|
Rambyno papėdės švyturys
Vilmantas KRIKŠTAPONIS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 70)
Ūkininkas teikė ir pasaulinės politikos žinių, rašė apie kitas šalis, apie naujus mokslo išradimus. Straipsniai buvo pateikiami lengva populiaria kalba. Ilgainiui laikraštyje atsirado naujų bendradarbių, pagausėjo korespondencijų iš viso krašto apie teigiamus ir neigiamus reiškinius kaimuose ir miesteliuose. Tarp kaimo žmonių ir inteligentų šis leidinys buvo populiarus.
Leidamas abu laikraščius, M. Jankus nespėdamas visko aprėpti pagalbon pasikvietė bendramintį K. Voską, kuris turėjo Ragainėje didesnę spaustuvę, ir abu ėmėsi spausdinti Varpą ir Ūkininką.
1890 m. sausio 29 dieną Ragainėje M. Jankus ir K. Voska sudarė sutartį su Varpo ir Ūkininko leidėjais M. Lozoraičiu ir J. Kauku.
Sulyginimas padarytas tarp M. Jankaus ir K. Voskos iš vienos pusės ir M. Lozoraičio ir J. Kauko iš kitos.
1. M. Lozoraitis ir J. Kaukas skolina M. Jankui ir K. Voskai tūkstantį rublių (1000 rublių).
2. Už tai M. Jankus duoda ipotekišką garantiją.
3. M. Jankus ir K. Voska mokės po 5 proc. ant metų nuo tūkstančio rublių; tuos procentus M. Lozoraitis ir J. Kaukas sunaudos ant lietuviškų reikalų, kaip tai: ant pašalpos raštininkų, atspausdinimo knygų ir panašių.
4. Kol tie pinigai bus pas M. Jankų ir K. Voską, juodu apsiima pildyti žemiau paminėtas pareigas:
a) spausdinti du laikraščius: Varpą ir Ūkininką, taipgi padidinti juos ir pagerinti pagal išgalėjimą; b) vesti administraciją tų laikraščių, tai yra: vesti rokundą pinigų, surinktų už laikraščius, taipgi pinigų, išduotų ant tų spausdinimo ir platinimo, pristatyti laikraščius ten ir tiems, kur ir kam reikia; c) laikyti laikraščių maskoliškų, lenkiškų, vokiškų arba kitokių, kokių reikia minima už dvidešimt penkis rublius (25 rublius); d) nuo 1 Januariaus 1891 metų mokėti algą, penkiasdešimt rublių nuo mėnesio (50 rublių), Juozui Adomaičiui, kurią turi mokėti pirmą dieną kiekvieno mėnesio iš viršaus su sykiu; bet jeigu bus darodyta, kad pagal padėjimą laikraščių neįstengia algos mokėti, tai ją mokės M. Lozoraitis ir J. Kaukas taipgi antruose metuose, kol nebus darodyta, kad gali.
5. M. Jankus ir K. Voska kiekvienuose metuose paskirtame laike daleidžia daryti reviziją viso padėjimo minėtų laikraščių M. Lozoraičiui, J. Kaukui arba tiems, kuriems M. Lozoraitis ir J. Kaukas duos plenipotenciją.
6. M. Lozoraitis ir J. Kaukas turi pristatyti literališką medžiagą dėl Varpo ir Ūkininko be trukdymo atspausdinimo tuodviejų laikraščių, kad juodu turi išeiti.
7. M. Lozoraitis ir J. Kaukas atsitrauks nuo padaryto sulygimo: a) ne anksčiau, kaip po penkių metų, jeigu M. Jankus ir K. Voska pildys priimtas ant savęs šiame sulygime pareigas; b) ir kada juodu panorės, jeigu nepildys jų M. Jankus ir K. Voska.
8. M. Jankus ir K. Voska atsitrauks nuo padaryto sulygimo: a) kada panorės, bet ne kitaip, kaip tik davę apie tai žinią M. Lozoraičiui ir J. Kaukui už metų, b) ir kada M. Lozoraitis ir J. Kaukas nepildys paminėto 6 šio sulygimo.
9. Nesutikimą tarp abiejų pusių sūdija pirmiausia tarpininkai, išrinkti iš abiejų pusių lygiame skaičiuje, paskui gi, jei nesutiktų ant nuosprendžio tarpininkų, vietinis sūdas.
10. Po smerties M. Jankaus ar K. Voskos šitą sulygimą pildo tas iš juodviejų, katras lieka gyvas, o po smerties M. Lozoraičio arba J. Kauko, tas, kuriam bus duota plenipotencija.
Pirmuosius Varpo ir Ūkininko numerius M. Jankus drauge su K. Voska išspausdino pastarojo spaustuvėje Ragainėje, o vėliau atsiradus tarpusavio nesutarimams, abiejų laikraščių spausdinimas buvo perkeltas pas M. Jankų į Bitėnus, kuris pagal sutarties sąlygas turėjo nešti didesnę atsakomybę. 1890 m. vasarą M. Jankus Tilžėje iš nusigyvenusių dviejų vokiečių spaustuvininkų nusipirko kitą spaustuvę. Pasiskolinęs 5000 markių, kurias skolintojui vėliau grąžino M. Jankaus tėvas, M. Jankus dar nusipirko lotyniško šrifto ir nemažą atsargą popieriaus.
Visus organizacinius ir piniginius Varpo ir Ūkininko reikalus paėmęs į savo rankas, M. Jankus stengėsi juos kiek įgalėdamas išlaikyti. Tačiau tai padaryti jam nesisekė. Laikraščiai nuostolingi, nes spausdinami nedideliu, vos 500 egzempliorių tiražu, o ir raidžių rinkėjui buvo mokama mėnesinė alga, tad įdėtieji pinigai ištirpo greitai. M. Jankus nebeįstengė išsiversti ir bankrutavo. Dar labiau paaštrėjo leidėjų tarpusavio ginčai, kurie vos nesibaigė laikraščių uždarymu. M. Jankus kaltintas pinigų iššvaistymu, apskaitos nevedimu. Jam buvo primetamas lėšų pasisavinimas, o kartais net tyčinis Varpo ir Ūkininko žlugdymas ar kenkimas visam lietuvių nacionaliniam judėjimui. Atsirado tarp varpininkų ir tokių, kurie šiems nepagrįstiems priekaištams griežtai pasipriešino. Štai vienas iš Varpo steigėjų kun. A. Milukas rašė: Negalima iš trumpų laiškų ir citatų spręsti apie jų tikrumą, visa liga anų metų darbuotės negali būti išreikšta trumpose eilutėse. Apie spausdinimą, siuntinėjimą ir kitas išlaidas nieko nepasakoma išmetinėjant. Kiekvienas gali suprasti, jog Varpą už dyką galima spausdinti. Varpo, kol pas M. Jankų ėjo, spausdinosi 500 egzempliorių P. Mikolainis, pirkdavęs šimtais, mokėdavęs po vieną rublį. Varpo vieno numerio spauda atsiėjo 150 markių. Varpas M. Jankaus spaustuvėje spausdinosi per tris ir puse metų. Spaustuvė raidžių turėjo užtektinai tik vienam numeriui. Rankraščių laiku neprisiųsdavo, reikėjo su darbais sustoti porą savaičių ir ilgiau. Zeceriui (raidžių rinkėjui) mokant mėnesinę algą, pasidarydavo kas mėnuo po kelis šimtus markių nuostolių, kuriuos reikėję M. Jankui padengti, kitą kartą parduodant net reikalingiausius ūkio padargus. Per inteligentų (varpininkų) susirinkimus M. Jankus gana aiškinęs apie tuos nuostolius, pasidarančius vien iš rašytojų (autorių) apsileidimo. Taigi prasimanymas, kad nepasotinamas ir amžinai pavargęs Jankus prarijęs 1000 rublių yra žiauriai neteisingas. Ne tik M. Jankus varpininkų pinigų nerijo, bet, su reikalų vedimu ir laiko brangumu neapsipažinusiais jaunuoliais susidėjęs, nustojo spaustuvės, kuri buvo varžytinės parduota už trečdalį vertės. Lietuviškiems raštams spausdinti prisiskolinęs pinigų už aukštas palūkanas, pagaliau neteko ir žemelės ūkės Bitėnuose. Kiti Varpo, Ūkininko ir M. Jankaus atspaustas knygeles parduodami pralobo, gi M. Jankui teko vien skolas apmokėti ir dar tuojau palikti peikiamam už kitų ydas ir apsileidimus.
Taigi, M. Jankaus spaustuvę pardavė iš varžytinių. M. Jankui ji kainavo 10 tūkstančių markių, o ją pardavė už tūkstantį aštuonis šimtus, taigi gryno nuostolio padarė aštuonis tūkstančius du šimtus markių skolos varpininkams.
Išpardavęs įvarius daiktus ir likusias knygas, M. Jankus susirinko sumą pinigų, už kurią išsimokėtinai nusipirko nedidelę, ranka sukamą spausdinimo mašiną, kurią 1893 metais parsivežė į Bitėnus. Čia M. Jankus pradėjo spausdinti Amerikos lietuvių susivienijimo draugijos laikraštį Apšvieta, o 1893 m. vasario 6 dieną išspausdino laišką kreipimąsi, kuriame M. Jankus pranešė, kad savo ūkyje Bitėnuose įsirengęs naują spaustuvę. Šiai spaustuvei buvo pastatyta specialiai malkomis apšildoma patalpa, vėliau įgytos kelios gotiškų ir lotyniškų šriftų kasos ir daug antraštinių garnitūrų.
Greta spaustuvės M. Jankus pastatė sandėlį, kuriame laikydavo knygas ir popieriaus atsargas. Kaip minėjau, pradžioje spaustuvėje buvo tik viena rankomis sukama spausdinimo mašina, o vėliau M. Jankus nupirko dar dvi: vieną iš Tilžės, o kitą iš Karaliaučiaus. Apie 1900 metais spaustuvėje buvo pastatytas trijų arklio jėgų žibalu varomas motoras, prie kurio buvo prijungtos dvi mašinos, o trečioji palikta rankiniam darbui korektūroms bei mažiems užsakymams atlikti. Yra žinių, kad prieš motorizuojant spaustuvę greta namo buvo pastatyta pašiūrė, o joje arklinis maniežas, kuris sienoje įmontuotu pavariniu virbu sukdavo spausdinimo mašiną. Šis patobulinimas, atrodo, veikė gana trumpai.
Bitėnų spaustuvėje dirbo 6-8 žmonės, o kartais net 10. M. Jankus nuolat samdydavo tekstų rinkėją, kuriam, kaip galima spręsti, spaustuvės šeimininkas mokėjo ne mažiau kaip po 40 rublių algos. Pas M. Jankų dažnai dirbdavo dar ir mašinistas, kartais korektorius. Be to, spaustuvėje nuolat buvo vienas arba du mokiniai praktikantai.
Ilgainiui, augant M. Jankaus vaikams, spaustuvę aptarnaudavo beveik visi savo šeimos nariai. M. Jankus kaip šeimos galva buvo spaustuvės vadovas: jis parūpindavo popieriaus užsakymams, neretai pats parašydavo daugumą leidinių, organizuodavo spaudinių gabenimą į Lietuvą. Vyresnieji sūnūs dirbo rinkėjais, mašinistais, dukros skaitydavo korektūras, o patys mažiausieji vaikai varydavo maniežą sukantį arklį. Nors M. Jankus suprato mokslo vertę, platindamas knygas buvo pusėtinai prasilavinęs, tačiau savo vaikų į mokslą neleido visi jie buvo reikalingi spaustuvės ir ūkio darbams.
Reikia pažymėti, jog be Aušros, Garso, Varpo, Ūkininko ir Apšvietos, M. Jankaus vardas yra susijęs ir su kitais mažiau žinomais laikraščiais, kuriuos jis bandė leisti vieną po kito: 1892 balandyje išleido Naujos Aušros vieną numerį, 1894 metais Lietuvišką darbininką (išėjo 12 numerių). Tais pačiais metais pradėto leisti Ūkininkų prieteliaus pasirodė vos vienas numeris. 1900-1902 metais M. Jankus leido Saulėtaką, kurią pirmais metais redagavo A. Bruožis, o vėliau pats M. Jankus.
Be šių aukščiau minėtų laikraščių, kuriuose M. Jankus spausdino savo straipsnius ir eiles, jis parašė ir išleido nemažai įvairių knygelių: Lietuviszkos ir senausos Dainų Knigeles (1882); Sztukaunos dainos nuo žmonėlių isz Kalnujo apygardes (1883); Mužikėlis (1885); Baloje (1886); Amerika (1892); Naujos dainos (1897); Kelios pasakos (1893); Trys Mierei (1898); Trumpas praneszimas apie Kanadą ir Didžeją sziaurinę Ameriką (1899); Apsvaiginatis gėrimas visų bėdų priežastis (1899); Mazgotė (1899); Karžygiszki darbai indionų (1900); Lietuviskos dainos broliams žemaičiams (1901); Negirtauk (1901); Bendraitė (1902); Iszeiviai Kanadoje (1903); Meilės linksmybė (1907). M. Jankus taip pat išleido ir kalendorių: Kalendros lietuviszkai konservatyviszkos partijos (1891 m.) drauge su D. Zauniumi, nuo 1909 metų ėjo Evangeliszkos kalendros, vėliau leido kalendorių Prūsų Lietuvos. Dauguma šių knygelių buvo mažo formato ir paprasto turinio, tačiau jos pratino tautiečius lietuviškai skaityti. Mėgęs dainas ir galėjęs iš atminties deklamuoti ilgus tekstus, M. Jankus ir pats eiliavo. Daugiausia tai buvo patriotinio turinio eilėraščiai ir satyriniai pašiepimai. Jų vertė publicistinė, ne literatūrinė.
Dėl ano meto lietuvių nacionalinės priespaudos dauguma M. Jankaus straipsnių, eilių ir knygelių buvo pasirašyti V. Giedrio, K. Gyvolaičio, Kr. S. Kulkiaus, Martynaičio, M. J., M. Mikaičio, Vabalo, Bitėnų Merčiaus, M. Butkaus, M. Giedviliaus, J. s. A. J. Paraono, Ubukaičio, M. Naujoko, Bičiuolio, M. Bindoko ir kitais slapyvardžiais.
Be viso to, M. Jankus nemažai išleido ir užsakomų knygų, 36 religinio turinio knygeles gotiškomis raidėmis, skirtas prūsų Lietuvos protestantams. Leido ir Didžiosios Lietuvos katalikams skirtų maldaknygių, nors čia jį konkuravo O. Mauderodės, O. Sekunos ir J. Reilenderio spaustuvės Tilžėje ir Šilutėje.
Pasak J. Tumo-Vaižganto, M. Jankus buvo didelis lietuviškų raštų nelegalaus gabenimo organizatorius. Per jo rankas yra perėję beveik visi Didžiosios Lietuvos knygnešiai. Pas jį Bitėnuose buvo sandėlis, pas jį knygnešiai apsirūpindavo lietuviškais raštais ir vykdavo į Didžiąją Lietuvą.
Dar leisdamas Aušrą, M. Jankus organizavo platų knygnešių tinklą, Bitėnuose sukaupė daug Didžiojoje Lietuvoje draudžiamos lietuviškos literatūros. Labiausiai knygų platinimu M. Jankus užsidegė nustojus eiti Aušrai. Jis supirko literatūrą iš įvairių spaustuvininkų ir stengėsi ją išgabenti į Lietuvą. Pats per sieną eiti su knygomis dėl leidybinio ir ūkinio darbo nepajėgė. Šį darbą atliko tie patys knygnešiai, kurie ne taip seniai kirsdavo sieną su pūdiniais Aušros ryšuliais. M. Jankaus namai tapo ne tik centriniu lietuviškų raštų sandėliu, bet ir saugia užeiga Lietuvos knygnešiams. Čia ypač dažnai lankydavosi biržietis J. Bielinis ir jo bičiulis M. Survila, žemaičiai broliai J. ir J. Nateckai, raseiniškis V. Karinauskas; iš Rygos atvykdavo J. Miliauskas-Miglovara, iš Ažytėnų M. Katkus, iš Marijampolės P. Kriaučiūnas, iš Sudargo J. Angrabaitis, iš Palangos kun. M. Jurgaitis, iš Garšvių K. Ūdra ir daugybė kitų. Jankaus namuose visi galėdavo gauti nakvynę, šeimininkas nė vieno neišleisdavo nepamaitinęs, nors neretai ūkio ekonominė būklė buvo ne geriausia. Ypač šiltai knygnešiai atsiliepdavo apie M. Jankaus žmoną, kuri išdžiovindavo ir sutaisydavo jų peršlapusius drabužius, pasidalindavo su jais net paskutine bulve ar dubeniu rauginto pieno.
Caro žandarams pajutus iš Bitėnų į Didžiąją Lietuvą einant lietuviškų spaudinių srautą, visame pasienio ruože su Didžiąja Lietuva M. Jankaus iniciatyva buvo įsteigta daugybė specialių punktų sandėlių: Širvintoje, Smalininkuose, Sadkūnuose, Lauksargiuose, Katyčiuose, Piktuižiuose ir kitur pas patikimus žmones buvo sukraunamos knygos ir vėliau perduodamos specialiems knygų pernešėjams.
Jei caro žandarai buvo pradėję užčiuopti dažnai viena vieta per sieną einančius knygnešius, tai išsklaidžius pernešimo punktus jie ilgam buvo suklaidinti. Knygų pernešėjai be pinigų paimdavo iš šių punktų knygas ir perduodavo jas platintojams. Žymiausi M. Jankaus parduodamų knygų platintojai buvo kalnujietis M. Davainis-Silvestravičius, marijampolietis P. Kriaučiūnas, kaunietis S. Raila ir kiti. Suprantama, daugelis knygnešių patys pereidavo sieną ir patys pardavinėdavo knygas ir laikraščius tautiečiams, tačiau dažniausiai spausdintas lietuviškas žodis pereidavo per kelias rankas. Apie tai byloja ir Liepojos gyventojo J. Kaupio laiškas M. Jankui: ...Prašom siųsti (knygas) pas Jurgaitį, o anas atiduos ūkininkui arti Palangoje gyvenančiam ponui Kuršiui, jo duktė yra Liepojui už telegrafo sargo, tai ponas Kuršys paduos žydeliams, o anie atveš pas sargą Gineikį ing Liepojų, o aš nuo pono Gineikio gausiu dėl išdalijimo, kur nuo tamstos bus nuznočyta.
Būdinga ir tai, kad beveik visi knygnešiai iš M. Jankaus imdavo knygas į skolą, o atsilygindavo už jas tik grįžę. Todėl M. Jankus neretai patirdavo ir nuostolių; kartais knygų platintojus arba pernešėjus sučiupdavo caro žandarai, o kartais išpardavę knygas dingdavo ir patys knygnešiai.
M. Jankus knygas siųsdavo ir pats draudžiami spaudiniai pasiekdavo Peterburgą, Maskvą, Varšuvą ir net Sibirą. Nemažai lietuviškų spaudinių pasiekdavo ir Ameriką, kur gyveno daug lietuvių. Tad ir M. Jankus dažnai Prūsų Lietuvoje išleistus spaudinius keisdavo į leidžiamus Amerikoje.
Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, knygų pervežimas iš prūsų Lietuvos į Didžiąją Lietuvą mažai pasikeitė. Carinė cenzūra neįsileido didžiosios dalies spaudinių, ypač socialdemokratų leidinių. Todėl tekdavo knygnešiams pernešti literatūrą per sieną, o Lietuvoje ją imdavo pardavinėti įvairūs kontrabandininkai. Tik praėjus kuriam laikui, kai Lietuvos spaustuvės pradėjo leisti didesnius kiekius lietuviškų knygų, tarp jų be didesnio vargo įsisprausdavo ir prūsų Lietuvos spaudiniai.
1909 metais M. Jankus, pardavęs pagrindinius Bitėnų spaustuvės įrenginius šveicarui R. Rufui, persikėlė į Klaipėdą. Čia gyvendamas jis bandė leisti dienraštį Dienos lapas, kuris po poros savaičių tapo savaitraščiu, o vėliau visai užsidarė. Klaipėdoje M. Jankus kurį laiką spausdino laikraštį Apžvalga ir Memeler Abendposte. Čia jis išspausdino ir apie 30 įvairių religinio pobūdžio knygelių. Šie lietuviškos spaudos leidimo darbai iš M. Jankaus pareikalavo didelio pasiaukojimo: jie grėsė nuolatiniais pavojais ir materialiniais sunkumais. Bet jis visa tai kantriai pakėlė, nes gerai suprato, kad lietuviai nutautėja dėl to, kad neturi savo spaudos, knygų, savų organizacijų. Dėl tos priežasties jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido rašydamas, spausdindamas ir kurdamas lietuviškas organizacijas.
Dar J. Zauerveino paskatintas M. Jankus, pasitaręs su J. Miškiniu, K. Voska ir E. Vejeriu 1885 m. vasario mėnesį Tilžėje įkūrė pirmą lietuvių organizaciją Birutės draugystę. Kokios tada buvo lietuvybės darbo sąlygos, ryškiai matyti iš to, kad steigiamajam Birutės draugystės susirinkimui niekas nedavė salės. Tačiau tai M. Jankui anuomet buvo menka kliūtis. Šios organizacijos narių skaičius nuolat didėjo. Iki Pirmojo pasaulinio karo ši draugija buvo išaugusi į stiprų prūsų Lietuvos lietuvių kultūros centrą.
Po dešimties metų nuo Birutės draugystės įsteigimo, 1895 m. liepos 2 dieną, Tilžėje M. Jankaus pastangomis buvo įsteigta ir Giedotojų draugija, kurios chorui vadovavo žinomas prūsų Lietuvos rašytojas, filosofas ir kultūros veikėjas V. Storosta-Vydūnas. Tas choras, dainavęs ir Birutės draugystės vardu, lankydavosi ir Didžiojoje Lietuvoje. Apie šią organizaciją ir prūsų Lietuvos lietuvių kultūrinį darbą M. Jankus rašo: Anais priespaudos metais lietuvybė klaipėdiečių ir prūsų lietuvių tarpe daugiausia buvo palaikoma per dainą ir lietuvių kalbą. Prieš penkiasdešimt metų pas mus plačiai veikė Birutės giedotojų draugija, ir tuo metu visame krašte plačiai skambėjo lietuviškų dainų melodijos. Šia proga turiu pažymėti, kad lietuvių klaipėdiečių ir prūsų lietuvių kultūra niekuo nesiskiria nuo didlietuvių kultūros. Geriausiu liudininku gali būti liaudies kultūra, pasireiškianti liaudies meno, kartu ir liaudies dainų paveldu. Klaipėdiečių lietuvių ir prūsų lietuvių liaudies dainų melodija ir visa jų dvasia niekuo nesiskiria nuo Didžiosios Lietuvos liaudies dainų melodijos.
Vėliau M. Jankus su A. Braku, J. Smalakiu ir kitais lietuviais įsteigė ir daugiau lietuviškų kultūros organizacijų, keletą lietuviškų mokyklų, statė lietuviškus vaidinimus. Visa tai gaivino prūsų Lietuvos lietuvių tautinę sąmonę ir ruošė juos viešam politiniam darbui.
Pažymėtina, kad anuomet M. Jankus reiškėsi ir politinėje veikloje, nuo 1890 metų kovodamas už lietuvių atstovų išrinkimą į vokiečių parlamentus. Būdamas lietuvių kandidatu į Prūsijos seimą, M. Jankus 1891 metais išleido ir politinių knygelių: Trumpi nusidavimai Prūsų Lietuvos, Klaipėda ir lietuvninkai ir kt. Pirmą kartą lietuviai rinkimuose tegavo 37 balsus. Daug kam nusivylus, M. Jankus atkakliai veikė toliau ir 1900 metais J. Smalakys buvo išrinktas į Vokietijos reichstagą Klaipėdos-Šilutės apygardos atstovu. 1903-1918 metais Prūsijos seime prūsų lietuviams atstovavo V. Gaigalaitis. Tai buvo pasiekta tik po sunkios kovos, kurioje nemažas vaidmuo teko M. Jankui. Apie tuos sunkumus pats M. Jankus rašė 1908 metų Prūsų Lietuvio kalendoriuje: Labai dažnai reikėjo pakelti šmeižtų ir pajuokimų ne tik iš vokiečių, bet ir iš lietuvių pusės. Konservatyvūs sluoksniai kiekvieną politinį veikimą laikė pasipriešinimu Dievui, kaizeriui ir jo vyriausybei, todėl lengvai leidosi vokietininkų nuteikiami prieš lietuvių tautinį sąjūdį. Todėl dažnai ir M. Jankus oponentų būdavo apšaukiamas net bedieviu, nors tokiu niekada ir nebuvo.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje M. Jankus su visa šeima buvo rusų deportuoti į Sibirą. Kaip tai atsitiko? Ogi šitaip. Pačioje karo pradžioje carinei kariuomenei sekėsi. Rusijos kariuomenė įsiveržė į prūsų Lietuvą, atsidūrė netoli Karaliaučiaus. Karo veiksmams trukdė civiliai gyventojai, kurie galėjo pranešinėti vokiečiams apie Rusijos kariuomenės veiksmus ir planus. Ir rusų karo vadovybė nutarė kuo greičiau pašalinti kaimų ir miestų gyventojus deportuoti juos į Rusijos gilumą.
Tai, ką lietuvių tauta patyrė 1941 m. birželio 14 dieną, prūsų Lietuvos gyventojai išgyveno daug anksčiau. Jau 1914 m. lapkričio mėnesį buvo pradėta vietos gyventojus šimtais ir tūkstančiais varyti iki artimiausių geležinkelio stočių, daugiausia iki Šiaulių stoties, o paskui vežė į Rusijos gilumą. Iš Žemaitijos rusai ėmė pastotes ir iš kitų vietų imtinius vežte vežė. Daugiausia į tokį vargą papuolė senyvo amžiaus žmonės, moterys ir vaikai. Tarp jų atsidūrė ir M. Jankus su šeima. Lietuviai Vilniuje įkūrė draugiją Globa globoti išvežtiems į Rusijos gilumą prūsų Lietuvos lietuviams, kadangi caro valdžia nevienodai traktavo vokiečius ir kitų tautybių Vokietijos piliečius. Globos draugijos įgaliota lietuvių visuomenės veikėja F. Bortkevičienė išvyko į Sibirą ieškoti ištremtų prūsų Lietuvos lietuvių, kad galėtų jiems padėti. Tuo būdu Samaros gubernijoje atrado ir M. Jankų. Su tremtiniais buvo draudžiama kalbėti. F. Bortkevičienė apsimetė ieškanti savo motinos, o caro žandarams sakė, kad M. Jankus yra jos dėdė. Tik tokiu būdu jai teko su M. Jankumi pasimatyti.
Apie susitikimą su M. Jankumi jo tremties vietoje F. Bortkevičienė rašė:
Išgirdau nemalonią naujieną, kad M. Jankus ne taip seniai yra iš kalėjimo paleistas. Už ką, jie nesuprato, nes Jankus yra labai teisingas ir geras žmogus, bet, matyt, vyriausybei nepatinka. Be to, pasirodė, kad Jankus drauge su kitais yra perkeltas į kitą sodžių Novo Bariškine porą varstų nuo Sekretarkos. Visi prūsų žmonės apgyvendinti po du pas ūkininkus, tik Jankų vieną apgyvendino. (
) Bevežant juos suskirstė ir visai nepaisė, kad artimuosius gimines perskirdavo. Taip Jankų su tėvu nugabeno į Bugulmą, jo tris dukteris ir mažą 6-erių metų sūnų pasiuntė į Bugruslaną. Žmona prieš karą jau buvo mirusi. Viena duktė gerai įsitaisiusi. Pačiame Bugruslane moteris daktarė gavo leidimą pasilikti ją kaip savo tarnaitę, nors oficialiai laikoma, kad ji gyvena mordvių Buguruslane. Laiks nuo laiko moterys ateina lankyti tėvo. Tik per jas jis gali susižinoti su pasauliu. (
) Pats Jankus daro gana simpatišką įspūdį. Žmogus nebejaunas, 58 metų su ilga jau pradedančia žilti barzda. Veido išraiška liūdna, kiek pavargęs, ypač akys, ne tai nuo pralietų ašarų, ne tai nuo darbo, bet daug dalykų ant jo paties rankų darbas, nors iš profesijos raidžių rinkėjas, bet reikalui esant visokių mašinų meisteris. Paskutinis amatas jam smarkiai atsiėjo: pačiam reikėjo padirbti ir tam tikrus įrankius, nes daug paprastų įrankių vietiniams valstiečiams ligi šiol nebuvo žinoma (kaip oblius ir t. t.). Tuo tarpu kiek yra uždirbęs nuėjo maistui gerinti, nes tokiu būdu stengiasi jis apsisaugoti nuo ligų.
Kalėjimas sugaišino jam daug laiko. Prasėdėjo tris mėnesius. Kalėjiman papuolė už politiką. Susiginčijo su vienu rusu dėl Dardanelų. Jis pasakė, kad rusams vis tiek neteks Dardanelai, nes anglai juos apgaus ir neatiduos. Rusas, matyt, kitaip perdavė tą dalyką, o gal ir taip, kaip buvo, bet ištremtiesiems uždrausta apie politiką su kuo nors kalbėtis. Iš pradžių baisiai nelaimingas jautėsi kalėjime, o paskui jo talentas jį išgelbėjo. Duodavo darbo ir tokiu būdu galėjo geriau maitintis.
Ne tik tarp ištremtųjų jis turi didelę pagarbą, bet visi valstiečiai jį labai gerbia už teisingumą ir gerus nurodymus bei pamokymus. Jis moka palaikyti savo prestižą. Tiesa, kad jis yra vienintelis inteligentas ir su juo skaitosi ir pats uriadninkas, nors į jį atkreiptas didesnis dėmesys.
Nors ir susilaukdavo pagarbos, tačiau M. Jankui šis laikotarpis buvo erškėčiuotas: 1915 metais tremtyje mirė jo tėvas ir jauniausias sūnus Endrius. Antras sūnus Nikas 1918 metais tarnaudamas vokiečių kariuomenėje žuvo Vakarų fronte.
Su jaunatvišku optimizmu M. Jankus sutiko naujieną, kad caras atsisakė sosto. Tad netrukus M. Jankui ir jo šeimai tremtinio suvaržymai baigėsi. O vasario mėnesį jis jau aktyviai dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, kur deklaravo prūsų Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva.
Rusijoje imant bolševikams į savo rankas valdžią, kaip daugelis karo pabėgėlių, M. Jankus su šeima grįžo į gimtuosius Bitėnus. Čia jis ėmėsi atkurti ne tik savo ūkį, bet ir buvusią spaustuvę. M Jankus 1921 metais iš Šilutės vokiečių nupirko laikraščio Memelgauzeitung spaustuvę. Tačiau dėl senyvo amžiaus spaustuvininko darbas jau nebesisekė, ir nelaukdamas iš kieno nors pagalbos ar galutinio bankroto M. Jankui su šiuo darbu teko atsisveikinti visam laikui, o spaustuvę parduoti.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir besikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, prūsų Lietuvoje M. Jankus rado visai kitą padėtį nei Didžiojoje Lietuvoje. Iš karo audrų Didžioji Lietuva išėjo kaip laisva ir suvereni valstybė. Prūsų Lietuvos likimas buvo neaiškus. 1919 m. gegužės 28 dieną Versalio taikos sutartis Klaipėdos kraštą drauge su visa prūsų Lietuva atskyrė nuo Vokietijos, bet nepriskyrė, nors pripažino, Lietuvos suverenumui. Kraštas atsidūrė keturių didžiųjų sąjungininkių Anglijos, Prancūzijos, Japonijos ir Italijos žinioje. Lietuviai nerimo dėl prūsų Lietuvos likimo ir ėmė diplomatiniais bei visais kitais įmanomais būdais priešintis prūsų Lietuvos ir Klaipėdos atplėšimui nuo Didžiosios Lietuvos. Tačiau tos pastangos iš karto susidūrė su nemažomis kliūtimis: iš Klaipėdos krašto buvo norima sudaryti laisvą valstybėlę, kuri būtų arba Tautų Sąjungos, arba karą laimėjusių sąjungininkų kontrolėje. Tokios tendencijos, savaime aišku, jaudino lietuvius ir skatino juos imtis atitinkamų priemonių.
Viso prūsų Lietuvos lietuvių sąjūdžio priekyje anuomet stojo M. Jankus, kuris apie dvejus metus organizavo prūsų Lietuvos lietuvių jėgas lemiamam momentui. Jis suprato, kad be griežtų priemonių šis kraštas Lietuvai nebus perduotas. Todėl dar abejojančius įtikinėjo, kad norint pasiekti tikslą reikia imtis ginklo.
Jau 1923 m. sausio 9 dieną Šilutėje buvo sudarytas vadinamasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Vyriausias Komitetas, kurio pirmininku išrinktas M. Jankus. Tą pačią dieną, komitetui davus ženklą, prasidėjo prūsų Lietuvos ginkluotas sukilimas. Vyriausiasis Gynimo komitetas paskelbė, kad tolesnį šio krašto likimą ir valdymą jie ima į savo rankas.
Dideli įvykiai iš vadovybės visada reikalauja daug drąsos, energijos ir paskatinančių pavyzdžių. M. Jankus sukilimo dienomis, tiek sukilimo organizaciniam komitetui, tiek ir kovotojams buvo drąsos, ryžto ir geros nuotaikos pavyzdys. Apie tai rašo plk. M. Kalmantas savo atsiminimuose: Kai viskas buvo sutvarkyta, sausio 12 d. telefonavau Vyriausiajam sukilėlių štabui per J. Šarauską, kuris ten buvo paskirtas operacijų skyriaus viršininku. Atvyko Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto pirmininkas M. Jankus. Susipažinome: labai malonus Mažosios Lietuvos patriarchas ir aktyvus lietuviškumo palaikytojas veikėjas nuvežė mane į savo ūkį į Bitėnus prie Rambyno. Skaudų įspūdį man padarė jo sūnus Kristupas, abiem akimis aklas, bet puikus smuikininkas. Vyresnioji duktė Elzė puiki šeimininkė. Grįžom atgal, ir P. M. Jankus sako man: Padarykim vizitą komisarui Valteriui, esą labai geras draugas lietuviams. Komisaras, kilęs iš ElzacoLotaringijos, gyvai kalba vokiškai ir prancūziškai. Nuvykome pas komisarą, susipažinome priėmė mus, kaip gerus bičiulius. Pakvietė prie stalo. Ant stalo atsirado tikros kavos ir geriausio prancūziško likerio Caintreau buteliukas ir prasidėjo draugiškas pasikalbėjimas. Jis įspėjo mus, kad jo pasikalbėjimas yra privatus ir nieko bendro neturi su jo oficialiais žodžiais, kurių jis mums visai nesakys. Pradėjo mane klausti, ar visi ryšiai, telefono ir telegrafo su Klaipėda nutraukti? Atsakiau jam, kiek man pranešė iš Vyriausiojo sukilėlių štabo, kad aplink Klaipėdos miestą visos ryšių vielos yra nukirstos. Komisaras šypsosi man ir sako: O aš žinau, kad ne visos. Man pasidarė karšta, klausiu, kur yra nenukirstos. Jis atsako: Kas nežinote, kad kabelis telefono ir telegrafo ryšiui palaikyti eina po vandeniu į Sandkrugą, o iš ten ryšys pilnoj tvarkoj eina iki Kranzo Karaliaučiaus Berlyno Paryžiaus. Išvada: gali būti iššaukta stipri alijantų pagalba. M. Jankui sakau: Mums reikia eiti, nėra laiko čia sėdėti. Mes atsikėlėme. Jis mums sako vėl privačiai, kad jis džiaugsis, jeigu lietuviams sukilėliams pavyks paimti Klaipėdos kraštą ir uostą į savo rankas. Jis klausia manęs, ką aš dabar manau daryti? Atsakiau: Rikiuosiu savo grupę, važiuosiu prie Klaipėdos ir bandysim ją paimti. Jis palinki mums pasisekimo.
Ne visi svetimos valstybės pareigūnai anuometinėje Klaipėdoje taip draugiškai kaip šis žiūrėjo į vietos lietuvių siekius prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. Kai kurie svetimos valstybės karininkai bandė griebtis ir ginklo. Tačiau vietos lietuviai remiami Lietuvos kariuomenės bei šaulių privertė alijantus pasiduoti, o vėliau ir išsikraustyti iš Klaipėdos bei visos prūsų Lietuvos. Šis sukilimas Klaipėdos kraštą ir dalį prūsų Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos prijungė de facto. Pripažinimas de jure iš didžiųjų valstybių užtruko apie pustrečių metų.
Sukilėliams užėmus Klaipėdą, Vyriausiasis Gelbėjimo Komitetas 1923 m. sausio 19 dieną Šilutėje sušaukė prūsų Lietuvos gyventojų seimą, kuriame deklaravo Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Tame seime, be Vyriausiojo gelbėjimo Komiteto narių, politinių bei ekonominių organizacijų narių, dalyvavo ir svečiai iš Didžiosios Lietuvos. Iš viso dalyvavo per 120 asmenų. Seimo posėdį pradėjo M. Jankus, o tęsė J. Vanagaitis, kuris vadovavo seimo darbotvarkei. Jis perskaitė ne tik iš Lietuvos ir Amerikos atsiųstas sveikinimo telegramas, bet ir Klaipėdos krašto gyventojų manifestą, deklaraciją dėl savivaldos, Lietuvos įstatymų pripažinimo, finansinės pagalbos Klaipėdos kraštui ir kt. Visiems seimo dalyviams pasirašius po šiomis deklaracijomis, M. Jankus posėdį uždarė.
Reikia paminėti, kad M. Jankus, kaip prūsų Lietuvos lietuvių delegatas, aktyviai dalyvavo ir Paryžiaus derybose, atstovaudamas Klaipėdos krašto lietuvių interesams ir aiškindamas, kad šis kraštas būtinai turi priklausyti Lietuvai.
Po prūsų Lietuvos pripažinimo Didžiajai Lietuvai, M. Jankus iš viešojo politinio gyvenimo pasitraukė. Jis jautė savo amžiaus ir darbų rezultatą pasiekęs. Jis gyveno savo gimtuosiuose Bitėnuose, dirbo kasdieninius ūkio darbus ir priiminėjo itin gausius ir dažnus svečius. Čia mėgo lankytis seni M. Jankaus bičiuliai lietuvių nacionalinio judėjimo veteranai, garbingi užsienio svečiai, kariai, šauliai, studentai, skautai, moksleiviai, pavieniai ar ekskursijomis. Nevengdavo į Rambyno papėdę užsukti ir kultūros žmonės, dainininkai, šokėjai, muzikai ir kiti menininkai. Visiems šeimininkas šypsodavosi, visus maloniai priimdavo, tik kartais rūpesčio šešėlis užtemdydavo jo akis juk ir čia, atvaduotoje Lietuvos žemėje, dar pasitaikydavo rūpesčių ir vargų.
M. Jankaus namuose buvo švaru ir jauku. Gyvenamasis namas mūrinis. Ties namo viduriu durys. Įėjus į vidų koridorius ir didžiulis kambarys, kurio gale stovėjo didelis stalas, o sienos nukabinėtos lietuvių veikėjų atvaizdais. Ant to stalo didelė knyga. Ji dovanota M. Jankui Lietuvos visuomenės. Tai Rambyno svečių knyga, kurioje M. Jankaus ir Bitėnų lankytojai pasirašydavo ar įrašydavo visokių patriotinio turinio tekstų. Šiuose namuose ypač išsiskyrė svetainė. Knygų spintose gausu visokiausių leidinių įvairiomis kalbomis. Kampe pianinas, šalia kurio niekada netrūkdavo gėlių puokščių taip lankytojai ir ekskursantai pagerbdavo šį šviesuolį. Šalia gėlių medžio raižinys, dovanotas prūsų Lietuvos lietuvių.
© 2008 XXI amžius
|