Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ekstremistų išpuoliai prieš krikščionis Indijoje

Mindaugas BUIKA

Nužudytas kunigas Tomas Pandipalis, CMI

Tėvas Džordžas Patery, SJ, vadovauja Indijos jėzuitų surengtam maldos budėjimui už susitaikymą visuomenėje

Indijos jaunieji katalikai susitelkė maldai už išpuolio aukas

Taiki manifestacija reikalaujant krikščionių lygiateisiškumo Indijoje

Sužeistieji per induistų radikalų akcijas gabenami į ligonines

Žiauri pasiaukojusio kunigo žmogžudystė

Indijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkui Ernakulamo arkivyskupui kardinolui Varkio Vitajatilo paraginus, ateinantį sekmadienį, rugsėjo 7 dieną, šalies tikinčiųjų bendruomenėse bus meldžiamasi už pastaruoju metu nuo induistų radikalų išpuolių nukentėjusių krikščionių aukas. Bus prisimintas rugpjūčio 16 dieną Indijos pietrytinėje Andra Pradešo valstijoje žiauriai nužudytas 38 metų kunigas Tomas Pandipalis, CMI, priklausęs Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo vienuolijai.

Netrukus po vakarinių šv. Mišių aukojimo Burigidos parapijoje šeštadienį į kitą miestelį motoroleriu keliavęs dvasininkas specialiai surengus pasalą buvo užpultas kelyje. Sužvėrėję Indijos ekstremistai kaltina krikščionis „apgaulingu prozelitizmu“ ir nesibodi naudoti smurto. Kitą rytą rastame nužudyto kunigo kūne nustatyta 18 durklo dūrių, sulaužytos kojos ir rankos, supjaustyti delnai ir netgi išluptos akys.

Nužudyto kunigo T. Pandipalio draugas ir bendramokslis karmelitas kunigas Sonis Palatra sukrėstas įvykio sakė, kad žuvusysis buvo „tylus ir šventas dvasininkas vienuolis, atsidavęs Viešpaties ir neturtingųjų tarnystei. „Nušluostyti ašaras vargšams“ buvo jo gyvenimo moto“. Tėvų karmelitų generalinis vyresnysis kunigas Chozė Pantaplamtotis rugpjūčio 20 dieną dėl laidotuvių paskelbtame laiške pažymėjo, kad vienuolija „prarado jauną, šventą, dinamišką, pasišventusį ir talentingą kunigą… vieną iš mūsų kongregacijos daug žadančių deimantų“.

Keralos valstijoje iš žymios šeimos kilęs kunigas T. Pandipalis į vienuolių misionierių gretas įsijungė būdamas aštuoniolikmečiu jaunuoliu. Kunigystės šventimus gavo 2002 metais. Dirbdamas parapijinį darbą ypač daug nuveikė auklėjant ir šviečiant jaunimą. Vadovaudamas Čandos misijų centrui, jis buvo ir katalikų ligoninės administratoriumi bei mokyklos vedėju. „Bažnyčios istorija kalba, kad visada per kankinių kraują Jėzaus mokymas sklinda į visus keturis žemės kampus, – rašė tėvų karmelitų generalinis vyresnysis. – Todėl kunigo Tomo kraujo praliejimas vardan Jėzaus nenueis veltui. Jis atneš įvairiopų palaiminimų vietinei Bažnyčiai ir mums visiems“.

Hiderabado diecezijos, kurioje tarnystę ėjo kunigas T. Pandipalis, arkivyskupas Džodžis Marampudis irgi yra įsitikinęs, kad jo kankinystė „praturtins Bažnyčią Indijoje“. Ganytojas taip pat išsakė savo liūdesį ir pasipiktinimą dėl šios „barbariškos žmogžudystės“ bei stiprėjančios netolerancijos, smurto prieš krikščionis Indijoje, kuri skelbiasi esanti didžiausia demokratine pasaulio valstybe. „Kunigai ir vienuolės dešimtmečiais rūpinasi Indijos vargingiausiais, ir dėl to jie tampa blogio jėgų išpuolių objektu, nes šios nenori, kad marginalizuoti visuomenės sluoksniai sustiprėtų“.

Statistikos duomenimis, iš daugiau kaip milijardo Indijos gyventojų, apie 80 proc. yra induistai, 15 proc. – musulmonai ir apie 2,5 proc. krikščionys. Nors Kristaus išpažinėjų dalis bendrame šalies gyventojų skaičiuje yra nedidelė, tačiau praėjusiame XX amžiuje misionierių sėkmė buvo neabejotina. Jeigu prieš šimtą metų katalikų Indijoje buvo mažiau kaip du milijonai, tai dabar jų beveik 20 milijonų: augimas gerokai pralenkė bendrą gyventojų skaičiaus didėjimą. Maždaug du trečdaliai Indijos katalikų priklauso žemosioms kastoms ar yra dalitai („neliečiamieji“), todėl krikščionybė jiems atneša ir socialinį išsilaisvinimą, ir pilnavertiškumo pajautą. Tuo nepatenkinti turtingieji ir aukštesnių kastų atstovai, kurie praranda atstumtųjų pigią darbo jėgą. Todėl tradicinės kastų sistemos šalininkai remia induistų radikalų antikrikščioniškus veiksmus.

Tragiški įvykiai Orisos valstijoje

Netrukus po to, kai buvo palaidotas žuvęs kunigas T. Pandipalis, smurto banga prieš krikščionis nuvilnijo gretimoje Orisos valstijoje. Per kelias pasibaisėtino pogromo dienas fanatikai sudegino dešimtis bažnyčių, nusiaubė krikščionių išlaikomas mokyklas, socialinės rūpybos centrus, našlaitynus, parduotuves, išgriovė kelis tūkstančius privačių namų. Mažiausiai 25 asmenys buvo užmušti, tūkstančiai su šeimomis turėjo pasitraukti į miškus ar kitur ieškoti prieglaudos.

Kruviną susidorojimą sukėlė rugpjūčio 23 dieną įvykęs pasikėsinimas prieš Orisoje centrą turinčios žinomos radikalių induistų grupės Vishwa Hindu Parishad (Pasaulio induistų taryba) dvasinį lyderį svamį Laksmananandą Sarasvatį. Už 85 metų svamio ir keturių jo padėjėjų nužudymą atsakomybę prisiėmė Liaudies išsivadavimo revoliucinė armija – nelegaliai veikianti maoistų grupė. Nusikaltimą griežtai pasmerkė Orisos sostinės Bubanesvaro arkivyskupas Rafaelis Činatas, kiti katalikų veikėjai, kartu pareikšdami užuojautą induistų vadovams. Tačiau pastarieji visą kaltę suvertė būtent krikščionims, kurie neva taip atsikeršijo už L. Sarasvačio pastangas sustabdyti induistų krikštijimąsi ir induistinio ekstremizmo skatinimą. L. Sarasvatis buvo žinomas vadinamosiomis „rekonvensijos“ apeigomis, kai krikščionimis tapę indai vėl buvo sugrąžinami į induistų tikėjimą (atvirkštinis prozelitizmas). Pasipiktinusios savo lyderio žūtimi induistų radikalų grupės su šūkiais „žudykite krikščionis, naikinkite jų institucijas“ surengė pogromą. Užpuolikams padegus krikščionišką vaikų prieglaudą, norėjusi auklėtinius išgelbėti 21 metų pasaulietė buvo įstumta į liepsnas ir žuvo. Niokojant kitą socialinės paramos centrą ten dirbusi vienuolė buvo išprievartauta visos grupės užpuolikų.

Tokio smurto akivaizdoje per visą Indiją nuvilnijo krikščionių protestai ir solidarizavimosi su jais banga. Savo solidarumą persekiojamiems krikščionims pareiškė nuosaikūs induistų dvasiniai veikėjai, taip pat Indijos musulmonų taryba, pabrėždama, kad šalyje turi būti ginamos žmogaus teisės ir religinių mažumų laisvė. „Jeigu valstijos vyriausybė (Orisą valdo induistų ekstremistams artimos politinės partijos) negali palaikyti įstatyminės tvarkos ir išgelbėti savo piliečių gyvybių bei nuosavybės, centrinė vyriausybė turi įvesti prezidento valdymą ir atsiųsti karines pajėgas, kad būtų sustabdyti pogromai“, – pareiškė Indijos musulmonų tarybos pirmininkas Rašidas Ahmedas.

Katalikų dvasiniai vadovai taip pat išreiškė priekaištus Indijos federalinei valdžiai dėl abejingumo ir lėto reagavimo į smurtą Orisoje. „Jeigu šalies vyriausybė būtų veikusi laiku, nebūtų prarasta tiek gyvybių, – kalbėjo Keralos valstijoje krikščionių surengtame protesto mitinge Indijos episkopato vadovas kardinolas V. Vitajatilas. – Būtent valdžios pareiga yra užtikrinti, kad būtų apginta šalies piliečių teisė laisvai išpažinti savo religiją“. Ypač buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Indijos vyriausybinėje koalicijoje dalyvauja Sonios Gandi vadovaujama Kongreso partija, kuri tradiciškai žinoma savo demokratinėmis nuostatomis, tačiau šioje dramatiškoje situacijoje ir ji pademonstravo savo neveiklumą.

Svarbi ir didelio dėmesio sulaukusi protesto akcija Indijos vyskupų kvietimu vyko rugpjūčio 29 dieną – darbą nutraukė šalyje veikiančios katalikiškos mokyklos ir universitetai bei koledžai. (160 Indijos katalikų arkivyskupijų ir vyskupijų bei 240 vienuolinių kongregacijų išlaiko apie 25 tūkstančius švietimo ir studijų įstaigų, jose mokosi daugiau kaip 10 milijonų jaunų žmonių, kurių 80 proc. yra induistai.) Katalikiškoji mokymo sistema yra viena svarbiausių visoje Indijoje ir netgi induistų ekstremistai siunčia savo vaikus ten studijuoti dėl aukštesnio lygio nei šalies valstybinė švietimo sistema.

Laikinu (vienadieniu) katalikiškų mokyklų ir universitetų uždarymu norėta „atkreipti dėmesį į Orisoje vykusias krikščionių žudynes, kurios parodė centrinės vyriausybės nesugebėjimą sustabdyti smurtą tuo metu, kai vis stiprėja antikrikščioniškos nuostatos“, – sakė vienos didžiausių Indijos diecezijų Bombėjaus arkivyskupas kardinolas Osvaldas Grasijas. Ganytojas pabrėžė, kad tai buvo „aiškus signalas“ ne tik Indijai, bet ir visam pasauliui, kuriuo parodyta krikščionių bendruomenės svarba. Nes būtent krikščionys visada yra priešakinėse pozicijose sprendžiant švietimo, socialines ir paramos vargšams problemas. Taigi, 25 tūkstančių mokyklų ir studijų centrų darbo nutraukimas buvo simbolinis aktas, kuriuo norėta pažadinti Indijos ir viso pasaulio visuomenės sąžinę. (Nors kai kuriose šalies valstijose, ypač kur valdžia priklauso induistų radikalams artimoms politinėms jėgoms, buvo išreikštas nepasitenkinimas, kad mokyklos buvo uždarytos be valdžios leidimo).

Griežta ir taikinanti Šventojo Sosto reakcija

Esant tokioms dramatiškoms aplinkybėms Vatikanas griežtai pasmerkė antikatalikiško smurto apraiškas Indijoje ir išreiškė savo solidarumą vietinei Bažnyčiai. Rugpjūčio 26 dieną Vatikano spaudos tarnybos paskelbtame komunikate pabrėžiama, kad induistų ekstremistų išpuoliai yra „nesuderinami su asmenų laisve ir orumu bei griauna taikų visuomenės sambūvį“. Reikšdamas savo užuojautą nukentėjusioms Indijos krikščionių bendruomenėms ir vienuolijoms, „Šventasis Sostas kreipiasi į visas konflikto puses, prašydamas rodyti reikiamą atsakomybę ir atkurti dialogo bei tarpusavio pagarbos atmosferą“.

Interviu Vatikano radijui apaštališkasis nuncijus Indijoje arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana pripažino, kad smurto veiksmus „kursto induistų fundamentalistų grupės, kurios vadovaujasi totalitarine, tiesiog, nacistine ideologija“. Šioms grupėms, siekiančioms Indijoje sukurti kastų nelygiateisiškumo pagrindu veikiančią totalitarinę valstybę, religija naudojama kaip manipuliavimo žmonių jausmais įrankis. Pagrindinis priešas yra demokratiją ginanti krikščionybė, todėl su ja reikia kovoti kaip su svetima, iš užsienio atgabenta religija. „Vis dėlto nereikia pernelyg sureikšminti šitų fundamentalistų vaidmens, – sakė Vatikano diplomatas. – Taikus sambūvis, pakanta ir dialogas yra vertybės, kurias brangina didelė dalis Indijos visuomenės. Ir tai leidžia pagrįstai tikėtis, kad šie radikalai nesugebės visiškai apnuodyti tradiciškai taikaus Indijos žmonių nusistatymo“.

Vis dėlto reikia bendrumo ir griežtos reakcijos, ypač kai kalbama apie žmonių gyvybių praradimą bei prieštaringas religinio radikalizmo tendencijas. Tą pačią rugpjūčio 26-ąją Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ publikuotame interviu Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas kardinolas Žanas Lui Toranas sakė, kad „tai yra nuodėmė prieš Dievą ir nusikaltimas prieš žmoniją. To negalima jokiu būdu pateisinti, ypač kai nusikaltimai daromi vardan religijos“. Vatikano kardinolas kreipėsi į visą tarptautinę bendruomenę, kad ji pareikalautų Indijos vyriausybės tvarkos užtikrinimo, nes „pagrindinė išpuolių prieš katalikus priežastis yra katalikų iš meilės artimui daromi darbai“.

Iš tikrųjų negali būti pateisinama ir toleruojama, kad Indijoje krikščionys tampa fanatikų išpuolių objektais vien dėl to, kad stato mokyklas ir našlaičių prieglaudas. „Fanatikai mus kaltina prozelitizmu, nes kai kas atsiverčia į katalikybę, – sakė kardinolas Ž. Toranas. – Bet mes prašome tik galimybės atlikti savo krikščionišką pareigą: padėti tiems, kurie vargsta, kurie yra dideliame skurde. Fanatikai mus puola, nes jie nori, kad Indijoje būtų tik viena religija – induizmas. Žinoma, tai negali būti priimtina demokratinėje valstybėje“.

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas priminė, kad 2007 metais, kai jis lankėsi Indijoje ir susitiko su induistų grupių religiniais lyderiais, jie nekalbėjo apie kokias nors ypatingas santykių su katalikais problemas. Tačiau kardinolas Ž. Toranas pripažino, kad yra teisinių problemų, pavyzdžiui, kai kuriose Indijos valstijose priimti įstatymai, draudžiantys pereiti į kitą religiją. Kaip tik minėtoje Orisos valstijoje toks įstatymas, apgaulingai pavadintas „Religinės laisvės aktu“, buvo priimtas dar 1967 metais. Šis įstatymas, numatė baudžiamąją atsakomybę „už atvertimus iš vienos religijos į kitą, naudojant prievartą, apgaulę ar materialinį atlygį“ ir dabar tampa pretekstu išpuoliams prieš krikščionis misionierius.

Kardinolas Ž. Toranas, pabrėžęs, kad reikia stiprinti katalikų ir induistų tarpreliginį dialogą ir kad jo vadovaujama dikasterija planuoja atitinkamus susitikimus, kalbėjo: „aš didžiuojuosi katalikais Indijoje, kurie yra pasiryžę toliau gyventi tarp savo šalies piliečių, net savo gyvybės kaina duodami Kristaus meilės vargšams liudijimą“. Rugpjūčio 27 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI griežtai pasmerkė smurto veiksmus prieš krikščionis Orisos valstijoje ir išreiškė „savo artumą tikėjimo broliams ir sesėms, priverstiems pakelti sunkius išbandymus“.

Šventasis tėvas kartu meldė Viešpatį, kad stiprintų Indijos krikščionis „šiuo kančios metu ir suteiktų jiems stiprybės visiems liudyti artimo meilės tarnystę“. Jis taip pat ragino Indijos religinius lyderius ir civilinės valdžios vadovus kartu darbuotis, kad „būtų atstatytas taikus sambūvis tarp skirtingų bendruomenių narių“, kuo visuomet pasižymėjo Indijos visuomenė. Šalis, kurios laisvę ir nepriklausomybę prieš šešis dešimtmečius įkvėpė didžiojo Mahatmos Gandžio mokymas apie neprievartinių veiksmų galimybes, turi sau ir pasauliui įrodyti, kad įmanomas visuomenės vieningumas taikaus įvairių religijų sugyvenimo sąlygomis.

© 2008 „XXI amžius“