|
Rambyno papėdės švyturys
Vilmantas KRIKŠTAPONIS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 70,
72)
Ant gretimo kambario sienų kabojo Sandaros, Lietuvos šaulių sąjungos, studentų korporacijų ir daugybės kitų organizacijų adresai, įvairiausiomis progomis įteikti didžiajam šio krašto vyrui. Ten pat ir 1923 m. sausio 9 dieną Šilutėje išleisto Klaipėdos krašto gyventojams manifesto originalas, mažosios Lietuvos Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto deklaracijos tekstai ir daug kitų įdomių dokumentų. Tai buvo tarsi prūsų Lietuvos ir kovų dėl jos laisvės tikras muziejus. Ten kiekvienas paveikslas, knyga, dokumentas ar nuotrauka buvo tikra liudininkė tų laikų, kada saujelė pasiryžusių vyrų ėmėsi vadovauti to krašto savanoriams, iškovojusiems prūsų Lietuvai laisvę.
Amerikos lietuvių bei buvusių bendražygių, gyvenusių už Atlanto, kvietimu M. Jankus drauge su Klaipėdos jaunimo atstovu A. Braku lankėsi Amerikoje. Ten apvažinėjo daugelį miestų, kur gyveno lietuviai, agituodami juos grįžti į tėvynę. Laikraštis Lietuva pranešė, jog 1926 metais kartu su M. Jankumi ir A. Braku į tėvynę grįžo 99 pasiturintys Amerikos lietuviai.
Pravartu paminėti, jog iš visų anuomet atsilankiusių Amerikon atstovų iš Lietuvos M. Jankui bene geriausiai pasisekė išlaikyti panlituanizmo tendenciją. Pats būdamas liuteronu agnostiku, M. Jankus mokėjo šiltus santykius palaikyti su visais lietuviais, be pasaulėžiūros ar pažiūrų skirtumo, visur kalbėjo tik apie Lietuvą, kuri turėtų būti laisva nuo lenkų, rusų, vokiečių, žodžiu, visokių svetimtaučių kenksmingos įtakos. Lietuva lietuviams! tas M. Jankaus devizas palietė visų Amerikos lietuvių širdis ir kadaise kai kurių peiktas prūsų Lietuvos šviesuolis susilaukė pagarbos. Bruklino prieplaukoje M. Jankų palydėti atvyko įvairiausių pažiūrų Amerikos lietuviai.
Lietuvių tauta ir vyriausybė M. Jankaus nuopelnų lietuvybei neužmiršo. Už jo kilnius darbus tautai ir tėvynei, be pensijos, jam suteikė didelę garbę prūsų Lietuvos Patriarcho vardą. M. Jankaus vardu pavadintos Lietuvos mokyklos, miestų gatvės ir šaulių bei skautų rinktinės. Be to, jis buvo apdovanotas Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Jis taip pat buvo ir daugelio lietuviškų organizacijų garbės nariu. Patriarchas buvo labai laukiamas svečias visuomeninių organizacijų suvažiavimuose ir valstybinėse ar tautinėse iškilmėse. Dauguma iš prieškario kartos inteligentų ar gimnazistų stengdavosi su M. Jankumi nusifotografuoti. Todėl vyresnės kartos ne vienas mūsų inteligentų savo albumuose saugojo ir nuotraukas su M. Jankumi. Dėkinga Lietuva Karo Muziejaus sodelyje Kaune pastatė jo biustą, kuris, deja, okupavus Lietuvą hitlerininkams 1942 metais buvo nugriautas. Tik atsikuriant nepriklausomai Lietuvai po kelių dešimtmečių sovietinio letargo metų buvo atstatytas.
Pagrindiniu savo darbu M. Jankus laikė saugojimą ir puošimą mūsų tautos senovę menančio Rambyno kalno, ant kurio kasmet per Jonines vykdavo didžiulės iškilmės. M. Jankaus dukra E. Jankutė savo atsiminimuose rašė: Lietuvos nepriklausomybės laikais, o ypač Klaipėdos kraštui susijungus su Didžiąja Lietuva, Joninių apeigos Rambyne bent dešimteriopai išaugo. Ir lankytojų skaičius kai kuriais metais siekdavo net dešimtį tūkstančių. Visais keliais pėsti ir visokiomis susisiekimo priemonėmis žmonės vykdavo į Rambyną, kaip į kokius didelius atlaidus. Ekskursijos dažniausia vykdavo autobusais, garlaiviais arba ūkininkų vežimais, pasipuošusiais beržais ir gėlėmis. Rambyne susirinkę žmonės garlaivius jau iš tolo pastebėdavo ir daugelis skubėdavo į parambynę sutikti atvykusios ekskursijos. Štai jau laivas iš Kauno ar iš Klaipėdos visiškai artėja prie kranto. Prasideda sveikinimo šūkiai. Girdisi Valio, kauniečiai, ar Valio, klaipėdiečiai! Kiek čia džiaugsmo, kiek nušvitusių veidų, sunku apsakyti. Garlaiviai iš Tilžės atplaukdavo tiktai Joninių rytą, žinoma, visuomet būdavo Vydūnas su savo choru. Paskui Banaičių, Jagomastų, Zaunių šeimos nariai, V. Mačiulaitis ir dar daug kitų, kurių pavardes sunku suminėti. Bet visus juos traukė ne kas kitas, o tiktai tėvynės ir savo žmonių meilė. Jiems buvo nepaprastai malonu sutikti tūkstančius lietuvių tradicinėje Joninių šventėje, tame legendomis ir padavimais apsuptame Rambyno kalne. Per Jonines Rambyne būdavo kalbų, vaidinimų, choro dainų, laužo deginimas, sporto pasirodymai, vaišės ir šokiai. Dažniausiai atidarymo žodį tardavo mano tėvas M. Jankus. Nuolatiniai prakalbų sakytojai buvo V. Storosta-Vydūnas, E. Jagomastas, K. Lekšas. Bet ne tik jie vieni kalbėjo, buvo dar daug kitų kalbėtojų iš visų Lietuvos kampelių.
Nors jaukios ir linksmos tai buvo žmonių šventės, nors šalis ir gyveno laisvės dienas, tačiau padangė čia pat, už Nemuno, jau traukėsi neramiais debesimis, kurie vis garsiau atsiliepdavo ir šioje pusėje.
Nėra mažų tautų, yra tik maži žmonės, teigė prof. M. Biržiška. Be abejonės, taip pat galvojo ir M. Jankus, gal tik kitais žodžiais formuluodamas savo nusistatymą. Todėl jis kaip anksčiau, taip ir dabar reikalavo didesnio griežtumo prūsų Lietuvoje savo teises ginant.
Vokiškajam nacionalsocializmui buvo būdinga, kad šio judėjimo ugdymas vyko ne tik Vokietijoje, bet ir užsienyje, kur tik būta vokiečių tautinės mažumos. Tad 1933 metais A. Hitleriui atėjus į valdžią, tuoj pat suaktyvino savo darbą nacionalsocialistinės organizacijos ir prūsų Lietuvoje. Čia jų masę sudarė krašte pasilikę vokiečių junkeriai, atsargos karininkai, liktiniai puskarininkiai ir miestų mokyklinio amžiaus jaunimas. Prieglobstį jie rado prūsų Lietuvoje veikusiose vokiečių politinėse partijose Socialistische Volksgemeinschaufas ir Christlich Socialistische Arbeitsgemeinschaft. Šių partijų vadovybės ypač globojo vadinamuosius jaunimo padalinius, iš tikro karines SA ir SS formuotes, kurios buvo ginkluotos ir vykdė smurtą ir demonstravo neapykantą kitataučiams ir kitaip nei jie mąstančiams vokiečiams. Taip atvirai jie rodė nepagarbą mūsų kraštui.
Ši dirbtinai hitlerininkų keliama psichologinė įtampa Klaipėdoje prieštaravo šio krašto ekonominiam augimui. Klaipėdos miestas ir visa prūsų Lietuva tuo metu jau praktiškai buvo pajutę visas įgytas vienintelio Lietuvos jūros uosto padėties pirmenybes. Kasmet didėjo uosto prekių apyvarta, sparčiai augo Nemuno laivininkystė ir plėtėsi pramonės įmonės, augo krašto gyventojų gerovė, kuri buvo gyvas disonansas vokietininkų keliamoms isterijoms dėl vokiškųjų rytų likimo.
Nors A. Hitleriui nebuvo nė mažiausio preteksto pulti Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo atitekusi Lietuvai prūsų Lietuva savo teritorijos mažumu ir gyventojų skaičiumi Vokietijai nebuvo reikšmingas kraštas. Tačiau Vokietijos valdžiai rūpėjo sutelkti į Trečiąjį Reichą visas vokiečių mažumas, esančias už Vokietijos sienų, ir išplėsti savo gyvybinę erdvę svetimose žemėse. Hitlerininkai, tikėdamiesi, kad mažutė Lietuva neišdrįs pasipriešinti jų tikslams, apsiriko. Lietuva, būdama silpnesnė už Vokietiją, teisinėmis priemonėmis sugebėjo užgniaužti hitlerininkų suorganizuotą vidaus diversiją ir pirmoji iškėlė pasaulio viešumon pastarųjų agresiją. O hitlerininkams ji baigėsi skaudžia Lietuvoje žinoma E. Noimano T. Zasso byla.
E. Noimano ir T. Zasso bylos pasekmes Lietuva gana greit spėjo pajusti. Susilaukė skaudžių ekonominių represijų iš Vokietijos pusės: ji vienašališkai nutraukė prekybos sutartį su Lietuva. Šis Vokietijos žingsnis sutapo su vėliau pasireiškusia pasauline krize, kuri Lietuvos ekonomikai sudarė didelių sunkumų, nes mūsų žemės ūkio gaminių eksportas į Vokietiją buvo užėmęs pirmą vietą. Tačiau netrukus Lietuvai sėkmingai pavyko išvengti sunkių ekonominės krizės padarinių, savo žemės ūkio produktų eksportą nukreipus į Angliją. Įtampa su Vokietija dar labiau padidėjo, kai 1936 metais Lietuvos vyriausybė atleido iš pareigų hitlerininkų patikėtinį prūsų Lietuvos direktorijos pirmininką H. Schreiberį. Tada Vokietija ne tik nutraukė prekybinius santykius su Lietuva, bet ir mūsų prekėms uždarė tranzitą per Vokietiją. Jei tuo metu Lietuva nebūtų turėjusi Klaipėdos, neįsivaizduojama, kokioje padėtyje būtų atsidūrę Lietuvos finansai ir ūkis. Sustabdžius tranzitą per Vokietiją, Lietuva visą eksportą nukreipė per Klaipėdos uostą, nors tai sudarė mūsų šaliai nepatogumų ir nuostolių. Juk nenormalu , kad, pavyzdžiui, javai iš Lietuvos į Čekiją vietoj kelių šimtų kilometrų geležinkeliais per Vokietiją eitų tūkstančius jūrmylių aplink visą Europą į Triestą Italijoje, kad ten iš laivų vėl būtų perkrauti į traukinius ir per Italiją Austriją pasiektų Čekiją. Visa tai labai veikė Lietuvos javų rinką, bet jos nesugniuždė, nors to ir siekė vokiečiai. Taigi, jei tada mūsų ūkininkas už rugių centnerį tegavo tik 3 ar 4 litus, tai didele dalimi buvo kalta hitlerinė Vokietija, kuri jau tada siekė Lietuvą bent ekonomiškai kontroliuoti. Tik dėl to, kad turėjo Klaipėdą, Lietuvos vyriausybė galėjo iki galo laikytis savo politinės linijos, nekreipdama dėmesio į Vokietijos grasinimus Lietuvą dar labiau ekonomiškai prispausti.
Neaprimo situacija ir prūsų Lietuvoje. Nacionalsocialistų sąjūdžiui augant, Vokietijos spauda ir radijas ėmė šūkauti, kad ta begėdiška lietuvių mažuma skriaudžianti vokiečius ir todėl tam turįs būti padarytas galas. Tuo pretekstu Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas išsikvietė į Berlyną Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį ir pareikalavo, kad Klaipėdos kraštas tuojau pat būtų prrduotas Vokietijai. Po dramatiškų scenų Lietuvos valdžioje ir po daugelio slaptų ir viešų ministrų kabineto posėdžių Lietuvai nebeliko kitos išeities, kaip sutikti su hitlerinės Vokietijos ultimatumu. Tad 1939 m. kovo 22 dieną Vokietija užėmė Klaipėdą kartu su prūsų Lietuva.
O kas tuo metu darėsi pas M. Jankų Bitėnuose? Apie tas dienas savo atsiminimuose E. Jankutė rašė:
1939 m. kovo 22 d. vakare girdėjome Karaliaučiaus radijo stotį pranešant, kad A. Hitleris pasiryžęs žygiuoti, arba, geriau sakant, jau žygiuoja į Klaipėdą. Nors jau visą laiką matėme jo veikimą Klaipėdos krašte, bet vis lyg nesinorėjo tikėti. Bet štai vakare, kokią 10 valandą, beldžiasi kažkas į duris. Atidarius pamačiau stovi penki ginkluoti rudmarškiniai. Vieną iš jų pažįstu bitėniškis jaunuolis, prieš kokį pusmetį sugrįžęs atlikęs karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje. Kiti visi svetimi. Revolverius atkišę, šaukia ir rėkia: Kur tas Verraeteris išdavikas? Ginklus tegul atiduoda. Atsakiau jiems, kad išdavikų pas mus nėra, o ginklų neturime. Leisk į vidų, mes patys pažiūrėsime, prataria vienas. Tėvelis jau buvo atsigulęs. Na, ir pasipylė visokių žodžių, kuriuos drovu čia ir rašyti. Pradėjo vartalioti po visas spintas ieškoti ginklų. Ieškojo po baltinius, po virtuvės indus. Vienu žodžiu, krata su keiksmais ir barniais. Ant tėvelio šaukė: Tu mus pardavei žemaičiams. Palauk, dar mes tau parodysime! Po kratos, kuri užtruko gal kokias tris valandas, uždraudę mums telefonu naudotis, grasindami išėjo. Išėję už durų paleido tris šūvius. Tai buvo ženklas, kaip vėliau sužinojome, kad ginklų nerado. O mūsų kaimo žmonės pagalvojo, kad mus visus tris tėvelį, Kristupą ir mane, nušovė. Visi buvo išsigandę. Ypač artimiausi kaimynai. Taip padaryti buvo jiems įsakyta. Bet greičiausia tam bitėniškiui vadovui, kuris nors ir tris mėnesius mokėsi, kaip savo užduotį reikia vykdyti, vis dėlto lietuviškas kraujas neleido šauti į savo žmones. Kaip vėliau paaiškėjo, visi namai ir ūkis buvo apsuptas SA vyrų.
Arba kitas štai atvejis: kovo 24 d. iš ryto, apie kokią 9 val., girdime automobilio urzgimą: Ar čia gyvena Martynas Jankus? Kaip tik tuo metu tėvelis su Kristupu tvarte šėrė gyvulius. Jiems atsakiau, kad einu jį pašaukti. Ne, sako, Mes eisime kartu. Įėjome į tvartą. Radome tėvelį betriūsiantį. Jis, pasižiūrėjęs į juos, sako: Gerai, pirma pabaigsiu gyvulius šerti, paskui galėsime kalbėtis. Taip ir padarė. Paskui ėjome kartu į tėvelio kambarį. Jis atsisėdo stalo gale, o tie penki gestapininkai aplink stalą. Jų viršininkas buvo kažkoks aukštesnis valdininkas iš Berlyno. Penktasis iš jų buvo Bitėnų kaimo, Klaipėdos krašto policijos valdininkas. Ir prasidėjo klausimai:
Ponas Jankau, aš čia turiu jums kelis klausimus, sako berlynietis.
Prašau, prašau, sako tėvelis.
Norėčiau, kad jūs pasižadėtumėte daugiau nieko nebedirbti lietuviškiems reikalams.
Tėvelis pagalvojęs sako:
Labai negeru laiku reikalaujate šitokio dalyko. Pernai atšvenčiau 80 m. amžiaus sukaktį, menkai laiko ir beliko
Toliau tas vokietis gestapininkas sako:
Juk jūs žinote, kad čia visi vokiečiai, kad čia Vokietija, kuri čia nuo amžių buvo ir bus.
Tėvelis valandėlę tyli, nusišypso ir sako:
Jūs dar jaunas žmogus ir negalite visko žinoti. Tuo metu jis, ištraukęs iš krūvos ant rašomojo stalo gulinčių laikraščių seną Tilžės Keleivį, su anų laikų rinkimų duomenimis į Reichstagą, ir tarė: Žiūrėkite, čia yra rinkimų duomenys, kiek balsavo lietuvių Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Šilutės ir Klaipėdos apskrityse. Čia yra vėl statistika, kiek tose apskrityse vien lietuviškai kalbančių, ir kiek lietuviškai ir vokiškai kalbančių gyventojų.
Tas berlynietis žiūrinėja laikraštį, skaito statistiką. O tuo tarpu mūsų Bitėnų policininkas įsidrąsinęs sako:
Juk ir aš nemokėjau vokiškai, kol nepradėjau į mokyklą eiti. O mano brolis, kuris atvažiuoja manęs aplankyti, dar ir dabar nemoka kitaip, kaip lietuviškai
Berlynietis kreipiasi į mus ir klausia, ar mes visi lietuviškai kalbame. Mes atsakome, kad taip, juk tai mūsų motinos kalba.
Kaip kalbėjote mokykloje? jis toliau kamantinėja.
Sakau:
Kai pradėdavome eiti į mokyklą, vokiškai nemokėjome. Mokytojas drausdavo lietuviškai kalbėti ir už kalbėjimą lietuviškai bausdavo. Bet mes vokiškai kalbėjome tik iki namų vartų.
Staiga tas berlynietis klausia tėvelį:
Ką jūs manote apie fiurerį ir jo darbus?
Tėvelis pagalvojęs sako:
Napoleonas ėjo iki Maskvos ir paskui turėjo sušalti.
Ką? šūktelėjo tas berlynietis, jūs sakote, kad: mūsų fiureris prie Maskvos sušals?!
Aš aiškiai sakau: Napoleonas ėjo iki Maskvos ir ten sušalo, atsiliepė tėvelis.
Ir kiti visi patvirtino, kad tėvelis sakė Napoleonas. Taip šis klausimas ir pasibaigė.
Tuo metu man dingtelėjo: juk ant rašomojo stalo, po žaliuoju popierium, guli sąrašas užnemuniškių ir tilžiškių lietuvių, kurie buvo tuo metu įsitraukę į lietuvišką laisvinimo darbą. Maniau: dabar jau baigta, įkliuvome. Jei darys kratą, tai mes visi esame žuvę. Mūsų laimei, tie gestapininkai skubėjo Bitėnų vienintelį žydą Fabijoną su šeima areštuoti, ir daugiau nekratė. Bet, Dievui dėkui, tie žydeliai jau buvo vakare prieš tai į Lietuvą išbėgę.
Išeidamas berlynietis sako:
Ponas Jankau, jūs dar parodykite mums savo ordinus.
Einame visi į didįjį kambarį. Ten dar guli Rambyno didžioji svečių knyga. Pasižiūri visi į tą knygą.
Kiek čia parašų, jie tarp savęs kalbasi. Visokiomis kalbomis. Net japoniškai įrašyta. Daug žmonių jus lankė, užversdamas knygą sako tas berlynietis.
Prie ordinų dėžės priėjęs berlynietis vėl sako:
Kad lietuviai jus ordinais apdovanojo, suprantu, bet už ką Italijos karalius jums ordiną davė?
Tėvelis šypsosi ir sako:
Turbūt jam mano barzda patiko.
Vėliau mūsų kaimo policininkas papasakojo, kad tas berlynietis sakęs:
O mums vis dėlto reikėjo kratą padaryti ši katė nesiliaus gaudyti peles
Na, tam dar laiko bus, pridūrė
Hitlerininkams prūsų Lietuvoje įvedant naują tvarką, kaip ir kitiems vietos lietuvių visuomenės veikėjams, taip ir M. Jankui ėmė grėsti realūs pavojai. Geriausiu atveju tai būtų buvęs įkalinimas koncentracijos stovykloje. Tad M. Jankus, įkalbėtas savo bičiulių, su dukromis Ede ir Urte bei sūnumi Kristupu slapta pasitraukė į Lietuvą.
Visą pasitraukimo iš Bitėnų į Didžiąją Lietuvą laikotarpį M. Jankus su šeima gyveno Kaune, Aukštaičių gatvėje. Ten jis gyveno ir sovietinės bei hitlerinės okupacijos metais. Buvo labai tylus, nuo politinės veiklos nutolęs. Čia jį lankydavo sovietų į Sibirą neišvežti lietuvių inteligentai ir vienas kitas senosios kartos bendražygis. Kartą, kai jis vis dėlto viešai pasakė kalbą, gestapininkai jį griežtai perspėjo susilaikyti nuo bet kokių politinių kalbų, už tai grasindami aukščiausia bausme mirtimi, kurios hitlerinės okupacijos pradžioje neišvengė ir jo artimas bičiulis bei bendramintis E. Jagomastas su šeima. O M. Jankų slėgė ši okupacija, kuri sparčiais žingsniais ardė lietuvių tautinį gyvenimą. Tokia padėtis naikino jo, kaip prūsų Lietuvos Patriarcho ligi tol nepalaužtą optimizmą.
Hitlerinės okupacijos pradžioje sunku buvo tikėtis, kad Trečiasis Reichas greitai sugrius, kad A. Hitleriui paskirtas Napoleono scenarijus. Kaip kad kas iš M. Jankaus pažįstamų Lietuvoje galėjo pagalvoti, kad pastarasis dar sugrįš į Bitėnus, daugeliui atrodė per daug optimistiška. Tai galėjo būti tik nepalaužiamo optimisto svajonė
Didelis pasitenkinimas apėmė M. Jankų, kai šis su šeima 1944 m. vasarą, traukiantis hitlerininkams atgal į Vokietiją, garlaiviu pasiekė gimtuosius Bitėnus. Norėjo jis ten likti iki paskutinio atodūsio, deja
Apie trečiąją M. Jankaus tremties pradžią E. Jankutė rašė: Tai buvo 1944 m. rugpjūčio antroji. Naktį kažkas beldžiasi į langus ir duris. Pasirodo, kaimo seniūno pasiuntinys. Jis praneša, kad kitą dieną pirmą valandą popiet, visi Bitėnų kaimo gyventojai turi važiuoti ten, kur bus nurodyta. Visas kaimas sukilęs. Visiems neaišku, kas čia pasidarė? Tiesa, rusų lėktuvai visą naktį birzgė, bet prie to lyg ir pripratome. Nors ir dienos metu kartais reikėdavo bėgti nuo jų į slėptuvę. Rytas išaušo puikiausias. Visi kaimynai skubinasi kuo greičiau išvažiuoti, o mūsų tėvelis ragino likti:
Likimės Bitėnuose, nes vis tiek pražūsime pakeliui. Kas mūsų lauks? Jeigu maskoliai nuo Tauragės ateina, tai jų ir nuo Stalupėnų ateis
Bet jeigu neklausysime, tėtati, sakau aš tada, bus dar blogiau
Jauniems vyrams buvo įsakyta paleisti bandą iš žardų ir varyti link Ragainės. Visus naminius gyvulius paleidome. Vytukas (Jankų augintinis) savo žaisliukus sustatė po jovaru, kuris augo netoli prieangio
Pasiėmėm maisto, kiek tik galėjome, šiaip taip susitalpinome Tėtatis, Kristupas, Edė, Ona, Vytukas, belaisvis Georgas ir aš. Susėsti buvo galima. Išvažiavome beveik paskutiniai.
M. Jankus skaudžiai išgyveno gimtinės palikimą todėl, jog suprato, kad daugiau čia gyvas būdamas nebesugrįš.
Vargingoje ir pavojų kupinoje kelionėje M. Jankaus šeima, palikusi sovietų plėšiamą, prievartaujamą ir žudomą prūsų Lietuvą, drauge su kitais įvairių tautybių karo pabėgėliais pasiekė sąjungininkų išlaisvintą zoną. Tačiau gyvenant svetur, prūsų Lietuvos Patriarcho akys ir mintys vis krypdavo į gimtinę. Kada grįšime į Bitėnus? jis artimųjų klausdavo rytais ir vakarais. Ar greit važiuosime į Bitėnus? Jis klausinėdavo prie stalo sėsdamas ir keldamasis. Dažnai eidamas pasivaikščioti, jis sukdavo tiesiai į rytus, kur turėjo būti tėvynė. M. Jankų slėgė ir tai, kad vienas po kito amžinatvėn svetimoje žemėje iškeliavo jo bendražygiai. 1944 m. lapkritį Berlyne mirė J. Šliūpas. Šis aušrininkas buvo gerai pažįstamas ir senesniajai Amerikos lietuvių kartai. Tad po J. Šliūpo mirties buvo likęs vienintelis ir paskutinis aušrininkas M. Jankus. Lietuviams pastarąjį lankant, šis liūdnai atsidusdavęs: Likau tik aš vienas iš aušrininkų.
Pergyventi karo ir tremties vargai pakirto M. Jankaus sveikatą. Savo ilgame amžiuje kaip ir nesirgęs 88-uosiuose savo gyvenimo metuose pasidarė liguistas. Pradėjo staiga silpti. Padėtis nepasikeitė nei tuomet, kai pakeitė gyvenamą vietą atvyko į pajūrį. Keletą kartų susirgo plaučių uždegimu ir apskritai iš lovos jau retai kada besikeldavo. 1946 m. gegužės 23 dieną prūsų Lietuvos Patriarchas baigė žemiškojo gyvenimo kelią.
Muetzelbergo stovyklos dalis kultūrininkų ir supratingesnė visuomenė pasirūpino atitinkamai pritaikyti vieną iš barakų kambarių velioniui pašarvoti. Čia, prie skendinčio gėlėmis karsto, pakaitomis jaunimas, inteligentai, karininkai ir šauliai ėjo garbės sargybą. Daug lietuvių visuomenės atstovų buvo atvykę velioniui nusilenkti. Buvo norėta M. Jankaus kūną laidoti Friedenshuegelio kapinėse, už šešių kilometrų nuo Muetzelbergo su bažnytinėmis apeigomis. Tačiau to neleista. Gegužės 27 dienos rytą karstas, pridengtas tautine vėliava, laidotuvių vežimu buvo perkeltas į Friedenshuegelio kapinių koplyčią ir paliktas iki rytojaus pamaldų.
Kryžius ant altoriaus, degančios žvakės, priešais karstas, tautinės vėliavos, vainikai, gėlės, du lietuviai kunigai, choras, pamaldos, pamokslas, atsisveikinimo kalbos, Lietuvos himnas, giesmės visa tai vyko gegužės 28 dieną. Paskui M. Jankaus kūnas, artimųjų sutikimu, buvo kremuotas ir palaidotas. Įsimintini Lietuvos žurnalisto J. Pronskaus žodžiai, kuriuos jis M. Jankaus laidotuvių dieną prie velionio karsto tarė: Išrauk šimtametį ąžuolą nuo Nemuno kranto ar ilgai jis žaliuos audrų blaškomas po nesvetingas Europos dykumas? Išrovė ir tave, žilas Patriarche, Nemuno sarge, šventojo Rambyno vaidila, šiaurūs vėjai nuo Nemunėlio, ir išėjai Tu, kaip Mozė, vesti savo išblaškytos tautos vaikų per svetimus tyrus į pažadėtąją žemę. Kol Tu buvai su mumis ir ta pati nykioji nedalia kažkaip švelnesnė atrodė, ir viltis labiau skatinanti, ir sapnai ištremtyje ramesni
Deja, Tavo tauta ištremtyje pradėjo krikti, ir daugelis ėmė garbinti aukso veršį, ir Tu, palikęs šią laužų ir griuvėsių žemę, nuėjai į Šventąjį Kalną, ir mes likome vieni dykumoje, ir juodas gedulas užgulė mūsų krūtines.
Ar neatspindi šie žodžiai dažno iš mūsų šiandieninių aktualijų? Ar suprantame, ką davė mūsų tėvynei M. Jankaus darbai, kurių šiandieninėje sumaterialėjusioje lietuvių visuomenėje užmiršti nevalia. Neužmirštas šiandieninėje Lietuvoje prūsų Patriarcho vardas. Jo gimtuosiuose Bitėnuose veikia muziejus, o atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, 1993 m. vasarą, urna su M. Jankaus palaikais atgulė gimtinėje, šalia artimų jam žmonių amžinojo poilsio vietos, kad liudytų mums savo tautos meilę.
© 2008 XXI amžius
|