|
Kam trukdo Bažnyčia
Birutė Vosylienė
Beveik 20 metų kvėpuojame laisvu tėviškės oru. Deja, kasdien matau, kaip drabstosi purvais viršūnėse, kaip juodinami tie, kurie kovoja už moralę kartais net sunku patikėti savo akimis. Anksčiau mes nebuvome laisvi, bet buvome vieningi, nes tikėjome, turėjome viltį, kad kursime, puošime, atstatysime visa tai, kas buvo okupantų sunaikinta, sutrypta, suluošinta....
Sovietai pirmiausia naikino inteligentus, dvasios milžinus ir Bažnyčią, nes tikintis žmogus yra tvirtos moralės, nepalaužiamos dvasios. Argi ne tikėjimas, ne meilė Dievui, ne maldos į Švč. M. Mariją, prašant jos užtarimo, gelbėjo lietuvį tiek tremtyje, tiek kenčiant priespaudą Tėvynėje?
Tačiau ir šiandien kažkam labai trukdo Bažnyčia. Ar ne todėl, kad vienintelė išdrįsta drąsiai kovoti su viskuo, kas žmogų žemina?.. Ar ne todėl, kad tik bažnyčioje žmogus gali nurimti, pamiršti kasdienos rutiną, pasisemti jėgų, kad ištvertų visą tą purvą, kurio tiek daug Lietuvoje. Daug kartų nubrėžiau lygiagretes tarp įvykių ir staiga išdygusių straipsnių, laidų nukreiptų prieš Bažnyčią. Iškapstomos net iš praeities menkiausios nuodėmės, paverčiamos didžiausiais nusikaltimais ir pasėjama sumaištis šalia Bažnyčios esančių žmonių širdyse. Bažnyčia ne vien kunigai ir vyskupai, o visi, įtikėję, susivieniję Jėzuje Kristuje, ir jokie pikti, nepagrįsti išpuoliai, jokie pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18).
Negaliu tylėti po paskutinės Audrės Kudabienės Srovių laidos. Apskritai tokio pobūdžio laidų niekada nežiūriu, tačiau šį kartą per anonsą išgirdau, jog bus kalbama apie Šiluvą. Šiluva viena švenčiausių vietų Lietuvoje, nuo seno garsėjo stebuklinguoju Švč. M. Marijos paveikslu, kuris visais laikais pritraukdavo daug piligrimų. Ypač jų pagausėjo po Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje. Sovietmečiu buvo statomos užtvaros, pramanydavo kiaulių marus, bausdavo darbe, kad tik mažiau žmonių ten apsilankytų, pasisemtų stiprybės ir jėgų.
Rugsėjo 7-15 dienomis visa Lietuva švęs Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų. Sunku įsivaizduoti, kiek žmonių ten suplauks. Šiais laikais nepatogu uždrausti, užtverti, belieka įpilti šaukštą deguto. Tą ir padarė žurnalistė A. Kudabienė. Parodė porą nuskriaustų bobučių, popiežiaus Jono Pauliaus II namus pavadino kunigų namais, užuominomis pakalbėjo apie namų padegimus, paslaptingas mirtis, slaptomis kameromis nufilmavo, kaip kunigai sumuštiniais vaišinasi. Jokių įrodymų, jokių pagrįstų argumentų. O kur kiti Šiluvos gyventojai, kurių vardu buvo padėkota? Ar žino žurnalistė, kad Jono Pauliaus II namai visada pilni jaunimo, piligrimų, kurie susirenka rekolekcijoms, dvasiniam pabendravimui? Kunigai čia būna tik per didžiąsias šventes ir kiekvieno mėnesio 13 dieną. Papylė purvo, ir tegul piktinasi Lietuva: Ach, kokie tie kunigai! Jie net valgo! Ko gero, jie padegė namus, nunuodijo senukus?! Gal kas pasipiktins, suabejos. Jau geriau tegul žiūri įvairiausius šou per televiziją, tegul nesipiktina apsvaigusiais krepšininkais, tūkstančiais, kuriais apdovanojami dainininkai už kelias sudainuotas nuvalkiotas dainas.
Daug, labai daug tarp mūsų tokių, kurie užmerkia akis ir nemato tikrųjų blogybių, tikrojo purvo. Jau geriau tegul švaistomi pinigai kairėn ir dešinėn, tegul pelnosi, kas tik nori, nežinia už ką ir kam. O tikintieji gali melstis šaltose, purvinose, apleistose bažnyčiose, o kunigai maitintis Šventąja Dvasia...
© 2008 XXI amžius
|