| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Senasis Pienionių dvaras vėl atgimsta Vytautas Bagdonas
Kavarsko krašte nuo seno būta daug dvarų: Svirnų, Jakūbavos, Jakšiškio, Laviškio, Staškūniškio, bet garsiausias Pienionių dvaras, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Iš kai kurių buvusių dvarų dabar telikęs tiktai liūdnas prisiminimas vienus dar mena baigiantys griūti pastatai, kitų išlikę tiktai pavadinimai Anykščių krašto paminklosaugininkų sąrašuose. O štai Pienionių dvaro ir parko laukia atgimimas, čia šiuo metu vyksta dideli gelbėjimo darbai... Pienionių dvaras, kaip ir daugelis Lietuvos dvarų, priklausė garsiai Radvilų giminei. 1665 metais čia įsikūrė dvarininkai Siesickai, valdę dvarą net kelis šimtmečius. Antanas ir Feliksas Siesickai bei kiti šios giminės atstovai ne tiktai valdė Pienionių dvarą, kuriam priklausė apie 700 ha žemės bei septyni apylinkės palivarkai, bet rūpinosi ir naujomis statybomis. Dvarininkai pasistatė neįprastus rūmus didžiulį vienaukštį medinį gyvenamąjį namą su dviaukšte centrine dalimi, kurią puošė įspūdingas keturių kolonų portikas. Ilgą laiką Pienionių dvaro rūmai buvo laikomi vienu ryškiausių medinės klasicistinės architektūros statiniu Lietuvoje. Kai 1887 metais buvo užbaigta statyti Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, visi tikintieji nuoširdžiai dėkojo Pienionių dvaro savininkui Leonui Darimantui Siesickui (kai kuriuose šaltiniuose minimas Daumanto vardas) už gausias aukas, leidusias baigti įstrigusias maldos namų statybas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais Kavarsko bažnyčia buvo susprogdinta, nes vokiečiai bijojo, kad aukštas bokštas gali tarnauti priešams kaip taikinys. Iš pradžių buvo susprogdintas tiktai bažnyčios bokštas, bet krisdamas jis nugriovė stogą, o kilus gaisrui, ugnis suniokojo altorius, maldos namų vidų. Iš gražios, neseniai pastatytos bažnyčios tuomet liko tiktai apgriuvusios sienos. Po Kavarsko bažnyčios sugriovimo Pienionių dvare buvo įrengta koplyčia, kur melsdavosi visos parapijos tikintieji. Dvare gyveno ir Kavarsko parapijos klebonas Petras Legeckas, čia teikęs sakramentus, garbinęs Aukščiausiąjį iki savo mirties valandos 1934 metais. Nors tuo metu jau veikė ir atstatyta Kavarsko bažnyčia, tačiau Pienionių dvare koplyčia irgi gyvavo... Pienionių dvaras garsėjo ir unikaliu retų augalų parku, kurį įkūrė čekų kilmės sodininkas P. Leineris. Pasakojama, kad čia augo beveik 200 retų augalų rūšių ir veislių medžių ir dekoratyvinių krūmų. Pagrindinis įvažiavimas ėjo klevų, topolių ir kaštonų alėjomis. Visus įeinančius ir įvažiuojančius pro vartus pasitikdavo ir palydėdavo ant kolonų tupintys įspūdingi betoniniai liūtai. Buvo iškasti keli tvenkiniai, o didžiausiame netgi suformuota dirbtinė sala. Parko centre veikė oranžerija, kurioje augo ananasai, abrikosai, vynuogės, laurų krūmai, tropikų augmenija. Unikaliu parku, oranžerija rūpinosi paskutinysis dvaro savininkas Juozapas Siesickas, meno mylėtojas, apsišvietęs žmogus. Savo poną gerbė ir paprasti žmonės. Nors juos ir spaudė prie darbo, tačiau dvarininkas neblogai atsilygindavo, neapgaudinėjo, neskriaudė pienioniškių, dažnai ir skolas skolininkams dovanodavo... Senoliai dar prisimena, kad ponas mėgęs vaikštinėti pėsčiomis dvaro alėjomis arba važinėti po apylinkes didžiule keturių arklių traukiama karieta... Ne vienas, apsilankęs Pienionių dvare, stebėdavosi ir mėsos rūkykla, kuri buvo kaip dekoratyvinis parko elementas su originaliomis dinamiškomis formomis. Rūkykla tarnavo ir kaip apžvalgos bokštas svečiams pasidairyti po apylinkes, čia bazavosi ir dvaro gaisrininkai, miško sargai. Turėjo dvaras ir savo bravorą, 1859 metais įrengtą atskirame pastate spiritui varyti ir alų gaminti. Būta ir svirno bei daugybės kitų pastatų. Parko gilumoje iš akmenų be jokios rišamosios medžiagos sudėta Lurdo Švč. Mergelės Marijos grota... Apie 1927 metus, mirus paskutiniajam dvarininkų Siesickų giminės atstovui Juozapui Siesickui, Pienionys atiteko dvaro ūkvedžiui ir labai geram pono draugui Juozui Šablevičiui. Vieni šaltiniai teigia, kad Juozapas Siesickas turėjo daug skolų ir tą dvarą su visomis skolomis užrašęs savo draugui J. Šablevičiui, kiti pasakoja, kad gilios senatvės sulaukęs ponas dvarą ne dovanojęs, bet pardavęs. Naujajam dvaro savininkui neilgai teko džiaugtis dovana ar pirkiniu. Sovietinė valdžia viską nacionalizavo, o Juozą Šablevičių su šeima ištrėmė į Sibirą. Kai kurie pastatai Pienionyse buvo tuoj pat išgriauti, panaudojant statybines medžiagas kitų namų statybai. Likę dvaro pastatai buvo pritaikyti to laikotarpio poreikiams (čia įkurdinta mokykla, paštas, apgyvendintos šeimos ir pan.). Negana to, čia iškilo daug gigantiškų statinių, nes Pienionyse, buvusio dvaro ir parko teritorijoje, buvo įkurta tuometinio respublikinio gamybinio susivienijimo Lietuvos žemės ūkio technika remonto dirbtuvės. Čionai iš visos Lietuvos remontuoti buvo gabenami grūdinių kultūrų nuėmimo kombainų, sandėlių agregatų mechanizmai, bulviakasių ir kitos žemės ūkio technikos transporteriai bei kitokie agregatai. Savaime suprantama, niekam iš naujųjų buvusio dvaro šeimininkų nerūpėjo nei istoriniu požiūriu vertingų pastatų likimas, nei rečiausių veislių medžių ir dekoratyvinių krūmų išsaugojimas. Tačiau per stebuklą kai kas išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, maldininkų gausiai lankoma Švč. Mergelės Marijos grota. Matyt, pats Aukščiausiasis sergėjo tą vietą ir buldozerinio ateizmo propaguotojams neleido jos sunaikinti. Išliko ir tie dirbtiniai liūtai prie vartų. Nebuvo išpjauti, malkomis nepavirto išlakūs, aukštaūgiai šimtamečiai medžiai... Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, buvusį Pienionių dvarą su likusiais pastatais ir žeme atgavo Juozo Šablevičiaus palikuonys, tačiau jie nusprendė šį nekilnojamąjį turtą parduoti. Kai nebeliko kolūkių ir valstybinių ūkių, nebeliko ir tų remonto dirbtuvių Pienionyse. Tie valstybei priklausantys pastatai atiteko Turto fondui ir buvo parduoti aukcione. Tokiu būdu, beveik prieš trejetą metų atsirado nauja Pienionių dvaro savininkė Birutė Venckienė, kai kuriuos objektus pirkusi iš dvaro paveldėtojų, kai ką Turto fondo aukcione. Veikli verslininkė iš sostinės tapo vienintele didelės dvaro ir parko teritorijos savininke ir, ilgai nedelsdama, pradėjo organizuoti didelius tvarkymo darbus. Pasamdžiusi galingą techniką, pati nebijodama susitepti rankų naujoji dvaro savininkė pirmiausia išvalė milžiniškus šiukšlynus, iškirto menkaverčius krūmokšnius, piktžolių plantacijas, supuvusius senus medžius. Buvo išvalyti, pagilinti tvenkiniai, sutvarkyta aplinka prie geriausiai išsilaikiusio spirito ir alaus bravoro, pradėta tverti tvora. Kai kuriuos sovietmečiu statytus statinius teks nugriauti, kiti, palikti likimo valiai ir be priežiūros, beveik jau patys sugriuvo... Pasak verslininkės Birutės Venckienės, darbų dar laukia begalės, išlaidų taip pat bus daug vien technikos nuoma kiek atsieina. O kiek dar reikės laiko, pinigų ir nervų paaukoti, kol bus nugriautos visokios bakūžės, visokiausi prielipai ir sovietmečio monstrai. Likusių autentiškų buvusio dvaro pastatų likę nedaug ir juos reikės restauruoti. Blogiausia, kad nėra vietinių žmonių, kuriuos būtų galima pasisamdyti smulkiems darbams atlikti. Žiūrėk, daug kas bėdoja, kad neturi darbo, bet jo neieško ir visai nenori dirbti. Užtai daug ką pačiai Birutei ir jos šeimos nariams tenka padaryti. Tačiau viskas juda į priekį, jau aiškiai matyti geri poslinkiai, gražios buvusio dvaro atkūrimo perspektyvos. Tai pastebėjo ir negailėjo komplimentų pasiryžusiai dvarą ir parką iš mirusių prikelti ir neseniai Pienionyse apsilankę Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, vicemeras Donatas Krikštaponis ir Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas. Seniūnas rajono vadovus čia pakvietė užsukti neatsitiktinai, kadangi norėjo pasigirti ir pasididžiuoti. Daug kur buvę dvarai nyksta, griūva, niokojami, o štai Pienionyse dvaras keliamas antram gyvenimui... Pienionių naujoji savininkė svečiams pasakojo, kad ji norėtų čia organizuoti kamerinius, liaudies muzikos koncertus, parodas, kviestis kaimo kapelas, orkestrus. Kitaip tariant, atgimęs dvaras turėtų tarnauti menui, kultūrai, muzikai, kaip būdavo dvaruose ir seniau... Anykščių rajonas
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |