Atnaujintas 2008 m. spalio 31 d.
Nr. 82
(1675)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Socializmas, kapitalizmas ir Bažnyčios socialinis mokymas

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

„Lietuvos Caritas“, pagal parengtą projektą gavęs paramą iš vokiečių katalikų solidarumo su Rytų ir Vidurio Europos žmonėmis akcijos „Renovabis“, pradėjo socialinių seminarų ciklą. Projekto tikslas – žadinti žmonių jautrumą socialiniams klausimams, perteikti Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo žinias, supažindinti su Bažnyčios socialinėmis politinėmis nuostatomis. Kaip sakė „Lietuvos Caritas“ vadovas kun. Robertas Grigas, į seminarus aktyviausi Lietuvos žmonės kviečiami susipažinti, kaip kurti teisingesnę, solidaresnę, krikščioniškomis vertybėmis gyvenančią visuomenę.

Įžanginis seminaras įvyko Kaune. Antrasis rugsėjo pabaigoje Vilniuje, Pedagoginio universiteto Aktų salėje. Seminaro lektoriai iš Vokietijos dr. Norbert Blium, Josefo Ratcingerio (dabartinio popiežiaus Benedikto XVI) buvęs studentas, ir Vytauto Didžiojo universiteto KTF dėstytojas kun. Kęstutis Kėvalas išsamiai papasakojo apie socialinę (laisvąją) rinkos ekonomiką ir Bažnyčios socialinį mokymą.

Kapitalizmas nesugebėjo patenkinti žmonių teisingumo poreikio. Keli šimtai turtingų šeimų valdo pusę pasaulio turtų. Tuo tarpu kone du milijardai žmonių teišgali per dieną pragyvenimui skirti vieną dolerį. Dešimtys tūkstančių vaikų kasdien miršta iš bado.

Dar niekada Bažnyčios socialinis mokymas neturėjo tokio istorinio šanso kaip dabar. Ateinančios kartos mus įvertins pagal tai, kaip sugebėjome priimti laiko iššūkius.

Kas yra teisingumas? Šis klausimas domino visų laikų filosofus. Popiežiai šiuo klausimu parašė ne vieną encikliką. Mūsų laikų mąstytojai taip pat trokšta surasti, atpažinti ir sukurti tokią sistemą, kuri nebūtų nei grynas socializmas, nei grynas kapitalizmas, nors vis dar bandoma prikelti žlugusį socializmą ir pagerinti kapitalizmą. Tačiau žmonijos patirtis įrodė, jog turime liautis tikėti tais, kurie žada sukurti žemėje rojų. Vargu ar jie patys tiki savo pažadais.

Dr. N. Blium pastebėjo, kad svarbiausios socializmo ir kapitalizmo klaidos – tai neteisingas požiūris į žmogų. Kapitalizmas ir liberalizmas žmogų traktuoja kaip individą. Kritinėmis situacijomis žmogus lieka vienas.

Socializmo požiūriu, žmogus yra kolektyvinė, bendruomeninė būtybė. Bendraudami, įsiklausydami veikiame vieni kitus, dažnai be kitų pagalbos negalime egzistuoti. Abiejuose požiūriuose yra dalis tiesos. Tačiau ta dalis pateikiama kaip visa tiesa, todėl ji klaidina, ja negalima tikėti.

Krikščionybėje žmogus yra ir asmuo, ir socialinė būtybė. Mūsų amžinas likimas bus sprendžiamas pagal tai, ką žemėje gyvendami padarėme bent vienam iš mažiausiųjų, silpniausiųjų.

Vokietija išbandė ir laisvosios rinkos, ir planinės ekonomikos modelius. Po Vokietijų susivienijimo paaiškėjo, kad laisvosios rinkos ekonomika buvo pranašesnė: socialiai orientuotos ekonomikos modelis sudaro sąlygas žmonių gerovės kilimui. „Laisvosios ekonomikos“ sąvoką naudojo popiežius Jonas Paulius II. Verslininkai palaiko visuomenės gerovę, dalį pelno dalijasi su kitais. Taigi turėti nėra blogai. Ūkinėje veikloje susidaro sąlygos pasireikšti laisvai iniciatyvai, pajausti atsakomybę už gamybos priemones, dirbti kūrybiškai, mažiausiomis sąnaudomis duoti geriausius rezultatus. Žmogaus prigimtyje užkoduota taisyklė: žmonėms labiau rūpi tai, kas jų, o ne kas bendra.

„Pasaulis, tas Viešpaties sodas, turi būti kuo geriau įdirbtas. Žmogus turi dalyvauti kūrėjo darbe, patirti darbo džiaugsmą“, – sakė kun. K. Kėvalas. Per laisvąją rinką subalansuojami ir harmonizuojami visuomenės klasių santykiai. Laisvoji ekonomika gali tapti mano galių realizavimo lauku. Jeigu įdarbinama tik žmogaus jėga, iškyla pavojus atsirasti naujai priespaudos formai, išnaudojimui. Popiežius Jonas Paulius II akcentavo paties žmogaus pastangas, jo sugebėjimus, išsimokslinimą, mokėjimą dalyvauti darnioje ekonomikoje, imtis iniciatyvos ir verslumo, mokėjimą nujausti ir patenkinti kitų žmonių poreikius. Taigi nedera žmogui nieko neveikiant tikėtis valstybės paramos, jos pagalbos.

Neįvertinti laisvosios rinkos – tai žvelgti iš materializmo pozicijų. Tačiau laisvoji rinka siejasi su didžiule atsakomybe. Laisvoji rinka be atsakomybės – tai krizė ekonomikoje ir visuomenėje. Prelegentai pabrėžė ir kiekvieno mūsų asmeninės atsakomybės svarbą. Jei kiekvienas gebėsime pasirūpinti savimi, kartu rūpinsimės kitais. Dirbantis žmogus moka mokesčius, vadinasi, padeda kitiems. Taip pat ir pats įgyja teisę gauti pagalbą. Kuo daugiau žmonių mokės mokesčius, tuo valstybė daugiau pagalbos galės teikti ir tiems, kurie neturi sąlygų mokėti mokesčius. Tuomet bus mažiau elgetaujančių žmonių, pagalba nežemins jų orumo.

Svarbu kiekvieno mūsų pasiryžimas ieškoti geresnės pasaulio tvarkos, protingai svarstyti geriausius variantus, ugdyti gebėjimą mąstyti, matyti ne tik save, bet ir kitus žmones bei pasaulį.

 „Žmogaus laimei pasiekti pinigai nėra svarbiausia. Tik dėl pinigų sukurta sistema pasmerkta žlugti. Turi būti ir kitos laimės sąlygos: meilė, ištikimybė, pasitikėjimas“, – sakė dr. N. Blium. Viso to mokomės šeimoje. „Pavojingas dalykas šeimai – liberalizmas. Tai laisvė be atsakomybės. Jei laisvė šeimoje bus suprantama kaip naudos siekimas, tavo įsipareigojimai vaikams tik didės. Jei laisvė bus suprantama, kaip vaiką išmokyti save realizuoti, vaikai tave praturtins dvasiškai, nors finansinės galimybės gal ir sumažės. Turi būti nuo pat vaikystės ugdomas gebėjimas atsakyti prieš Dievą už savo veiksmus“, – toliau kalbėjo dr. N. Blium.

Dr. Blium nuomone, krikščionims reikia būti drąsesniems, aktyvesniems, labiau matomiems visuomenėje. Tačiau ar įmanoma sulaikyti tą srautą, skatinantį patirti tik kūno malonumus, užgožusius krikščioniškąsias vertybes? „Visomis išgalėmis reikia tai daryti, netgi kviečiant į pagalbą kitas artimas monoteistines religijas: protestantus, stačiatikius“, – toks buvo atsakymas. Juk krikščionybė prasidėjo nuo dvylikos drąsių vyrų, ištikimų Kristui. Jie neišsigando nei romėnų valdžios, nei tuo metu vyravusios žydų religijos. Jei nereaguosime į vis labiau išsigimstantį pasaulį, kartu artėsime prie tragedijos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija