Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Jie buvo klusnūs Žemaičių Piemeniui. O mes?..

Laima Macytė

Žemaičių vyskupas Aleksandras Kazimieras Beresnevičius (1823 06 16 – 1902 06 04)

Kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis (1826 01 12 – 1883 01 09) Nuotraukos iš chrestomatinių leidinių

2008 metai paskelbti blaivybės metais. Šiauliečių nuomone, Šiauliai turėtų būti paskelbti blaivybės sostine, mat pirmieji blaivybės židiniai tuometinėje Kauno gubernijoje buvo įkurti Šiaulių ir Šiaulėnų parapijose dar 1846 metais. Oficiali blaivybės brolijų įkūrimo data – 1858 metai.

Radviliškiečiai į 2008 metų atmintinų datų kalendorių įrašė dviejų kilnių Radviliškio krašto asmenybių vardus: Žemaičių vyskupą Aleksandrą Kazimierą Beresnevičių ir kun. Juozapą Silvestrą Dovydaitį. Abu dvasininkai buvo artimi vyskupo Motiejaus Valančiaus bendradarbiai, blaivybės skleidėjai.

Vyskupas Aleksandras  Kazimieras Beresnevičius

Iš vietos – į vietą

Vyskupas Aleksandras Kazimieras Beresnevičius gimė 1823 m. birželio 16 dieną Švelniuose, Pašušvio valsč. 1830–1836 mokėsi Dotnuvos bernardinų mokykloje, 1836–1839 – Kėdainių mokykloje. Toliau tęsė mokslus Varnių kunigų seminarijoje (1839–1841m.), 1841–1845 – Vilniaus dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1845 metais, įgydamas teologijos magistro laipsnį. Dėl jauno amžiaus kunigu neįšventintas, tačiau paskiriamas Varnių seminarijos dogmatinės teologijos ir lotynų kalbos profesoriumi. Kunigu įšventintas 1847 metais. Kun. A. K. Beresnevičius buvo artimas vyskupo M. Valančiaus giminaitis. Šiam tapus Žemaičių vyskupu, kun. A. K. Beresnevičius skiriamas Varnių seminarijos rektoriumi. 1853 rusų administracijos atstovui konstatavus, kad klierikai nemoka rusiškai, buvo apkaltintas, atleistas iš pareigų ir perkeltas į Vilnių. Vyskupui Motiejui Valančiui sutikus, 1854 metais formaliai perėjo į Vilniaus vyskupiją. Buvo Vilniaus gimnazijos kapelionu, Vilniaus vyskupijos kurijos asesoriumi. Nuo 1858 metų titulinis Maksimilianopolio vyskupas ir Žemaičių vyskupas sufraganas. Konsekruotas Petrapilyje. Tačiau Žemaičių vyskupijoje veikė vos pusantrų metų, nes 1860 metais buvo paskirtas Sankt Peterburgo dvasinės akademijos rektoriumi. Atsisakęs pasmerkti 1863 metų sukilimą, 1865 metais Rusijos valdžios buvo pašalintas iš pareigų. Grįžo į Kauną, nuo 1866 metų buvo Žemaičių vyskupijos kurijos Kaune oficiolas. Tačiau rusų administracijai įtarus, kad jis daro įtaką vyskupui M. Valančiui, slapta iškviestas į Vilnių ir nugabentas į Mintaują be teisės iš ten išvykti. Tuomet vyskupas M. Valančius jo tiesioginei globai pavedė Latvijos katalikus. Mintaujoje vyskupas A. K. Beresnevičius išbuvo iki vyskupo M. Valančiaus mirties, t. y. iki 1875 metų. 1875 m. gegužės 30 dieną kapitula vyskupą A. K. Beresnevičių išrinko Žemaičių vyskupijos valdytoju. Beje, 1880 metais jis konsekravo Šiaulėnų bažnyčią. Valdydamas vyskupiją iki 1883 metų stengėsi švelninti katalikų persekiojimą, rūpinosi lietuviškos spaudos grąžinimu, religinės literatūros lietuvių kalba spausdinimu. 1883 metais buvo paskirtas Kujavijos  (Lenkija) vyskupu. 1902 metais tų pareigų atsisakė. Paliko neišspausdintus atsiminimus. Gyvendamas Lenkijoje, prarado tiesioginį ryšį su Lietuva. Mirė 1902 metais vyskupijos sostinėje Vloclavke, Lenkijoje.    

Vyskupo M. Valančiaus caro valdžia nesiryžo ištremti, o vyskupui A. K. Beresnevičiui panaudojo kitus persekiojimo metodus: jis buvo kilnojamas iš vietos į vietą, kol pagaliau buvo visai atskirtas nuo tautos. Vyskupas A. K. Beresnevičius liko Žemaičių Didžiojo šešėlyje, kantriai ir ištvermingai nešdamas tuometinio tremtinio dalią.

Kunigas Juozapas  Silvestras Dovydaitis 

„Labai pavojingas“ caro administracijai

Kunigas Juozapas Silvestras Dovydaitis gimė 1826 m. sausio 12 dieną Mantviliškių kaime, Šiaulėnų valsč. Rašytojas, pedagogas, blaivybės skleidėjas. 1843 metais įstojo į Šiaulių bajorų mokyklą. 1848 metais pradėjo teologijos studijas Varnių dvasinėje seminarijoje, paskui persikėlė į Petrapilio dvasinę akademiją. Ją baigė teologijos magistro laipsniu. 1854 metais įšventintas kunigu. Metus vikaravo pas brolį kun. Dionizą Stelmužės filijoje, kurioje kun. J. S. Dovydaitis įsteigė parapinę mokyklą, mokytojavo. 1955–1957 metais – Panevėžio bajorų mokyklos kapelionas ir Panevėžio parapijos vikaras. 1858 metais vyskupas M. Valančius pasikvietė jį sekretoriumi. Kun. J. S. Dovydaitis vyskupo sekretoriumi buvo iki 1860 metų. Kun. J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Vyskupo sekretorius buvo kaip reta iškalbingas, žmonės jį mėgo ir klausė. Į blaivybės brolijas niekur tiek ir taip nesirašė, kaip gimtinėje“. Jis turėjo didelį autoritetą savo gimtojoje Šiaulėnų parapijoje. Vyskupo M. Valančiaus sekretorius, Varnių dvasinės akademijos rektorius, pasivadinęs literatūriniu pseudonimu Šiaulėniškis Senelis, ragino žmones šviestis, stoti į blaivybės draugijas. Kunigas dažnai lankydavosi tėviškėje: atvažiuodavo atostogų, per parapijos klierikus Legeckį ir kitus siuntinėdavo parapijiečiams „Aukso altoriaus“ maldaknyges. Todėl Šiaulėnų bažnyčios šventoriuje prie pastatytų staliukų susidarydavo ilgokos eilės norinčių įsirašyti į broliją. Anot kun. J. Tumo-Vaižganto, būtent kun. J. S. Dovydaitis patarė vyskupui, pasinaudojant palankia politine situacija, visose parapijose įkurti blaivybės brolijas Lenkijos Karalystės pavyzdžiu. (Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo. V., 2001, p. 278). Blaivybės veiklos štabui vadovauti vyskupas M. Valančius paskyrė uoliausią  blaivystės aktyvistą, savo sekretorių kun. J. S. Dovydaitį. Jis susirašinėjo su valdžios atstovais, dvarininkais ir kunigais, skelbė blaivybę, sakė pamokslus, vyskupui M. Valančiui rašė ganytojinius laiškus blaivybės tema. Manoma, kad kun. J. S. Dovydaitis parašė apie dešimt tokių laiškų, nes juos randame didaktinės prozos kūrėjo apysakoje „Šiaulėniškis senelis“. 1860–1863 metais kun. J. S. Dovydaitis paskiriamas Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi. Vyskupo sekretoriumi paskiriamas jo pusbrolis kun. Justinas Silvestras Dovydaitis. Kunigų Dovydaičių įtaka to meto Žemaičių vyskupystėje  ir vyskupo aplinkoje buvo labai didelė, todėl kitų kunigų buvo vadinama regnum Davidicum. Atsiminimuose rašoma, kad rektorius buvo geras pedagogas, rūpestingas klierikų globėjas, šelpęs Antaną Baranauską ir Klemensą Kairį, studijavusius Petrapilio dvasinėje akademijoje. Buvo griežtai nusistatęs prieš bet kokius carinės administracijos veiksmus, varžančius katalikybę ir jos veiklą. „Buvo pasiekęs tokio autoriteto, kad Seinų vyskupas Lubienskis rūpinosi jį gauti savo padėjėju (sufraganu)“, rašoma Bostono enciklopedijoje. Nors 1863 metų sukilimui nepritarė ir jame nedalyvavo, tačiau okupacinės valdžios buvo apkaltintas ryšiais su „maištininkais“, parama sukilėliams. Carinės administracijos spaudžiamas, kun. J. S. Dovydaitis įteikia vyskupui prašymą atleisti jį iš seminarijos rektoriaus pareigų. Vyskupas M. Valančius atleido jį iš rektoriaus pareigų ir paskyrė Varnių katedros vikaru. Tačiau tai neišgelbėjo nuo tremties. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, blaivybės propaganda buvo laikoma politiniu nusikaltimu. Todėl „pavojingas“ valdžiai asmuo 1865 metais buvo suimtas, kurį laiką kalinamas Kaune, o 1866 metų pradžioje ištremiamas į Sibirą. Iš pradžių gyveno Kuznecke. 1867 metais jam leista apsigyventi Tomske, kur pramokęs puodžiaus amato užsidirbdavo duoną. Ten tęsė pastoracinę ir pedagoginę veiklą: įkūrė prieglaudą, mokė ir katechizavo vaikus, telkė Sibiro katalikus tremtinius. Už tai apie 1870 metus buvo iškeltas į Kainską, tačiau kunigiškos veiklos nenutraukė. Apie pasiaukojantį kun. J. S. Dovydaičio pastoracinį darbą net sklido legendos. 1872 metais jam buvo leista išsikelti į europinę Rusiją. Atvyksta į Jekaterinoslavą ir čia pragyvena dešimt metų. Tik 1882 metais kun. J. S. Dovydaitis gavo leidimą gyventi pas brolį Alūkstoje, Latvijoje. Ilga tremtis buvo pakirtusi kunigo sveikatą ir jis 1882 m. gruodžio 28 dieną (1883 m. sausio 9) mirė Alūkstoje (Latvija).

Kun. J. S. Dovydaičio pirmieji spaudos darbai buvo skirti blaivybei – tai vyskupui M. Valančiui skirti ganytojiniai laiškai. Rašė straipsnius L. Ivinskio kalendoriams, laikraščiui „Tygodnik Peterburgski“. 1860-1864 metais parašė labiausiai jį išgarsinusią didaktinę apysaką „Šiaulėniškis Senelis“, vėliau – „Gyvenimas Stepo Rudnosio“, kuriose smerkė girtavimą, propagavo blaivybę, vaizdavo valstiečių buitį, papročius. Vyskupas M. Valančius jam buvo pavedęs išversti Bialobrzeskio „Iszguldimų Swentų Ewangelių“ III dalį, kuri buvo išspausdinta kirilica 1870 metais, be to, kūrė  giesmes, vertė I. Krylovo pasakėčias. Rašė ir tremtyje, tačiau iš tų laikų nedaug kas išliko.

Blaivybės istorijos pradžia

Mokslinėje literatūroje XIX amžiaus vidurys Lietuvoje laikomas tautine – religine epocha. Ryškiausias pakilimas tautos istorijoje prasideda 1850 metais, Žemaičių vyskupu tapus M. Valančiui. Ganytojas tapo tautos vadovu. Jo vadovaujama dvasininkija beveik trims dešimtmečiams tapo tautos gyvasties jėga. Carinės Rusijos priespaudos ir baudžiavos laikais Lietuvos pakelės ir miesteliai, kaip teigiama informaciniuose šaltiniuose, buvo nusėtos karčiamomis ir smuklėmis. Girtavimas tapo vos ne kasdienine gyvenimo norma. Ši rykštė plakė daugelio tautų žmones. Kai pasidarė nepakeliamai sunku, pradėta galvoti apie blaivinimo ir blaivystės pareigą – pradėtos steigti religinės brolijos kovai su girtavimu. Tokį kovos būdą su girtavimu mini ir daktaras Jokūbas Šimkevičius 1818 metais lenkiškai išleistame „Veikale apie girtybę“. Tokias blaivybės brolijas, kurios susiformavo ir pradėjo veikti pas mus, 1838 metais Airijoje pradėjo kurti kapucinas Teobaldas Mathew. Niekur kitur Europoje blaivybės brolijos nereiškė to, ką jos reiškė Airijai ir Lietuvai. Katalikiškų blaivybės brolijų įstatai galutinai  buvo suredaguoti Vroclavo vyskupo kardinolo Diepenbrocko. Juos 1851 metų liepos 28 dieną patvirtino popiežius Pijus IX. Tai paskatino blaivybės judėjimą įvairiose Europos šalyse.

Iki 1856 metų Lenkijoje beveik kiekvienoje parapijoje jau veikė blaivybės brolija, tačiau juridiškai šių organizacijų veikla buvo neapibrėžta.

Blaivybės skleidimo veiklą vyskupas M. Valančius pradėjo 1858 metais. Oficialia blaivybės įvedimo data laikoma 1858 m. spalio 11-oji, kai vyskupas specialiu raštu kreipėsi į dekanus, ragindamas dvasininkus įvesti blaivybę visoje  Žemaičių vyskupijoje. Tų pačių metų lapkričio mėnesį blaivybės sąjūdis jau buvo apėmęs beveik visą Kauno guberniją. Tyrinėtojai mano, kad masiškumu ir rezultatais blaivybės sąjūdis neturėjo sau lygių visoje Europoje. Nors akcija truko tik kelerius metus (1864 metais blaivybės brolijas uždraudė Muravjovas), tačiau ji atliko neįkainojamą lietuvių tautos dorinio auklėjimo vaidmenį. Mat iki to laiko varguomenė karčiamose palikdavo paskutinius grašius, materialinį skurdą lydėjo skaudžios dorovinės nelaimės. Reikėjo kaip nors traukti tautą iš šio viską ryjančio liūno. „Testamentinėje gromatoje“ vyskupas rašė: „Vienoj kelionėj 1858 metuose apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau tą dorybę ir pats pirmas keliasdešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas. Paskiau drauge su kunigėliais savo apskelbiau ją po visą vyskupystę“.

Kiekvienam kilniam darbui padaryti reikia didelių pastangų. O kova su blogiu visada yra sunki. „Buvo trys didžiuliai kliuviniai, kurie trukdė Valančiui blaivinti Lietuvą: caro administracija, gavusi didžiulius mokesčius iš degtinės; dvarininkai (spirito varyklų ir karčiamų savininkai); prekybininkai, prekiaujantys alkoholiu“ (Juozas Tonkūnas. Motiejus Valančius – tautos blaivintojas). Tačiau kelyje nesustota. Vienoje iš blaivybės „gromatų“ skatinama: Pametę degtinę, meskite blogus darbus, dabokite, kad skaistūs ir mandagūs būtų jūsų vaikai ir šeimyna, išmeskite iš savo tarpo barnius, gyvenkite visi meilėj ir vienybėj, o tuomet džiaugsis mano širdis, pajutus laimingus blaivystės vaisius.

Šiam blogio pasipriešinimui vyskupas M. Valančius taip sėkmingai sutelkė dvasininkiją, jog M. Muravjovas 1865 metais buvo priverstas pareikšti: Katalikų tikyba šiame krašte nėra tikyba, bet politinė erezija. Romos katalikų vyskupai, kunigai ir vienuoliai nėra dvasininkai, bet politiniai agentai, skleidžią neapykantą Rusijos valdžiai. Prieš Bažnyčią ir dvasininkiją imamasi represinių priemonių: Varnių kunigų seminarija uždaroma, jos rektorius ištremiamas į Sibirą, suvaržoma dvasininkų veikla, net ir ganytojiška. Tačiau Lietuva blaivėjo... Ir nebuvo jėgos, kuri sustabdytų šį tautos prisikėlimą.    

Šiaulių ir Šiaulėnų parapijos – pirmieji blaivystės židiniai

,,Šiaulėnus galime vadinti ta vieta, iš kurios pradėjo sklisti blaivybės idėjų šviesa“ („Šiaulėnai. V., 2004, p. 83).

1846 metais Šiaulių ir Šiaulėnų parapijų kunigai Ignacas Šachas ir Augustinas Kybartas pradėjo savo parapijose skleisti blaivybę, registruoti parapijiečius į blaivininkus. Kun. A. Kybartas 1823 metais baigė Vilniaus vyriausiąją seminariją teologijos magistro laipsniu, buvo Žemaičių vyskupo sufragano Simono Giedraičio sekretoriumi. 1826 metais jis paskiriamas Varnių kunigų seminarijos dėstytoju. Vėliau dėl silpnos sveikatos šių pareigų atsisakė ir buvo paskirtas Šiaulėnų klebonu. Šiaulėnuose klebonui A. Kybartui uoliai talkino parapijos vikaras Ignotas Meškauskas. Tačiau tuo metu blaivybė kitose vyskupijos parapijose plačiau nepaplito.  Senatvėje vyskupas M. Valančius leido kun. A. Kybartui aukoti šv. Mišias klebonijos kambaryje su sąlyga, kad melstųsi už blaivybę. Kun. A. Kybartas mirė 1860 metais Šiaulėnuose, ten ir palaidotas.

Kai 1858 metais vyskupas savo vyskupijoje paskelbė blaivybę, į šią broliją rašėsi ir šiaulėniškiai. Oficialiais duomenimis tuomet iš 5579 suaugusių parapijos katalikų į blaivybės broliją įsirašė 5099 asmenys. Telkiant blaivininkus, parapijos klebonui Ignotui Meškauskui talkino buvęs parapijietis kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis. Kun. Juozas Tumas – Vaižgantas nurodo, kad į blaivybės brolijas „niekur tiek ir taip nesirašė, kaip gimtinėje“, t. y. Šiaulėnų parapijoje.

„Šioje akcijoje valstietija, liaudis pasirodė kaip didelė ir drausminga jėga, kurios labiau negu kada nors anksčiau turėjo paisyti valdžia. (...) pati blaivybės idėja ir apskritai visas valstiečių blaivybės judėjimas kilo tik dėka dvasininkijos prabudimo, dėka išskirtinio Valančiaus asmens. 1864 metais Muravjovo įsakymu brolijos buvo uždraustos kaip antivyriausybinės organizacijos. Rusų valdžia tik represijomis galėjo varžytis su Bažnyčia dėl įtakos liaudžiai“, – rašo Egidijus Aleksandravičius ir Antanas Kulikauskas knygoje „Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo“.

© 2008 „XXI amžius“