|
Ten tu negulsi!
Vetusta PRIŠMANTIENĖ
Tyliai, lyg paslaptingų dvasinių būtybių sparnai plazda vos jaučiamo vakaro vėjo dvelksmo glostomos žvakių liepsnelės. Toje mirusiųjų karalijoje jų tiek daug, jog giliose mintyse paskendusiam Anicetui akimirką pasivaidena, lyg jo dvasia jau irgi būtų peržengusi tą amžinybės slenkstį ir klaidžiotų ten, anapus ribos.
Bet ne
Jis čia! Pagaliau atsitokėja prie gyvenimo saulėlydžio artėjąs vyriškis, lyg busdamas iš letargo miego. Čia! Bet... vienut vienutėlis, nors aplinkui kone ties kapais palinkę blankių švieselių apšviesti bespalviai gyvųjų veidai.
Visi, kurių gyslomis tekėjo Anicetui giminingas kraujas, vienas po kito iš eilės ir be jos, paliko žmonių pasaulį.
Eilės neliko, liūdnai mąsto Anicetas, atgulsiu be kieno nors skausmingų atodūsių, gailesčio ašarų! Gal taip ir geriau? Juk kai kas sako, jog gyvųjų gailestis sunkiai slegia mirusiųjų sielas. Ką padarysi, kad tokia ta žmogaus širdis!
Štai paskutinė iš čia gulinčiųjų iškeliavo motina. Protu suvoki toks gamtos dėsnis: nugyveno ilgoką amželį. O vis tiek atsiminimai smelkia širdį... Juk ant savo rankų į pasaulio šviesą ji pirma pakėlė jį!..
Vis menasi jos pasakojimai, kaip ji jauna, skubėdama prie lauko darbų, sopančia širdimi savo mažylį palikdavo visai dienai pas netoliese gyvenusią tetą, ir kaip jis, dar nemokėdamas ištarti žodžių, vakarais, vos išvydęs motiną, verkdamas tiesdavo į ją rankutes prašydamas: Mama, mo
mo! Vien motina suprasdavo tą išsiilgusio kūdikio kalbą: tai reiškė namo.
Kiek tos vietos Tau prie mažo stalo! O išėjus tuštuma! be galo...
Kaip jie ten, Amžinybėje? mintyse klausia Anicetas. Klausia to, ko tūkstantmečiais klausė ir tebeklausia žmonija. Geriau jau iškilūs žmonių protai neatskleistų šimtus žemiškų paslapčių, o gautų įtikinantį atsakymą į šį vienintelį, bet patį svarbiausią klausimą, mąsto vyriškis. Juk Žemėje mes užtrunkame taip trumpai! Iš dulkės kilęs į dulkę pavirsi. Argi iš tikrųjų? Tad ar verta dėl to gimti, svajoti, mylėti, savo darbu gražinti šią Žemę, stengtis kuo plačiau apžvelgti pasaulį, išgyventi skaudžias netektis?
Kažkodėl, pakol esi gyvas, vis atrodo, jog ta neišvengiama nebūtis tave aplenks?
Aplankyk, brangioji, mane savo dvasia bent sapne. Ilgėsiuos tavęs... Ką aš čia veiksiu vienišas šiame pasaulyje, kai tavęs nebus? prisimena prašė Anicetas, braukdamas byrančias ašaras ant jau mirties ženklinamo mylimos moters veido. Juk tavo meilė, tavo gerumas man visą gyvenimą buvo džiaugsmą ir jėgas teikiantis eliksyras, kurio daugelis mokslo išminčių pasaulyje amžiais ieškojo ir tebeieško užmiršę, jog jis čia pat mylimų ir mylinčių žmonių širdyse. Ką dar brangesnio galima rasti, nors gyventum ir kelis šimtmečius?!
O juk buvo namai, sklidini gyvybės. Pirmieji tėvų, užauginusių juos tris brolius. Kur jie, broliai, dabar? Jauniausiąjį, vos žengusį žingsnį į savarankišką gyvenimą, vos pažinusį pirmąją meilę, nusinešė mirtis transporto avarijoje. Paskui jį anksti iškeliavo amžinybėn jokiems darbams rankų negailėjęs tėvas. Gimtojoje sodyboje, lyg blėstantis žiburys, ilgai šilta liepsnele ruseno motinos širdis. Kaip nušvisdavo jos akys, kai sugirgždėjus varteliams kieme pasigirsdavo seniai jau savus namus susikūrusių sūnų žingsniai!..
Pagaliau užgeso ir ši paskutinė iš tolių vaikus traukusi gyvybės kibirkštėlė.. Visam laikui užsivėrė to, nuo kūdikystės dienų mylėto namo su tėvo įmantriai raižyto stiklo langais besipui-kuojančiomis gonkomis durys. Jų stiklai dabar jau retai besušvyti savo spalvomis: tik per Vėlines, kuomet į tuos namus atsikėlusi gyvenimo dienas bebaigianti senutė teta tėvo jauniausia sesuo, jau nepajėgianti nusigauti iki kaimo kapinių, čia gyvenusių artimųjų atminimui uždega žvakeles; arba per Kalėdas joje dar vis papuošia eglutę.
Toks pasaulio dėsnis: senam lemta nykti, griūti, naujam kartoti istoriją iš naujo.
Staiga Anicetui švystelėja mintis: o kur gulės jis?
Atmintin atklysta šiurkštūs, kažkada giliai įskaudinę brolienės žodžiai. Kai po paskutinio brolio jos vyro mirties Ona pasišovė pastatyti ant šeimos kapų stambų, brangų, išsiskiriantį iš visų aplinkinių paminklą, išgirdusi Aniceto samprotavimą, jog to nereikėtų daryti, nes šio kaimo žmonės niekuo ypatingu gyvenime nesiskyrė, visus lydėjo tie patys vargai ir rūpesčiai, tad nereikėtų to išskirtinumo dirbtinai rodyti ir jiems mirus, moteris subiuro:
Tau gaila pinigų?
Negaila, nes visos mūsų santaupos išėjo žmonos gydymui, atvirai prisipažino Anicetas.
Ak taip?.. Tai žinai ką tau pasakysiu? Nei tu, nei tavo žmona už tų kapų tvoros negulsite! užtikrinta savo sumanymo kilnumu ir vyro brolio šykštumu išrėkė pergedusiu balsu moteris.
Stambus akmuo kapuose iškilo.
Kai mirė Aniceto žmona Sigutė, jo paties aptvertuose šeimos kapuose dar buvo laisvos trys vietos. Tačiau, vengdamas gręsiančių skandalingų brolienės rietenų, Anicetas ją palaidojo greta artimųjų, bet... kitapus tvorelės, kad ji nepasinaudotų didžiojo (nors ir abejotino meniškumo) paminklo akmens šlove.
Pabudęs iš liūdnų apmąstymų, Anicetas grįžta į kasdienybę. Ak taip, juk jis dar turi kai ką padaryti!
Pakilęs nuo neseniai prie kapų jo pastatyto suolelio, jis ima savo atsivežtą gražią metalo tvorelę tokią pat, kokia buvo anksčiau aptvėręs šeimos kapus, atkelia vieną senosios tvorelės dalį ir, pridūręs naująją, praplečia kapavietę į tą pusę, kur guli Sigutė.
Baigęs pagrindinai jau vakarykščiui padarytą darbą (kad nereikėtų daug triūsti visiems šventą dieną), Anicetas apsidairo ir su šiltu džiugesiu širdyje pagalvoja: štai, jei jis atguls šalia žmonos Sigutės, tai savo mamai bus iš dešinės . Kaip ir priklauso jos pirmagimui pasako jis pats sau.
Paskui, lyg atlikęs svarbią misiją suvienijęs šeimą, Anicetas paskęsta maldoje. Už visus, minėdamas kiekvieno vardą. Tik, kai prieina eilė tarti brolienės Onos vardą, jis stabteli, pažvelgia į neseniai supiltą jos kapą, pamąsto, paskui priduria: Viešpatie atleisk mums už puikybę, materialinių vertybių troškimą, jų garbinimą, artimųjų susvetimėjimą... Ilsėkitės ramybėje! Amen.
© 2008 XXI amžius
|