Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Mintys
Mums rašo
Ora et labora
Piligrimystė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Po ilgų klajonių po pasaulį grįžo į gimtąją Sintautų parapiją

A†A kun. Vytautas Alfonsas Palubinskas (1926-1954-2008)

Kunigas Vytautas Alfonsas Palubinskas

Spalio 6 dieną Santariškių ligoninėje mirė kunigas Vytautas Alfonsas Palubinskas.

Jis gimė 1926 m. liepos 3 dieną Vilkeliškių kaime, Sintautų parapijoje (Šakių r.), gausioje dvylikos asmenų šeimoje, 1929 metais emigravusioje iš Lietuvos į Argentiną. Nuo vaikystės tylus, ramus, klusnus vaikas buvo imlus tikėjimui, gilinosi į jo tiesas, žavėjosi pamaldžiu, draugišku, liturgiją mylinčiu klebonu. Po Pirmosios Komunijos uoliai patarnaujant šv. Mišiose, gimė pašaukimas, Vytautą atvedęs į Buenos Airių kunigų seminariją. Joje seminaristas, sužinojęs didingos, besidriekusios iki Juodosios jūros tėvų žemės istoriją, iš naujo atrado Lietuvą, ėmė aktyviai domėtis savo tėvyne ir gimtąja kalba bei apsisprendė savo kunigystę skirti apaštalavimui tarp lietuvių.

Paliktas šviesos takas

Rugsėjo 29 dieną į amžinojo poilsio vietą palydėjome 68 metų Aldoną Lukianskaitę, kuriai gyvenimas su kaupu atseikėjo išbandymų. Apie 25-uosius gyvenimo metus garsus chirurgas Sočio klinikoje jai atliko sudėtingą stuburo operaciją. Jis ir jo kolegos džiaugėsi operacijos sėkme. Deja, trečią dieną Aldutę ištiko paralyžius… Ir toliau 43 gyvenimo metus gyveno neįgaliosios vežimėlyje! Nuvyko vaikščiodama, grįžo ratukuose. Bet ji buvo atkakli: stengėsi viską daryti pati, netgi motoroleriu važinėjo. Aldutė buvo apgaubta šeimos rūpesčio, pas ją ateidavo bičiuliai pasisemti iš jos stiprybės, nes ji savo negalią priėmė kaip Dievo jai siųstą gyvenimo misiją. Iškentėjo daugybę operacijų, kartais ilgai gulėdavo ant patalo. Buvo labai jautrios širdies, mokėjo džiaugtis ir pro langą matoma kregždute, ir šermukšniu, mylimo tėvelio pasodintu. Tačiau gyvenime turėjo stebėtinai tvirtą valią: sėdėdama vežimėlyje, net gulėdama ant pilvo mezgimo mašina megzdavo megztinius, o artimieji juos parduodavo Rusijoje. Taip sunkiai dirbusi ji pati nusipirko butą, išmoko jame tvarkytis, nes nenorėjo apsunkinti savo mylimų artimųjų.