Atlaidai, atlaidai
Jonas Staliulionis
Vartant seną mamos maldaknygę, pradeda atgal suktis laikas. Pasisuka ir sustoja praėjusio amžiaus viduryje. Iš atminties išnyra ankstyvas rugpjūčio sekmadienio rytas. Tėvas kinko arklį, o aš, užlipęs ant suolo, atremto į pinučių tvorą, žiūriu į lygų kaip stiklas Švenčiaus ežero paviršių, parausvintą tekančios saulės, ir net šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien važiuosim į švento Roko atlaidus Jieznan. Tų atlaidų aš jau seniai laukiu. Mano, septynerių metų berniuko, vaizduotę kaitina ilga dvidešimt keturių kilometrų kelionė per niekada nematytus kaimus ir miškus. Taip toli man dar niekada neteko važiuoti. Jau kelis vakarus, sėdėdamas ant didžiulio akmens, žiūrėjau į atšliaužiantį iš raisto rūką ir girdėjau tolimų miškų ošimą, mačiau kloniuose blizgančius ežerus ir nepažįstamų trobų skardinius stogus.
|