Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kunigystės 60-metis

Apaštalinis protonotaras Bronius ANTANAITIS

Taip atrodė būrys prieš 60 metų pašventintų kunigų

Prieš 46 metus sovietinė valdžia mane, Krekenavos kleboną, ištrėmė Lenkijos pasienin ir uždraudė atlikti bet kokias pareigas. Susirgus senas kunigas vienuolis marijonas apgailestavo: „Tiek kunigui darbų, nors 60 metų amžiaus sulauktum“. Ačiū Visagaliui ir Marijai, sulaukiau 60 metų kunigystės. Nors senatvė, bet menu, kokį kunigo įvaizdį susiformavau vaikystėje. Kunigas yra labai orus, gražus, kultūringas, nemeluoja, todėl juo pasitikima, jis apsiskaitęs, daug žino, todėl parapijiečiai eina pasitarti, nelaimei ištikus, kaip pas parapijos tėvą kreipiasi pagalbos, paguodos, jaunavedžiai prieš jungtuves klausia patarimo. Sekmadienį grįžusieji iš bažnyčios perpasakodavo pamokslą likusiems namie, gyvulius prižiūrėjusiems. Gimnazijoje sekmadieniais eidavom į mokinių pamaldas, giedodavome. Aštuntoje, paskutinėje gimnazijos klasėje, eidavome į bažnyčią prieš pamokas iš ryto, nes vakarais šv. Mišios nebūdavo laikomos. Man kunigystė atrodė per daug kilni, reikalaujanti drąsos, kad išdrįsčiau jos siekti.

1944 m. liepos mėnesį, karo frontui praėjus, prasidėjo antroji sovietų okupacija. Šeši jaunuoliai iš Smilgių parapijos dviem dideliais poriniais arklių vežimais, prikrautais javų, maisto, atvykome į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurios dalis glaudėsi jėzuitų vienuolyne, o kita dalis marijonų vienuolyne, nes kunigų seminarija buvo rusų kareivių užimta. Seminarijos vadovybei globojant mokėmės, meldėmės, eidavome kiekvieną penktadienį išpažinties.

Vieną spalio vakarą mus pasiekė žinia, kad iš 400 klierikų seminarijoje gali likti tik 150. Žemesni kursai uždaryti, o vyresniųjų kursų klierikams leista pas klebonus parapijose mokytis ir pasirengti šventimams. Iš mūsų kurso 120 besirengiančių kunigystei ketvirtame teologiniame kurse likome 40. Prasidėjo trėmimai, areštas. Iš šešių smilgiečių likau vienas. Kristus mane pagavo ir neišleido. Kunigystė tokia brangi, šventa, reikšminga žmogaus amžinajam žemiškajam bei tautos gyvenimui. Su šv. Petru drįstu tarti: „Viešpaties, pas ką mes eisime?  Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (mintys pagal Šventąjį Raštą).

 1948 m. rugsėjo 19 dieną atlikę rekolekcijas gavome diakono šventimus. Tų pačių metų spalio 31 dieną Kristaus Karaliaus šventėje iš vienintelio Lietuvoje likusio Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko rankų  mes, 32 diakonai,  Kauno arkikatedroje gavome kunigystės šventimus. Kristus pasidalijo su mumis Kunigyste. Šv. Mišių metu kunigas jungiasi su besiaukojančiu Kristumi bendroje aukoje, teikia sakramentus, meldžiasi. Kunigų seminarijoje jaunuoliams sutvirtinamas tikėjimas, teologijos, filosofijos, Bažnyčios istorijos mokslai praplečia erudiciją – ne savo pasididžiavimui, bet tam, kad pasidalintume  su kitais. Kristus siuntė apaštalus irgi ne savo pasididžiavimui, bet tam, kad pasidalintų su kitais. Kristus sakė savo apaštalams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją... Jūs pasaulio šviesa… Jūs žemės druska“ (Mt 5, 13-14). Nors buvo rudens diena, apgaubta tiršto rūko, bet Kunigystės šventimų diena buvo pati šviesiausia ir laimingiausia šventė gyvenime. Mačiau tada pavergtą tautą – tremiamą Sibiran, žudomą, bet nepalūžusią, nepasimetusią, per šventes skubančią bažnyčion šv. Mišių metu susitikti su Kristumi, rožančiaus maldoje meldusią parapijos globos, pagalbos kaliniams, tremtiniams, partizanams. Pašventinti kunigais galėsime padėti tremty, lagery malda, šv. sakramentais, paguoda, padrąsinimu.

Vyskupo pirmas paskyrimas – Pasvalin vikaru 1949 m. gegužę. Gaila, kad po keturių mėnesių per 24 valandas liepta išnykti iš Pasvalio rajono, nes nepasirašiau rašto prieš popiežių Pijų XII kaip „karo kurstytoją“, reikalaujant rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Gražiniui (naktį iškvietė). Praėjus kuriam laikui, vysk. K. Paltarokui pasirūpinus, leido mane paskirti į Anykščius vikaru, po metų – Onuškio parapijon (Rokiškio r.) administratoriumi, po penkerių metų – Vilniuje vyskupo K. Paltaroko sekretoriumi – kurijos kancleriu. Religinių kultų įgaliotiniui J. Rugieniui reikalaujant, po trejų metų – metamas iš Vilniaus ir paskiriamas į Krekenavą vikaru (ėjau klebono pareigas). Po ketverių metų atimamos teisės eiti kunigo pareigas Panevėžio vyskupijoje ir ištremiamas į Vilkaviškio vyskupiją, Bartninkus altarista, vėliau – Alksninės klebonu. Po aštuonerių metų leista grįžti į Panevėžio vyskupiją ir būti Avilių klebonu. Po ketverių metų Šeduvos-Dambavos parapijų klebonu, paskui Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, Linkuvos parapijos klebonu. Tada Panevėžio Švenčiausios Trejybės bažnyčios rektorium. Paskutinis vyskupo paskyrimas – klebonu į Smilgius. Taigi penkios vyskupijos, 13-a vietų. Kartu patyriau ir išgyvenau Bažnyčios, tikinčiųjų persekiojimus. Meldžiaus su jais, prašydamas  ištvermės bandymuose, sunkumuose. Mačiau gražius papročius, tradicijas, jų būdą, neužslopinamą laisvės ilgesį. Drąsinant, tėvams vaikus ginant, kad nepabūgtų, vaikučiai ateidavo rengtis šventiems sakramentams. Dėl to ne kartą teko prokuratūroje apsilankyti. Po karo daug laiko ir jėgų pareikalavo bažnyčių remontai. Reikėjo gauti ne tik medžiagų, aukų, lėšų, rasti restauratorių, bet ir išsirūpinti valdžios leidimus remontui. Būtina išsaugoti autentišką bažnyčios architektūrą, kad neapkaltintų kaip senojoj Romoj: „Ką nepadarė barbarai, padarė Barbarini giminė“. Ko nepadarė komunistinė okupacija, padarė „pažangūs veikėjai“. Net ir popiežius Benediktas XVI pasisako už stabilumą liturgijoje ir bažnyčių architektūroje, nes tai, kas pastovu, – tvirta.

Nebuvo kada nuobodžiauti, nes darbo barai gausūs ir ilgi, nesibaigiantys dvasiniame, maldos gyvenime. Pastangos, kova už vyskupų, kunigų, tikinčiųjų laisvę, kandidatų kunigų seminarijon įstojimo laisvę, pastoracinę laisvę... renkant parašus po peticijomis tarybinei valdžiai, net Maskvon...

Sielos gilumoj esu dėkingas Kristui, kuris mus, 40 kurso draugų, kunigais padarė, todėl turim nuolat su Juo bendrauti. Visi stiprinomės sakramentinėmis malonėmis ir šiandien dar 12 gyvųjų tęsiame šv. Mišių ir gyvenimo auką.

Nuoširdžiausiai esu dėkingas savo tėveliams, artimiesiems, vyskupijų vyskupams, broliams, tikintiesiems, geradariams – gyviesiems ir mirusiems.

Laukiame ir meldžiame kilnių jaunuolių, pasišventusių kunigystei. Deja! Stoka jų kaip niekada! Kodėl nenorima pasišvęsti Dievo, žmonių ir tautos tarnybai? Šv. apaštalo Pauliaus laikais, kaip ir 2000-aisiais jubiliejiniais Pauliaus gimimo metais, kai kurių... „mes niekais laikomi... pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“. (1 Kor 4, 10-13). Nevertinamos dvasinės vertybės: sakramentai, dora, sekmadienių šventimas, šv. Mišios, sielos tyrumas, šeimos ištikimybė, malda, patriotiškumas.

Gyvenimo pakalnėn nuvilioja malonumai, turtas, karjera, seksas, neigiamos televizijos programos, lengvabūdžiai draugai, alkoholis, liberalizmas...

Kristus rinkdamasis dvylika apaštalų visą naktį kalne meldėsi (Lk 6, 12). Nors Jis stebuklus darė, bet meldėsi. Labai svarbu melstis, su Visagaliu bendrauti, prašant malonių. Todėl Kristus ir skatina išprašyti kunigystę: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38). Kristus vertina kunigystės reikšmę žmonėms, kuri gali ateiti tik maldos keliu. Gera, kai daug susirenka melstis, kad ir nuošaliose bažnytėlėse ir vietose: „Kur du ar trys susirenka vardan manęs, ten aš esu tarpe“ (Mintis iš Šventojo Rašto). Nelauksime, kol bus gausi minia. Kai visur melsis, Kristus bus su visa Lietuva.                                                                                                                                 

© 2008 „XXI amžius“