko pasigendi žiūrėdamas tokį vaizdelį, tai tik šalia jo šokančios L. Graužinienės). Smagiai muša kulnais buvęs ministras, nieko gero nepadaręs Lietuvai su savo partija, tačiau galėtų pasimokytų šokio meno iš V. Romanovo.
Įsijungiau televizorių, ir užkliuvau rodė laidą Sroves. Žiūrėjau laidą iki galo nes laida palietė, bent man taip atrodo, mane asmeniškai. Ogi reikalas tas, kad laidoje apverkta senoji medinė Šiluvos mokykla buvo mano pirmoji mokykla, nuo namų nutolusi apie tris šimtus metrų, kurioje tik pradėjęs lankyti pirmąją klasę nuo mokytojos du kartus tą pačią pamoką per kairės rankos delną gavau su metaline liniuote. Atrodo, smulkmena, bet iš tokių smulkmenų ir susideda gyvenimas. Tiesa, toli gražu ne viskas buvo smulkmenos. Prisimenu, kaip mes, mokiniai, pro atdarus mokytojų kambario langus matėme verkiančius mokytojus ir vaikus, išlydinčius mokytoją į tremtį, į Sibirą. Nežinome, ar ji grįžo. Tada tylėjome. Bet A. Kudabienės laidoje kalba ėjo apie tokius dalykus, dėl kurių nebegali tylėti. Pirmiausia, kalba ėjo apie, kaip supratau, nugriautą mano pirmąją mokyklą atseit sunaikintą kultūros paveldo objektą, dėl kurio labiausiai reiktų sielotis man, o ne A. Kudabienei. Mokykla, nors man ji visada buvo miela ir brangi, niekada neatrodė kuo nors išskirtinė. Be to, Kauno arkivyskupijos kurija, kurią laidoje taip puolė jos autorė ir sumanytoja, nugriautą mokyklą nuvežė į Rumšiškes, kur bus atstatyta. Laidos vedėjų pasipiktinimui, ji ten rado mokyklos rąstus, kuriuos, beje, ir nuvežti kainavo nemažus pinigus. Bet A. Kudabienė užuominomis kalba apie prie mokyklos kilusius gaisrus (tegu žiūrovas susiprotės, kas galėjo juos sukelti, turint galvoje, kad sklypus aplink mokyklą supirko kurija). Kas nori sužinoti apie ten kilusius gaisrus dėl padegimo, tegul pasiskambina į Šiluvos seniūniją, Raseinių gaisrininkams arba, pagaliau, į Departamentą, kur registruojami visi, ir tyčiniai, padegimai.
A. Kudabienės nuomone, nėra gerai, kad Bažnyčia sugalvojo pasirūpinti į Šiluvą iš visos Europos ir net pasaulio atvykstančiais maldininkais, nesvarbu, kad jie vaikšto po kiemus, ieškodami nakvynės, kad prie miestelio nėra net kempingo, nėra viešbučio, mašinų stovėjimo aikštelių, nieko nėra. O taip yra todėl, kad dar prieš 25-erius metus tie, kurie šiandien gauna valstybines premijas ir pasikabinę Vyties ir Komandorų kryžius, čia siųsdavo miliciją, kuri visais įmanomais būdais trukdė žmonėms vykti į atlaidus, užsirašinėjo mašinų numerius ir reikalaudavo pasakyti darbovietę. Jie šiandien paprasčiausiai užmiršo šį gražų miestelį. Tačiau užteko kurijai pajudėti, kai kažkam prieš pat atlaidus sukilo apetitai. Juk Šiluvos centre yra tik mažytė kavinukė ir nėra kur pavalgyti, o kiek būdavo visada žmonių, kokios minios, tai man, ten gyvenusiam, gerai žinoma. Pagaliau kurijos pastangos, duok Dieve, atgaivins šį kraštą, sukurs turizmo infrastruktūrą ir ekskursijos, vykstančios iš Vilniaus į Palangą, užsuks į Šiluvą, kur ras ne tik aukščiausią koplyčią Europoje, kurioje, kas norės, pasimels, bet ir bažnyčioje nepaprasto grožio Marijos statulėlę, airių tautos padovanotą lietuvių tautai ir su tokiu vargu išplėštą iš Maskvos gniaužtų. O kur dar Tytuvėnų ansamblis su gražiais miškais ir ežerais! Jiems taip pat atgytų gyvenimas. Iš Šiluvos turistai galėtų užsukti į Šiaulius, aplankyti Kryžių kalną. Plėsis turizmo geografija ir tai puiku. Bet Srovėms rūpi padaryti skandalą. Nepavyko, nepavyko ir kurijoje. Žmonės ne tie.
Kam ko reikia Šiluvoje. Kai po daugelio metų nuvažiavome į Šiluvą ir nuėjome į koplyčią, niekada nemačiau taip besimeldžiančios žmonos ir tikriausiai daugiau nepamatysiu. Beveik tuščioje koplyčioje, klūpėdama prie įžymiojo akmens ji meldėsi už šeimą, vaikus, anūkus ji meldėsi visa siela, užmiršusi viską pasaulyje. Nors esu visai nesentimentalus žmogus, bet vaizdas mane sukrėtė. Tai buvo Dievo palaima vieną kartą, bet užteks visam likusiam gyvenimui.
© 2008 XXI amžius
|