| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Po Kunigiškių kapines pasižvalgius... Vytautas Bagdonas
Tolokai nuo sodžiaus trobų, vidury laukų, tarp aukštaliemenių beržų rūpestingai prižiūrimos Kunigiškių kaimo kapinės. Šios kapinaitės yra dviejų kaimyninių rajonų ir dviejų seniūnijų ribų sankirtoje, čia laidojami Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kunigiškių ir Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Ažubalių kaimų gyventojai. Nors bažnyčios nepastatė, bet kapines įrengė Kunigiškių kaimas nuo seno garsėjo visoje Svėdasų parapijoje. Senais laikais tai būta karališko kaimo. Kurį laiką Kunigiškiai buvo net valsčiaus centras. Čia buvo pastatyta pradžios mokykla, į kurią susirinkdavo net po šimtą ir daugiau vietinių ir aplinkinių kaimų vaikų. Ši mokykla, kurią lankė ir būsimasis kunigas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, išsilaikė iki šių dienų. Prieš dvi dešimtis metų pastatas restauruotas ir buvusioje pradžios mokykloje įkurdintas Svėdasų krašto muziejus. Kunigiškiuose gimė ir augo žymus akvarelės meistras Kajetonas Sklėrius, Lietuvos kariuomenės karininkas, sovietmečiu nukankintas Lamos lageryje Sibire Alfonsas Sklėrius, mokslininkas inžinierius Povilas Sklėrius. JAV gyvenanti garsi išeivijos rašytoja Alė Rūta, kuriai prieškaryje ne kartą teko lankytis Kunigiškiuose ir net gyventi pas giminaičius Sklėrius, netrukus ketina išleisti prisiminimų knygą, kuri taip ir vadinsis: Sklėriai Toks didžiulis kaimas negalėjo išsiversti be savo kapinių. Darbštūs ir turtingi Kunigiškių ūkininkai buvo sumanę net pasistatyti sodžiaus gale, pakeliui link kapinių bažnyčią. Tokiam sumanymui pritarę kone visi kunigiškiečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai, tiktai vienas sodietis ėmė ir pagailėjo žemės sklypo, kuriame turėjo atsirasti maldos namai. Kol ginčytasi, svarstyta, ieškota kitos vietos, užėjo sovietų valdžia, prasidėjo karas. Taip Kunigiškiuose bažnyčia ir nebeiškilo. Bet kapines kunigiškiečiai įsirengė gražias: išmūrijo tvorą, pastatė vartus, ant stogelių uždėjo vietinio kalvio nukaldintus meniškus kryžius Apie kunigiškiečių neišsipildžiusias svajones turėti bažnyčią ir kitokius įdomius faktus savo knygose Prisiminimuose gyvena žmonės (1996) ir Gimtieji Kunigiškiai (2002) rašė iš šio kaimo kilusi, dabar Ukmergėje gyvenanti jau į užtarnautą poilsį išėjusi buvusi mokytoja Danutė Šilinienė Atskleista paslaptis Sovietmečiu daug kas atkreipdavo dėmesį į prie pat akmeninės tvoros į žemės kauburėlius subestus metalinius kryželius, žolėse skendinčius kapelius. Kalbėti apie čia palaidotus žmones buvo vengiama. Nuo kapelių laikas nuo laiko žoles nuraudavo, gėlių pasodindavo, per Vėlines žvakeles uždegdavo... Bet viskas buvo daroma paslapčia, prisibijant. Pasigirsdavo kalbų, kad ten palaidoti banditai, o jiems nevalia rodyti pagarbos 1983-1984 metais Anykščių rajone kilo didžiulis sąmyšis, nes buvo pranešta, kad Svėdasų kraštą, savo motinos gimtinę, ketina aplankyti žinoma kovotoja už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, garsi disidentė, KGB persekiota, ne kartą teista už savo įsitikinimus ir sovietiniam režimui nepalanki Nijolė Sadūnaitė, kad ji padės vainikus Malaišių kaime prie rašytojo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto biusto ir Kunigiškių kapinėse ant banditų kapų. Be galo išsigandusi rajono valdžia įsakė tuometinių Lenino keliu ir Svėdasų kolūkių vadovams ištisą parą organizuoti budėjimus, važinėti po kaimus, stebėti, kad toji N.Sadūnaitė neatvežtų vainikų. O jei atveš ir padės juos išmesti, sunaikinti O Nijolė Sadūnaitė tada taip ir nepasirodė. Kas žino, gal tokia antis buvo paleista tyčia, norint pasišaipyti iš komunistų, jiems baimės įvaryti, gal disidentei kas nors sutrukdė Atgimimo pradžioje Kunigiškių kaimo žmonės organizavo talkas kapinaitėms tvarkyti. Išpjovė menkaverčius medžius, krūmus, užpylė šalia kapinių smėlyje iškastas duobes bulvėms ir daržovėms laikyti, išvežė šiukšlių krūvas. Tuomet buvo sutvarkyti ir tie paslaptingieji kapai, o jų artimieji vėliau pastatydino paminklinius antkapius. 1991 metų lapkričio 16 dieną sutvarkytus kapus naujai pašventino tuometinis Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vladas Rabašauskas (dabartinis Kupiškio dekanato dekanas, kanauninkas). Gausiai susirinkusiems buvusiems partizanams ir jų ryšininkams, kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę artimiesiems, giminėms tuomet skardėjo poeto Kęstučio Genio deklamuojamos patriotiškos eilės, vilnijo Tremtinių ir politinių kalinių choro atliekamos dainos. Tada visuomenė ir sužinojo daug dešimtmečių nutylėtą paslaptį. Pasirodo, Kunigiškių kapinėse ilsisi Algimanto apygardos Margirio rinktinės Viesulo partizanų būrio kovotojai. 1949 m. lapkričio 2 dieną stribai ir NKVD kariai apsupo Viesulo būrio slėptuvę Drobčiūnų miške. Partizanai nesėkmingai bandė išsiveržti iš apsupties. Nelygioje kovoje žuvo septyni partizanai: pats būrio vadas rašytojo Vaižganto giminaitis Albertas Nakutis-Viesulas, kovotojai Stasys Gimbutis-Rūkas, Kazys Palskys-Ąžuolas, Petras Černius-Tigras, Petras Dilys-Eimutis, Jonas Meškauskas-Caras ir Petras Miškinis-Šarūnas. Stebuklingai iš mirties žiedo išsiveržė tiktai Juozas Kemeklis-Rokas. Jis vėliau žuvusiems draugams atminti parašė eilėraščių, o pats žuvo 1952 metais Ignalinos krašte... Nukautų išniekintų svėdasiškių partizanų kūnai buvo išniekinti miestelyje ant grindinio prie NKVD būstinės, o paskui sumesti Svėdasų pakraštyje, Bajorų kaime į bulvių duobes. Partizanų artimieji slapta nakties metu iškasė kūnus ir parvežė į Kunigiškius, kur palaidojo kapinių pakraštyje. Kadangi partizanų kūnai vėl galėjo būti išniekinti, žuvusiųjų artimieji kapus tvarkė paslapčiomis. Slapta į Kunigiškius buvo atvežtas ir kunigas Juozas Zdebskis, kuris tuos kapelius pašventino. Prieš penkerius metus, minint Svėdasų 500-ąjį jubiliejų, toje vietoje, kur užkasdavo partizanų kūnus, buvo sumontuotas originalus paminklas. Dar vienas paminklas kovotojų už laisvę atminimui Svėdasų centre turėtų iškilti ateinančių metų vasarą jį svėdasiškiams dovanojo JAV gyvenantis kraštietis dr. Zenonas Prūsas... Paminklo varpas nebeskamba... Kapinių kampe, kur palaidoti septyni Svėdasų krašto sūnūs, iškilo ir koplyčią primenantis paminklas. Jį projektavo į gimtąjį Vaitkūnų kaimą iš sostinės sugrįžęs ūkininkauti architektas Bronius Kazlauskas, buvęs partizanų rėmėjas, Lietuvos Sąjūdžio aktyvistas. Jau iš tolo regimas neįprastos konstrukcijos paminklas buvo pašventintas 1991-ųjų lapkričio 16-ąją. Skambčiojantis varpas bokšto viršūnėje ne vienerius metus gyviesiems primindavo amžinybėn išėjusius, dūžiais pasitikdavo į paskutinę kelionę lydimus žmones. Deja, deja... Ir kapinių neaplenkė piktadariai. Jie bandė pavogti metalinį lyną, kuriuo pritvirtintas įrenginys, traukiojantis viršūnėje esantį varpą. Vagišiai lyno ištraukti nepajėgė, tačiau įrenginį sugadino. Varpo dūžių nebegirdėti. Paminklo autorius architektas Br. Kazlauskas vis norėjo mechanizmą suremontuoti, kad varpas vėl skambėtų, tačiau ir patsai iškeliavo amžinybėn... Dar ne visos paslaptys atskleistos Kunigiškių kapinės dar turi paslapčių. Antai tvarkant kapinių aplinką buldozeris iškasė šalia kapinių tvoros užkastus žmogaus palaikus. Kas ir kada ten buvo palaidotas, nežinojo net senbuviai. Gal tai kokio savižudžio kūnas juk anksčiau tokių nelaidodavo šventintoje kapinių žemėje, užkasdavo šalia tvoros. O gal tai pokario kovų auka, paslapčia užkasta? Talkininkai tuos palaikus tada gražiai surinko ir palaidojo kapinėse... Antrojo pasaulinio karo metais vyko mūšiai prie Skapiškio (dabar Kupiškio rajonas). Pro Kunigiškius traukė raudonarmiečių kolona. Arkliai vežė pabūklus, ant kurių sėdėjo išvargę kareiviai. Vienas, matyt, iš nuovargio užmigo ir nukrito tiesiog po sunkaus pabūklo ratais. Jie vargšelį ir sutraiškė. Karininkai ruošėsi užkasti žuvusiojo kūną tiesiog laukuose, bet kunigiškiečiai pasiūlė palaidoti jį kaimo kapinėse. Taip ir buvo padaryta. Ant šviežiai supilto kapo buvo įkastas medinis stulpelis su pavarde ir nupiešta raudona žvaigžde. Vėliau medis supuvo, o žuvusiojo kareivio pavardės niekas taip ir neįsidėmėjo. Tiktai žinojo, kad Kunigiškių kapinėse palaidotas karys buvo ukrainietis. Per dešimtmečius tas kapelis susilygino su žeme, o tų žmonių, kurie buvo karo įvykių liudininkai ir žinojo kareivio kapą, jau irgi seniai nebėra tarp gyvųjų... Neišsipildė klieriko svajonės... Kunigiškių kapinėse, šalia savo senelių, amžinojo poilsio atgulė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikas Karolis Širvinskas, kurio gyvybės siūlą nutraukė tragiška mirtis. Nebuvo lemta Karoliui tapti kunigu, tarnauti Dievui ir žmonėms. Liko daugybė jo kurtų eilėraščių, tapytų paveikslų. Gabaus vaikino motina Aldona Širvinskienė išleido dvi sūnaus poezijos knygas, surengė keletą tapybos darbų parodų, įsteigė Paramos ir labdaros fondą Baltasis balandis ir skiria kasmetines Karolio premijas geriausiems krašto literatams. Kas išniekino kaimo kryžių? Nuo seno Kunigiškių kaimo pakraštyje, pakeliui į kapines, stūksojo kryžius. Senas, pakrypęs, bet dar gana tvirtas. Per Visus Šventuosius prie jo kunigiškiečiai uždegdavo žvakeles, pasimelsdavo, padėdavo gėlių. . Ir nebeliko to kryžiaus 2000-ųjų rudenį jis paslaptingai sudegė. Visų Šventųjų naktį. Kai kas aiškina, kad kryžius savaime užsidegė nuo per arti uždegtų žvakelių. Betgi vietiniai žmonės pastebėjo, kad kryžius pradėjo degti ne nuo apačios per gerą pusmetrį nuo žemės mediena net nebuvo apdegusi, o aukščiau smarkiai pajuodusi. Akivaizdu, kad kryžius buvo apšlakstytas degiu skysčiu ir padegtas. Netoliese mėtėsi ir du tušti plastmasiniai buteliai su neaiškaus skysčio liekanomis. Štai kokios mintys užplūsta, kokie prisiminimai atgyja žvalgantis į Kunigiškių kapines rudeniškai vėsią dieną... Autoriaus nuotrauka
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |