|
Atlaidai, atlaidai
Jonas Staliulionis
Vartant seną mamos maldaknygę, pradeda atgal suktis laikas. Pasisuka ir sustoja praėjusio amžiaus viduryje. Iš atminties išnyra ankstyvas rugpjūčio sekmadienio rytas. Tėvas kinko arklį, o aš, užlipęs ant suolo, atremto į pinučių tvorą, žiūriu į lygų kaip stiklas Švenčiaus ežero paviršių, parausvintą tekančios saulės, ir net šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien važiuosim į švento Roko atlaidus Jieznan. Tų atlaidų aš jau seniai laukiu. Mano, septynerių metų berniuko, vaizduotę kaitina ilga dvidešimt keturių kilometrų kelionė per niekada nematytus kaimus ir miškus. Taip toli man dar niekada neteko važiuoti. Jau kelis vakarus, sėdėdamas ant didžiulio akmens, žiūrėjau į atšliaužiantį iš raisto rūką ir girdėjau tolimų miškų ošimą, mačiau kloniuose blizgančius ežerus ir nepažįstamų trobų skardinius stogus.
Pernai šventadieniais mama nusivesdavo į palivarką pas vyriausiąją tėvo seserį Aliuką, ištekėjusią už amerikono. Mat tetos vyras prieš Didįjį karą iš carų okupuotos Lietuvos su škaplieriuosna įsiūtu žiupsneliu žemės išvažiavo į Ameriką ir po keliolikos metų grįžęs į nepriklausomą Lietuvą už anglių kasyklose užvargtus dolerius nusipirko dalį į Lenkiją pabėgusio dvarininko žemės bei pastatus.
Kol moterys gonkose šnekučiuodavosi, aš didžiuliame sode skindavau serbentus, vyšnias. Paskui, sėdėdamas ant kalniuko, valgydavau ir žiūrėdavau į meldais užžėlusiame tvenkinyje plaukiojančias žąsis. Dabar tos gražios sekmadienių išvykos tik prisiminimuose. Prieš kelis mėnesius tetos šeimą, kaip buožes ir darbo žmonių išnaudotojus, išvežė pas baltąsias meškas. Palivarke jau gyvena dar Smetonos laikais savo žemę pragėrę latrai. Netrukus į buožių lizdą patupdytą gegužiuką paskirs vadovauti prievarta sulipdytam kolchozui. Bet greitai ūkį pragers ir perkels kitur. Tuos laikus žmonėms dar ilgai primins dainelė: Kviečiai į Žiežmarius, grikiai į Trakus, pragėrė Masionis kolūkio javus.
Į krikšto mamos sodybą anapus upelio nueinu ir vienas. Malonu žaisti ir kalbėtis su pussesere Janyte. Tačiau dažniausiai bėgu į alksnyną už daržinės rinkti žemuogių ar aviečių. Tos uogos, suvertos ant smilgų, vis dar kvepia seniai prabėgusiomis vasaromis, bet pats gražiausias vaikystės prisiminimas atlaidai. Tie sielos dugne nusėdę atlaidai atplaukia su smilkalų ir žvakių dūmų kvapais, atgaivina senus prisiminimus, prikelia užmarštin nugrimzdusius įvykius, žmones
Nuo Jiezno atitekėjusi mama dažnai prisimena miestelio žydų krautuves, kermošius, Kašonių ir Juodaviškių kaimus, per karą vokiečių sušaudyto žydo Laiškės malūną
Kaimuose aplink Jiezną gyvena jos tėvas su pamote, keturios seserys ir keturi broliai. Tik pats vyriausias Jonas dingo Antrojo pasaulinio karo audrose. Mama dažnai pasakoja, kaip brolis, pabėgęs iš darbų Vokietijoje, įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kariuomenę, bet artėjant rusams pasitraukė į Vakarus, ir jokios žinios.
Žvengia pakinkytas arklys. Aš jau sėdžiu vežime ant paklode uždengto šieno. Ateina pasipuošę tėvai. Mama tokia jauna, graži, kvepianti odekolonu ir muilu, vis dar iš senelės atsargų, parsivežtų po Didžiojo karo iš Rusijos. Ir mane mažą geldoje prausdavo tuo senelės muilu. Jis buvo toks gražus ir taip skaniai kvepėjo, kad kartą net atsikandau. Tėvas atrodo lyg nužengęs iš šliūbinės nuotraukos, kabančios troboje ant sienos. Tas pats kostiumas, kaklaraištis, kaip ir tą atmintiną 1941-ųjų metų vasario 16 dieną po bažnytinės santuokos Užuguostyje.
Keldami dulkes, smagiai dardame Žiežmarių Stakliškių žvyrkeliu. Trumpindami kelią, sukame mažai pravažinėtais šunkeliais per Sepijoniškes, Ašmenas, Žiukiškes, Unkonis, Medžionis, Mockonis... Dainelę apie pastarojo kaimo vyrų žygdarbį jau buvau ir aš girdėjęs:
Alėca ūžė, medžiai siūbavo,
Mockonių vyrai briedį sugavo.
Kas stvėrė šatrą, kas griebė kriūką,
Tiktai paliko iš briedžio mūką.
Pirmaisiais pokario metais briedis mūsų krašte buvo retas žvėris, ir garsas apie šakotaragio nugalabijimą sklido greitai. Nežinomas poetas įpynė į posmus net narsiausių vyrų pravardes, vardus...
Atsiveria nežinomi, nematyti laukai su rugių gubomis, su ražienose stypčiojančiais gandrais, su nubalusių miežių ir avižų lopinėliais
Nežinomi tik man, pirmą kartą važiuojančiam šitais keliais. Tėvas vardina ne tik kaimų pavadinimus, bet žino net upelių ir miškų vardus. Aš viską deduosi į galvą. Po dešimties metų, važiuodamas dviračiu šitais keliukais, atpažinsiu ir pašauksiu vardu kadaise matytą raistą, kalną, akmenį
Vaikystėje labai laukdavau Kalėdų, Velykų, atlaidų, bet labiausiai kūčiukų, margučių ir ilgo, į blizgantį popierių suvynioto saldainio, tirpstančio burnoje. Kūčių vakarą, lūkuriuodamas iš daržinės su maišu šieno ateinančio tėvo, nuolat žvilgčiodavau pro užšalusius dvigubus trobos langus. Ant stalo paskleistas šienas pakvipdavo vasara. Mama, užtiesusi baltą staltiesę, kraudavo Kūčių valgius. Senelė tokia proga rodydavo savo pusbrolio prieš Didįjį karą iš Seinų kunigų seminarijos atsiųstas atvirutes su šv. Kalėdom ir šv. Velykom. Jos buvo tokios mielos ir gražios ir ilgai šildė mano vaikystės dienas. Bet seminaristas, nusižiūrėjęs gražią merginą, metė kunigystę ir Didžiojo karo frontuose paguldė galvą už carą.
Užvažiavus ant didesnių kalnelių, sublizga ežerai. Pirmiausia Noreikiškių, paskui Pieštuvėnų, į kurį įteka Alėca, prasidedanti mūsų kaime. O iš ežero išbėganti upelė jau vadinasi Alšia. Jos vandenys suka Alšininkų malūno girnas. Toliau Krasausiškių kaimo gryčios, aptūpusios nedidelį ežeriuką, Sudvariškės, Sobuva, Margininkai, ir vežimas jau darda per Jiezno bruką. Aš pirmą kartą miestelyje, pirmą kartą važiuoju akmenimis grįstu keliu. Dairausi į abejose kelio pusėse sustojusius namus ir prisimenu, kaip dainuodavo mama, kepdama blynus:
Jiezno miestelis gražiai atrodo,
Paštas, vaistinė po vienu stogu.
Jiezno miestelis jau turi vardą
Jonas Remeika nešioja kardą.
Miestelis pilnas vežimų, arklių. O žmonių, žmonių tik marguoja skarelės, kepurės, ryšuliai
Mama vedasi mane į šventorių, į bažnyčią. Tai sena ir labai graži bažnyčia. Žiūriu ir negaliu atitraukti akių nuo šventųjų paveikslų, nuo nišose įrengtų, aukso spalva blizgančių altorių. Spraudžiamės į bažnyčios rūsį. Visur karšta, tvanku, kvepia žvakių ir smilkalų dūmais. Šventoriuje su vėliavomis ir giesmėmis eina procesijos. Mažos, baltomis suknelėmis mergaitės barsto gėles. Man labai smalsu viską pamatyti, bet bijodamas atsilikti ir pasiklysti laikausi mamai už rankos, o kitoje spaudžiu keletą atlaidų saldainių.
Po atlaidų važiuojame pas mamos seserį Antosę į Daukantus. Tai nedidelis kaimas gražiame Nemuno slėnyje. Svečių priguža pilnas kiemas. Vyrai rūko, kalbasi ir laukia vaišių. O aš pirmą kartą išvystu Nemunu pūškuojantį garlaivį ir lydžiu akimis, kol dingsta upės vingyje.
Svečiai greitai apsėda troboje sustumtus stalus. Valgo. Vyrai išlenkia vieną, kitą stiklelį. Moterys, vos lūpas suvilgiusios, pastato atgal, kažką pasišneka tarpusavyje ir pernai žuvusio partizano sesuo užveda dainą:
Aš negaliu prie jo prieiti,
Nušluostyt kraujo nuo kaktos
Ir paskutinįkart priglausti
Prie širdies mylinčios karštos.
Dainuoja ir braukia nuo skruosto ašaras ne tik partizano sesuo, bet ir kitos moterys. Okupantai ir stribai partizanus vadina banditais ir stengiasi apjuodinti, ištrinti iš atminties. Bet dainose ir žmonių širdyse jiems pastatytų paminklų niekas nesugriaus. Pats partizaninis karas jau blėsta. Miškuose dar atsišaudo išlikę nedideli būreliai vyrų, išėjusių kovoti už laisvą Lietuvą. Tik tremtinių ešelonai vis rieda ir rieda į Sibirą. Greitai į Krasnojarsko kraštą išveš ir partizano seserį.
Moterims nutilus, užtraukia vyrai:
Skrebai skeltanagiai, neretinkit miškų,
Į Sibirą nevežkit mūs brolių lietuvių.
Jų balsai tokie stiprūs, kad net kelis kartus sumirkčioja palubėje deganti lempa. Varžytuvės tęsiasi. Vėl uždainuoja moterys:
Neverki, motinėlė, Sibyriun išvežtų,
Tik verki, motinėlė, ant gatvės gulinčių.
Sibyriun išvežtieji pavargs ir vėl sugrįš,
Ant gatvės gulintieji šviesybės nematys.
Įkaitę nuo dainų ir samanės visi tik klega, šurmuliuoja. Vyrai išsitraukia tabako kapšus, plėšia laikraščio skiautes, dūmina suktines ir politikuoja. Jau niekas netiki, kad amerikonai su anglais puls rusą ir išvaduos Lietuvą. Netiki, nors vakarais dažnas pasiklauso Amerikos balso.
Muzikantas atsineša armoniką, perbėga pirštais klavišus vieną, kitą kartą ir, parinkęs melodiją, linksmai plėšia:
Lietuvėle brangi mūsų,
Sulindai in š...ą ruso,
O jei anglas neištrauks,
Rusas š...ą tuoj užrauks.
Besiklausydamas tų dainų bei kalbų, aš ir užmiegu. O rytą, šurmuliuojant svečiams, pabundu. Šeimininkai sodina už stalo. Paskubomis užkandę, svečiai lipa į vežimus. Išvažiuojame ir mes. Grįžtame tuo pačiu keliu. Gulėdamas ant šieno, dairausi į Pelekonių miškus. Vežimas supa ir aš pradedu snausti. Dar kurį laiką girdžiu vakarykščio baliaus šurmulį, dainas, muziką
© 2008 XXI amžius
|