| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kaip tapti angelu? Margarita Ševeliova
Visiems sunku šiais laikais. Negana to, kad mus kamuoja ekonominiai sunkumai, pasaulinių krizių padariniai, mes dar ir patys sunkiname situaciją tyčia ar netyčia užpuldami vieni kitus. Šiame nesaugiame pasaulyje išgyventi mums padeda aukštesnės būtybės angelai sargai ir jų žemiškasis atitikmuo policijos, gelbėjimo tarnybų pareigūnai. Rudenį šventėme angelų sargų dieną Ar šoksi į degantį namą gelbėti svetimo vaiko? Jei taip, vadinasi, esi vienas iš mūsų. Gelbėjame žmones nesvarstydami, kaip tai atsilieps mūsų būklei, nemąstydami apie pasekmes tiesiog taip reikia. Toks mūsų darbas. Kiekvieną dieną padedame gyventojams, saugome juos nuo pavojų, pernelyg nesirūpindami savo gyvybe, nes žinome, jog svetima brangesnė Mes nejaučiame laiko, egzistuojame nuo pat senų senovės. Skirtingose šalyse vadinamės skirtingai, nors atliekame tą patį darbą. Šimtmečiais mes suteikiame ar grąžiname viltį. O kas dėl atlygio Žemiškasis atlyginimas toks mažas, jog darbuojamės, atrodo, už šypsenas žmonių veiduose ir išgelbėtųjų džiaugsmą. Toks jau tas likimas. Kelio atgal nebėra. Kartą pasirinkę negalime grįžti atgal. Atlikti darbai, draugų palaikymas tikrąja to žodžio prasme padarė savo, uždėjo spaudą, kurio nepanaikins kitokio darbo patirtys. O ramybę atrasime kelio pabaigoje vingiuoto kelio, dažnai trumpesnio negu kitų profesijų atstovų Iš pilko dangaus į pilką žemę krenta snaigės. Ruduo, o jau sninga. Nenuostabu Vėlinių diena retai būna giedra. Nurudę lapai limpa prie batų. Žmonės skuba tvarkyti kapus ir kuo greičiau įsėsti į šiltą mašiną ir grįžti į namus pasidžiaugti laisvadieniu. Parduotuvėse, kaip įprasta ilgais savaitgaliais, eilės. Niekam nerūpi prie parduotuvės sėdintis jaunuolis. O kam? Kam žiūrėti ant drėgno suoliuko įsitaisiusiam vaikinui į akis, kurios iš tikrųjų galbūt senesnės negu kelis šimtmečius augančio ąžuolo. Kiek metų praėjo nuo dienos, kai paskutinį kartą lankiausi čia Gal pusė šimto? Ne, daugiau. Aš nežinau, nes nepažįstu laiko. Kaip čia viskas pasikeitė. Ten, kur seniau pūpsojo mažutis kaimelis, dabar išaugo miestas. Kartais aš gailiuosi, jog laikas manęs neliečia. Atsiminimai ir praeities vaizdai tokie ryškūs, jog atrodo, kad viskas buvo tik vakar. Rodos, vakar puoliau į degančią pirkią gelbėti sesers. Ji išsigelbėjo, o aš nespėjau išbėgti atgal. Iki šiol spaudžia širdį prisiminus tėvų ir sesutės ašaras. Ką gi, tai buvo mano pasirinkimas. Pasirinkimas, kuris pavertė mane klajūnu. Prie jaunuolio, sėdinčio ant suolelio, prieina mergaitė. Ko čia sėdi po lietumi vienui vienas? paklausia. Truputį nustebina tokia drąsa. Mergaitei kokie aštuoneri, graži, šviesiais plaukais, surištais į kuodelius. Vaikiną pribloškia mergaičiukės akys jos nevaikiškai rimtos ir susirūpinusios. Eik pas tėvus, jie tikriausiai tavęs laukia, jaudinasi. Manęs niekas nelaukia Taip nebūna, juk šiandien net mirusiųjų vėlių artimieji laukia. Vaikinukas dar įdėmiau pasižiūri į pašnekovę ir nusišypso. Keista ji kažkokia, savotiška Eime, išgersime arbatos, o paskui tu paskambinsi savo tėvams, kad jie nesijaudintų. Mano mama neprieštaraus, tikrai, mergaitė paima vaikiną už rankos ir vedasi parduotuvės link. Jos mama labai maloni moteris, bet, matyt, kažkas ją graužia iš vidaus, neduoda ramybės, mirtinai slegia. Jos širdyje gyvena skausmas. Dar vienas klajūnų požymis jie jaučia svetimą skausmą. Mergaitė parodė savo piešinius. Ateity ji gali tapti menininke, tikrai. Vaikinas pastebi, jog ji geria kažkokius vaistus Tu sergi? Bijo išgirsti atsakymą Man kraujo vėžys. Vaikino veide ryškėja visa jausmų banga. Niekada nemokėjo slėpti išgyvenimų. Dievuli, tokia mažytė Jai turi būti viskas prieš akis, ji turi gyventi, džiaugtis Štai kodėl tavo mamytės akys tokios liūdnos. Svetainėje muša laikrodis. Mergaitė palydėjusi svečią iki durų paprašo paskambinti jai iš namų, kad įsitikintų, jog nieko nenutiko. Vargšelė, ji nežino, kad jis klajūnas, neturi namų. Ilgai jis eina tamsaus miesto gatvėmis, žmonių jau nebėra. Tik atsitiktiniai praeiviai skuba pasislėpti nuo darganos. Viena močiutė vis dėlto sustojusi pasiteiravo, ar nereikia pagalbos, tokios buvo vaikino akys O jis niekaip negali pamiršti mažylės šypsenos, jos veido Pragiedrėjo. Danguje sužibo miriadai žvaigždžių, liejančių žemėn vaiduoklišką šviesą. Nejaugi nieko neįmanoma padaryti Kiekvienas turi turėti viltį ir šansą. Tą mums davė Dievas. Staiga į galvą jam šovė mintis juk jis gali paaukoti savo gyvybę. Kartą gyvenime klajūnas gali pasiaukoti tai atlygis už tai, jog kartą jis jau atliko žygdarbį. Vaikinas nusišypso. Jis jau ilgai gyvena, o jinai Ta mergaitė, kuri nenustojo tikėti, turi gyventi, tapti menininke, susilaukti vaikų. Vaikinas niekada nebesugrįš į šį pasaulį, bet ar tai svarbu? Jis pasirinko jau kartą, pasirinks ir dabar. Ir nesigailės dėl to. Laikrodis muša dvyliktą valandą. Pats metas Gatvė tuščia, todėl niekas ir nepastebėjo vaikinuko, virtusio milijonu žiežirbų Būk laiminga, mažyte Rytą mergaitė atsibus visiškai sveika. Gydytojai purtys galvas, nesuprasdami, kas atsitiko juk tai stebuklas. Mergaitės mama verks ir karštai dėkos Dievui. Ir niekas nepastebės baltos plunksnos, gulinčios šalia mažytės, tikinčios stebuklais, lovos. Baltos angelo plunksnos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |