Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kryžiaus kelias Vepriuose

Denis Muhamadas

Veprių bažnyčia

Gegužės 10 dieną Vepriuose įvyko 162-osios Kryžiaus kelio eitynės. Be vietinių parapijiečių, Kryžiaus kelio eitynėse dalyvavo ir Seimo narys Ramūnas Garbaravičius. Veprių bažnyčioje nebuvo kur obuoliui nukristi, dar daugiau žmonių stovėjo šventoriuje. Tai džiuginantis faktas, tačiau, deja, jaunimo buvo nedaug. Visuomeninės organizacijos „SOS VEPRIAI“ direktorius Romas Šaulys ir seimūnas R. Garbaravičius taip ir nerado vietos prisėsti.

Šv. Mišios vyko iškilmingai. Kunigo balsas sklido bažnyčios skliautais. Švelnūs jaudinantys vietinio bažnytinio, susidainavusio choro balsai, lydimi galingų vargonų muzikos garsų, susijungė į vieningą muziką. Į galvą smelkėsi mintys apie menkavertį žemišką gyvenimą. Kiek nedovanotinų klaidų padaryta buityje, šioje nuodėmingoje žemėje, kiek praleista puikių galimybių padaryti Dievui naudingų, gerų darbų... Ar atleis mums Dangaus Tėvas mūsų lengvabūdiškumą? Štai Romui Šauliui viskas bus atleista ir daug darbų užskaityta. Ir kaip šiam žmogui viskas pavyksta, kaip jis visur suspėja? Juk ir nejaunas esąs, atrodytų, kad seniai laikas ilsėtis – pensininkas su solidžiu nepertraukiamu darbo stažu. Didelė stažo dalis užtarnauta Vakarų Sibire, kur protingų žmonių patariamas išvyko su šeima. Romo tėvas buvo apšmeižtas ir nekaltai kalėjo GULAG’o lageriuose, tad ir šeima turėjo būti represuota ir deportuota kaip liaudies priešai. Savanoriškai išvykę į vietą, kur turėjo juos iškeldinti arba net toliau – Rytų Sibirą, pastarieji išvengė etikėtės – „specperkeltieji“. Tokiems visi keliai buvo užkirsti – be laisvo judėjimo teisės, be teisės į mokslą ir dar daug kitų teisių netekimo. Mokėsi, ilgus metus dirbo inžinieriumi. Pergyveno sunkią netektį – žmoną nužudė banditai. Ilgą laiką krimtosi, bet nepalūžo. Pasitaikius pirmai galimybei grįžo į Lietuvą. Tėvynėje vedė antrą kartą. Dievas pagelbėjo, žmona graži, o svarbiausia, tikinti katalikė, kaip ir jis pats, dirba gydytoja Veprių ambulatorijoje. Romas irgi dirba. Didžią dalį laiko užima visuomeninė veikla, bet šio krūvio neatsisako. Kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią, nesės prie stalo nesukalbėjęs maldos, niekada nepaliks žmogaus nelaimėje, padės buityje. Nepagailės lėšų, o jei jų bendroje kasoje nebus, piniginę paramą suteiks iš savų santaupų. Pinigai viso labo tik popierėliai, – dažnai sako Romas. Pagelbėti žmogui nelaimėje – Dievo įsakas. Pats mačiau, kaip Romas per Vėlines degė žvakeles ant žmonių kapų, kurie būdami gyvi jam kenkė. Nė vienas šventinis renginys, vietinės ar respublikinės reikšmės įvykis nevyksta be jo aktyvaus dalyvavimo. Be to, Romas puikus fotografas. Jis surengė ne vieną parodą, o nuotraukas dažnai dovanoja nemokamai. Ši veikla reikalauja nemažų išlaidų. Vepriuose Romas gyvena jaukiame name, šalia gražus sodas, reikalaujantis daug darbo ir fizinių jėgų.

 R.Garbaravičius – Lietuvos Seimo narys. Jo darbotvarkė labai įtempta, tačiau pastarasis vis dėlto randa laiko visuomeninei veiklai. Stengiasi ištiesti pagalbos ranką jos laukiančiam. Nežiūrint užimtumo, jis surado laiko dalyvauti Veprių Kryžiaus kelio eitynėse ir kaip valstybės veikėjas išklausyti Veprių bendruomenės rūpesčių ir reikalų. Pavyzdžiui, šios išvykos metu Ramūnas specialiai užėjo į seniūniją, išklausė seniūnės Dalios Urbonavičienės nusiskundimų, prašymų ir bėdų. Seniūnė pasiskundė, kad miesteliui stinga lėšų, o iš biudžeto gauti nėra jokios galimybės. Vepriuose trūksta geriamojo vandens. Veprių ežeras palaipsniui senka, dumblėja, mažėja ežero plotas. Kaltos, pasirodo, plaukiojančios salos. Šios salos susiformuoja iš augmenijos likučių, kurie dumblėdami apauga nendrėmis, o paskui krūmokšniais ir net menkaverčiais medeliais, o ant jų lizdus suka vandens paukščiai. Šių salų pakankamai daug, be to, vis atsiranda naujų. Vėliau salos vėjo genamos dreifuoja po visą ežerą. Kai kada šių salų susitelkia labai daug. Kai jos pasiekia krantą, medžių šaknys įsiskverbia į dumblą ir pasiekia dugną. Taip iš unikalaus Veprių vandens telkinio atimami žymūs plotai. Proceso nesustabdžius ežeras gali užakti. Vietiniai gyventojai teigia, kad ežero dugnas nusėtas lapuočių ir spygliuočių medžiais. Ši mediena vandenyje nesupūva ir per kurį laiką tampa morena. Gaminiai iš tokios medienos itin vertinami. Be to, ežero dugnas padengtas storu dumblo sluoksniu. Geologai šį dumblą vadina saprapeliu. Saprapelis – labai vertinga trąša žemės ūkio augalams.

Vietiniai žilagalviai pasakoja, kad per Lietuvą iš Romos buvo vežama karališkoji karūna, nusėta brangakmenimis, skirta Vytauto Didžiojo karūnavimui, kurią pašventino pats Popiežius. Pasak legendos, Veprių pilyje nuolat laikėsi karinė įgula, pavaldi Lenkijos karaliui Jogailai, Vytauto Didžiojo pusbroliui. Karalius Jogaila kartu su Vytautu Didžiuoju 1410 metais sumušė kryžiuočių ordino riterius Žalgirio mūšyje. Popiežiaus pasiuntinių apsaugoje buvo lietuviai kariai ir šveicarai gvardiečiai, jiems vadovavo nuncijus, specialus Popiežiaus įgaliotinis. Šveicarų gvardiečiai išliko iki mūsų dienų ir sudaro Popiežiaus apsaugą. Aprengti ištaigingais tų laikų mundurais ir ginkluote, jie daro neišdildomą įspūdį turistams.

* * *

Kai Popiežiaus pasiuntiniai su nuncijumi priešakyje ir su karūna priartėjo prie Veprių pilies, buvo nutarta eiti ežero ledu, nes nenorėta brautis per mišką. Popiežius labai brangino Lietuvos posūkį į katalikybę, nes katalikiškasis tikėjimas plito Lietuvoje, o karingieji lietuviai buvo gerokai pasistūmėję į Rytus, net iki Maskvos.

Deja, ant ežero ledo pasiuntinius pasitiko karaliaus Jogailos pilies kariai, kurie pareikalavo atiduoti karūną. Pastarieji atsisakė tai padaryti. Įvyko žiaurus susirėmimas. Karūną lydėję riteriai buvo šarvuoti, jų žirgai taip pat įvilkti į šarvus. Ledas neišlaikęs didelio svorio įlūžo ir visi kariai nuskendo su brangiomis dovanomis, o kartu su jais ir nuncijus.

Po šio įvykio Vytautas Didysis sunaikino ištikimą Jogailai pilies įgulą, o pačią pilį sugriovė. Tokia yra legenda. Tos pilies liekanos išlikusios iki šių dienų. Reikia pastebėti, kad Lietuva yra didžiųjų kelių kryžkelėje: iš rytų ėjo hunai, mongolai ir įvairūs klajokliai iš Azijos gilumos, lenkai ir kryžiuočiai iš vakarų, totoriai ir net turkai iš pietų ir ugrų gentys iš šiaurės. Tai, kad Lietuva, kaip tauta ir valstybė išliko, reikia laikyti Aukščiausiojo pasigailėjimo ir meilės išraiška. Be to, lietuviams pavyko išsaugoti savo unikalią kalbą, nors vėlesni Lietuvos pavergėjai draudė jiems kalbėtis jų gimtąja kalba.

... Belieka pridurti, kad galų gale karalius Jogaila ir Vytautas Didysis sutarė išsaugoti Lietuvą laisva ir nepriklausoma. Šiuolaikiniai lenkai sako: „Žespospolitos klestėjimo laikotarpis tenka Jogailos dinastijos valdymui“.

* * *

Veprių ežere pramoniniu būdu veisiama žuvis. Vandenį iš ežero galima išleisti be ypatingų išlaidų, įtaisyti nebrangų sifoną. Kai ištekės vanduo ir visos salos išdžius, jas bus galima paprasčiausiai sudeginti. Reikės pagilinti ežero dugną, išlyginti paviršių, o dirvožemį darbų eigoje panaudoti pagal paskirtį. Išlaidos dėl Veprių vandens telkinio rekonstrukcijos atsipirks darbų eigoje.

Vepriuose klesti bedarbystė ir jaunimas nelieka miestelyje. Gaila. Čia yra šaltinis, kurį vietiniai senoliai vadina Šventu, jis labai vandeningas – per 100 mm vamzdį vanduo trykšta fontanu. R. Šaulys vežė šį vandenį tyrimams. Tyrimai parodė, kad tai aukštos kokybės, gydomųjų savybių turintis vanduo. Galima būtų šį šaltinį panaudoti gydymui. Veprių šulinių vanduo išsiskiria savo nepaprastu skoniu. Mano nuomone, pagal kokybę šis vanduo ne prastesnis už Druskininkų.

 Kai ežero atnaujinimo darbai bus baigti, ežere bus galima iš naujo užveisti žuvis. Kad neatsirastų plaukiančių salų, galima užveisti žoliaėdžių žuvų – starakaktį, baltąjį amūrą. Tos žuvys neleis ežerui pavirsti nendrynais ir dumbliais. Veprių apylinkių kraštovaizdis labai gražus, o oras švarus. Dėl to verta čia įrengti poilsiavietes, kurios labai greitai išpopuliarintų šį kraštą. Po rekonstrukcijos ežeras galėtų tapti akademinio irklavimo baze ir varžybų pravedimų centru. O kokia čia vešli žolė! Juk tai mėsa ir pienas.

 R. Šaulys prašė gerbiamo Seimo nario padėti vepriškiams atstatyti 12 metrų aukščio gotiško stiliaus bažnyčios varpinę, kurią artilerija sunaikino Antrojo pasaulinio karo metu. Reikėtų atstatyti varpus. Ant varpų duženų matosi užrašai, liudijantys, kad vienam varpui 300, o kitam 400 metų. Tikimasi, kad Seimo narys R.Garbaravičius padės spręsti ūkines ir kultūrines Veprių miestelio problemas.      

© 2008 „XXI amžius“