Atnaujintas 2008 m. spalio 31 d.
Nr. 82
(1675)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Išvaikščiok gūdžią tundrą su Vėlinių žvake...“

Laima Macytė

Dovanos likusiems Sibire...
Prieš išvykstant į ekspediciją
Radviliškio bažnyčioje kun. Gintas
Sakavičius ir Stasė Janušonienė

Kedras Prutovaja kaime,
Jeniseisko rajone, Krasnojarsko krašte

Barakauskienės kapas
Beriozovkos kapinėse.
Beriozovkos rajonas,
Krasnojarsko kraštas

Irena Palionienė prie Onos
ir Mykolo Plungių iš Užuožerių
kaimo kapo Zablagaro kapinėse
(Zalari rajonas, Irkutsko sritis)

Virginija Radzišauskienė, Pranas
Mašnickas, Irena Palionienė,
Stasė Janušonienė ir Vladimiras
Janušonis prie Čkalovo kapinių,
Krasnojarsko kraštas

Bronislovo Kukanausko (1892-1949)
kapas Zulumajaus kaime
(Zimos rajonas, Irkutsko sritis)

Viktoro Vilimo (1929-1986) iš Vėriškių
kapas. Netoli palaidota duktė Izabelė
Vilimaitė. Zablagaro kapinės (Zalari
rajonas, Irkutsko sritis)

Troicko kaime (Zalari rajonas,
Irkutsko sritis), šalia Zalarinkos
upės, prabėgo gražiausios Stasės
Janušonienės jaunystės dienos

Ust-Uda senelių namuose pas Feliciją
Laučiūtę-Karpenko (iš kairės):
Irena Palionienė, Felicija
Lauciūtė-Karpenko (sėdi),
Virginija Radzišauskienė
ir Stasė Janušonienė (sėdi)

Einu pro mirštantį Balandajaus kaimą...
(Irkutsko sritis)

Kartą, kurią užgrūdino kančios, vargas ir tėvynės ilgesys, drįstume pavadinti dainuojančia karta. Ji jau tyliai išeina, palikdama dainomis apraudotus prisiminimus.

Kai juos trėmė, daug motinų į nežinomą kelionę pasiėmė kryžių. O kai liepos 10-ąją LPKTS Radviliškio skyriaus moterys Stasė Janušonienė, Irena Palionienė, Virginija Radzišauskienė ir Šiaulių televizijos operatorius Egidijus Juščius susirengė į ekspediciją į Krasnojarsko kraštą ir Irkutsko sritį, į kelionę pasiėmė gimtinės žemės maišelį, pašventintų žvakių, lietuviškos duonos ir mažas trispalves... 

Krasnojarsko krašte: „ ...aš per tundrą be kelio brendu...“

Krasnojarske keliautojus pasitiko ten gyvenantis tremtinio sūnus Vladimiras Janušonis. Tai buvo pirmasis susitikimas su Sibire gyventi pasilikusiais lietuviais. Keliaujantys tremties keliais lankėsi tremtinių šeimose, artimai bendravo su lietuviais.

Paskui kelionė į Jeniseisko rajoną, esantį už daugiau kaip 300 km nuo Krasnojarsko. Ten, į Sibiro platybes, buvo nutremti gydytojos Irenos Palionienės-Baranauskaitės tėvai, o jai pačiai tremties dieną buvo tik trys mėnesiai. Tremtinių Baranauskų šeima gyveno Prutovaja kaime. Tą kelionę ir susitikimus gydytoja pavadino stebuklų diena. Ekspedicijos dalyvės, buvusios tremtinės, su savimi vežėsi istorines tremties laikų nuotraukas. Tie istoriniai dokumentai padėjo surasti ieškomus asmenis Rusijos platybėse. Sutiko likusią šiame kaime gyventi tremtinę Mariją Vulf (vokietę), vadinamą Marusia. Tos istorinės pageltusios nuotraukos padėjo sutiktoms moterims atpažinti pačioms save ir kitas tremtines, gyvenusias čia prieš daugelį metų. Marija Vulf prisiminė Irenos Palionienės mamą Ksaverą, kurią kaime vadino Ksenia. Taip ir likusi gyventi Prutovaja kaime, Marija Vulf prisiminė, kad Ksavera išmokė sibiriečius rūkyti lašinius. Namas, kuriame gyveno tremtiniai, jau sunykęs, tik tebežaliuoja tas pats kedras, kurio riešutus vaikystėje valgė Irena, tas pats kelio vingis. Ponia Irena surado savo vaikystės kaimą, pamatė išgriuvusias namo sienas, vartus, sutiko brolio klasės draugą Vladimirą Pavlovičių. Vietos gyventojas pasakojo neužmirštamus vaikystės prisiminimus, kaip jis nusirašinėjo per pamokas nuo lietuvaičio, tuomet vadinto Vitka. Tą dieną verkta ir juoktasi.

Krasnojarske aplankė ir kraštietį Praną Mašnicką, puikiai kalbantį lietuviškai. Ir tai nenuostabu, nes buvusio tremtinio namuose gausu autografuotų lietuviškų knygų, jis dažnai grįžta per atostogas į Lietuvą aplankyti gimtinės ir tėvų kapų. Ryšys su Lietuva nenutrūkęs, todėl nepamiršta ir gimtoji kalba. Kraštiečio palydėtos ekspedicijos dalyvės aplankė Beriozovkos kaimo kapines, kur palaidota Domicelė Baranauskienė.

Pranas Mašnickas gimė Pakruojo žemėje. Jam buvo dvylika, kai su tėvais paliko gimtąjį kraštą. Tėtis grįžo į Šiaulius, o jis pasiliko čia. Sako, kad turi du pasus: lietuvišką ir rusišką. Vyras pasakoja, kad jaučia nostalgiją Lietuvai, o kartu ir šiai vietai, kurioje pritapo gyventi: „Gyvendamas čia, jaučiu ilgesį Lietuvai, noriu į ją grįžti. Kai svečiuojuosi gimtinėje, vėl mane traukia atgal, kur viskas tapo lyg ir sava, kur mūsų su tėveliu statytas namas...“, – pasakoja buvęs pakruojietis.

Irkutsko sritis: „...neleisk taigoj supūti kryželiui vienišam...“

Irkutsko srities žemėje likę daug tremtinių, tarp jų ir radviliškiečių. Tulūnas, Angarskas, Zalari, Zima – šiuose miestuose ir jų rajonuose įsikūrusius tremtinius aplankė radviliškietės. Tulūne jos susitiko su jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras 2008“ dalyviais, su jais kartu keliavo į jau nebetvarkomas lietuvių kapines, rūpinosi istorinės atminties išsaugojimu dokumentiniame filme ir nuotraukose.

Iš Tulūno vietiniu „medinuku“ nuriedėjo iki Zimos, paskui Zulumajus, Čiulbiejaus kaimas, Zalari rajonas. Susitiko su Jadvyga Armonaite-Gorinovič, kurios motiną išvežė su dviem vaikais... Moteris prašė, kad nuvežtų ant motinos kapo lietuviškos žemės ir uždegtų žvakutę.

Ilgai ieškota Felicijos Lauciūtės-Karpenko. Turėtais duomenimis, ji gyveno Zalari rajone, Sriedniaja Muja kaime. Nuvažiavus paaiškėjo, kad ji prieš du mėnesius išvažiavo gyventi į Ust-Uda senelių namus. Vis dėlto radviliškietės Kazimieros Lauciūtės-Butkuvienės seserį moterys surado, nuoširdžiai pabendravo. Nuvežė dovanų: staltiesėlę, suvenyrą, knygą apie Radviliškį ir, aišku, lietuviškos pašventintos duonos. Felicija puikiai kalba lietuviškai, nes skaitė lietuviškas knygas, žurnalus, kuriuos gaudavo iš Lietuvos. Tai vis sesuo Kazimiera jai siuntė. Ilgisi Lietuvos, myli ją, bet nebesiryžta tokiai ilgai ir sunkiai kelionei, o ir kojos jau pavargo...

Zalari rajonas, Troicko kaimas, upelė Zalarinka, neužšąlantis šaltinėlis, iš kurio žmonės semia vandenį, – tai Stasės Janušonienės ir jos tėvų tremties vieta. Dabar prie šaltinėlio pastatytas kryžius, tą vietą žmonės vadina šventa. Zablagaro kapinėse ilsisi Plungiai, Navardauskai, Viktoras Vilimas. Stasė Janušonienė savo tėvo palaikus iš šių kapinių 1990 metais parvežė į Lietuvą ir palaidojo tėviškės žemėje.

 Stasė Janušonienė prisimena: „Mums pasisekė, nes dirbome karvių fermoje, todėl nebadavome kaip kiti. Maistui vandenį nešdavome iš neužšąlančių šaltinėlių palei Zalarinkos upę. Sibire gruntinis vanduo yra labai giliai. Net karvėms į fermą veždavo vandenį iš Zalarinkos. Tik tada, kai pastatė mūrinę karvidę, geologai į fermą „atvedė“ vandenį. Rusų kalbą išmokau dar būdama Lietuvoje, todėl Sibire tautiečiams buvau vertėja. Prisimenu, kaip pasisekė Stefai Brogaitei (rodo nuotrauką). Lietuvoje ji draugavo su Antanu Bertašiu. Kai ištrėmė Stefos tėvus į Sortų kaimą (Zalari rajonas, Irkutsko sritis), vaikinas iš Lietuvos surado draugę, atvažiavo pas ją ir vėliau vedė. Jis nebuvo tremtinys, todėl ir jo žmona, kai susimetrikavo, tapo „laisva“. Paskui jie greitai išvažiavo į Lietuvą. Prisimenu, kaip mes visos lietuvaitės nuoširdžiai pavydėjome Stefai: ji laisva ir gali važiuoti į Lietuvą“, – nusijuokė buvusi tremtinė.

Angarsko apylinkėse, į Balandajų, netoli Irkutsko, buvo ištremta Virginijos Radzišauskienės tėčio Algimanto Ambraziūno šeima. Buvusiuose tremtinių namuose gyvena Ona Stundienė. Moteris lietuviškai supranta, tačiau nebekalba ir jos duktė Elena lietuviškai nebemoka. Angarske ekspedicijos dalyvius globojo vietos verslininkas lietuvis Anicetas Grušas. Jis nemokamai apgyvendino keliauninkes savo namuose, jomis rūpinosi.

Ekspedicijos metu nukeliauta apie 15 tūkstančių kilometrų. Ypač daug teko važinėti Irkutsko srityje lankant ten likusius gyventi tautiečius.

Dokumentinis filmas ,,Tremties vaikai“

Ekspedicijos dalyviai kelionę įamžino dokumentiniame filme, o vaizdinę medžiagą parodė rajono visuomenei, regioninės Šiaulių televizijos žiūrovams. Dokumentinės medžiagos nufilmuota apie vienuolika valandų, žiūrovų dėmesiui siūloma tik valandos ir dvidešimties minučių dokumentinė juosta „Tremties vaikai“ (filmo autorius, operatorius ir scenaristas Šiaulių regioninės televizijos operatorius Egidijus Juščius). Profesionaliai užfiksuotos kelionėje pastebėtos smulkmenos, Sibiro gamtos didybė ir sutiktų žmonių buities ir gyvenimo vaizdai bus neįkainojama vertybė ainiams ir tiems, kurie vyks į panašias keliones po keliolikos ar keliasdešimties metų.

Dokumentinis filmas pirmiausia buvo pristatytas didžiausių rajono gyvenviečių – Pociūnėlių, Grinkiškio, Baisogalos, Šiaulėnų, Šeduvos, Šaukoto – žmonėms. Susitikimuose dalyvavo ekspedicijos dalyviai ir LPKTS choras „Versmė“. Radviliškyje į susitikimą atėjo ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitolis Januševičius, Kultūros skyriaus vedėjas Augenijus Jurgauskas. Administracijos direktorius įteikė padėkas, palinkėjo kūrybinės sėkmės kilniuose sumanymuose. Stasė Janušonienė, pasakodama apie kelionę, sakė, kad gyvendama tremtyje vos kelis kartus buvo nuvykusi į rajono centrą (leidus komendantui). Dabar jos požiūris į ten pasilikusius lietuvius, pasikeitė: „Anksčiau nesupratau tokio jų pasirinkimo, dabar jų nebesmerkiu ir kitaip vertinu jų gana sudėtingai susiklosčiusį gyvenimą. Sibiras, kurį pamatėme kelionės metu, visai kitoks, negu jį palikome grįždami į Lietuvą. Ši Rusijos vieta jau visiškai europietiška“.

Irena Palionienė teigė, kad to, ką patyrė šioje kelionėje, daugiau niekada nepatirs, nepajaus ir neišgyvens: „Net ekskursijos į pačias egzotiškiausias šalis neužslopins to jausmo, kurį patyriau šioje ekspedicijoje. Gal dėl to, kad tai buvo mano vaikystės kraštas...“

Egidijui Juščiui tai buvo „kūrybinė ir pažintinė kelionė. Kūrybinis darbas gal kiek mažino pažintinius krašto pojūčius, tačiau jie – nepakartojami ir įspūdingi“.

Stasės Janušonienės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija