|
Ir vėl Vėlinės
Vėlinės tai diena, kai mirusiųjų vėlės gali aplankyti gimtąją žemę, o mes, gyvieji, galime pajusti jų artumą. Su begaliniu jauduliu laukiu šios dienos, žinau, kad žvakelių liepsnos plazdėjime išvysiu besišypsantį sūnaus veidą. Vėjelio dvelkimu, lietaus lašu ar balta snaige pajusiu švelnų jo prisilietimą. Žinau, kad mano maldos Vėlinių dieną Aukščiausiojo bus išklausytos ir mano sūnaus vėlei bus suteikta dangiškų malonių.
...Iš tolimų klajonių vėlės čia sugrįžta,
Žvakelių apšviestą suranda savo kapą.
Su Kristumi į mus nuo kryžiaus žvelgia,
Vėjelio dvelkimu į mūsų širdis beldžias...
Balta snaige vėlė bučiuoja mamai plaukus,
Nukrinta ant krūtinės... prisiglaudžia...
Ištirpsta... ašara sūria žemyn nurieda,
Pilkuoju paukšteliu baltam beržely gieda...
Tikriausiai mano likimo draugės išgyvena panašius jausmus. Paskutines savo eiles paskyriau Loretos Asanavičiūtės atminimui.
Dangiškoji viešnia
Iš dangiškų aukštybių trumpam į žemę
Skubu šiandieną pas Tave, brangioji mama.
Saulelės spinduliais tiesiu rankas į Tave,
Karštai apkabinu, mieloji mano.
Glaudžiuos tvirtai, šarmotą galvą glostau.
Švelniai, tarsi pūkelis, prisiglaudžiu prie skruosto...
Smagiai sukuosi kambariuos, visus daiktus paliečiu,
Jie dvelkia tuo senu laiku, kai laimės siekiau...
Diena beprotiškai trumpa saulutė leidžias,
Nakties tamsa pašėlusiu greičiu į žemę beldžias...
Tu užmiegi... o aš klajoju po gimtas vietas:
Po Debesijos gatvę, Antakalnio kalvas,
Pušyną, aitriai kvepiantį sakais,
Ten vaikas būdama lankydavaus dažnai...
Dar aplankau mokyklas, kaip kadais,
Didingą Katedrą, puošnias bažnytėles,
Sapiegos rūmus ir kreivas senamiesčio gatves...
Čia viskas artima... ir taip gražu...
Klajočiau ir klajočiau tiktai užtrukti negaliu,
Žemelėj mano laikas baigias, jau kviečiasi dangus,
Aušrinė kelią rodo į Amžinus namus.
Bet... pasuku atgal prie bokšto sugrįžtu.
Dabar čia žydi gėlės, čia taip tvarkinga ir ramu,
O aš
o aš... Vien kraują čia regiu...
Girdžiu šūvius... ir rusiškus keiksmus...
Jaučiu... kaip tankas traiško... o Dieve, kaip sunku...
O Dieve... Dieve... ir kodėl aš vėlei į šią vietą sugrįžtu...
Jau laikas į Dangiškiausius Amžinus namus sugrįžt skubu.
Taikos, ramybės Jums, gyvieji, aš linkiu.
Genovaitė SAKALAUSKIENĖ,
savanorio Artūro Sakalausko mama
Alytus
© 2008 XXI amžius
|