|
Specialiai XXI amžiui
Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Jau esame spausdinę šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį iš Prancūzijos. Šiandien tęsiame kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.
Pirmadienis, 2008 07 14, Dinklagė
Kolpingo namai
Jau ne pirmą kartą Vokietijos miestuose ir miesteliuose randame Kolpingo vardu pavadintas gatves ir namus. Ir šįkart Dinklagės Joanes Kebonas su savo komanda pasitiko mus prie bažnyčios gerokai anksčiau, kol grupė atlingavo per miestelio aikštę.
Kryžnešius nustebino ilgas tvarkingai serviruotas stalas, prie kurio po giesmių, maldų bažnyčioje ir abipusių prakalbų prieangyje galų gale susėdome visi dvidešimt penki žmonės, aptarnaujami moterų bataliono (Frauenbatalion gal ir be reikalo pavadinau tuo vokišku žodžiu tris mūsų stalą ir visą maistą parengusias moteris, bet man šis žodis visur Vokietijoje labai tikdavo). Meras, matyt, bus atnešęs miesto lėšomis išleistus lipdukus ir apie šį miestelį spalvotą leidinį. Mums buvo įdomu, kas tas Kolpingas ir jo namai? Adolfas Kolpingas (1813-1865), vadinamas keliaujančių pameistrių tėvu, vokiečių katalikų kunigas. 1849 metais jiems globoti įsteigė organizaciją, vėliau pasivadinusią Katalikų pameistrių susivienijimų organizacija.
Vokietijoje buvo senas, dar ir dabar gyvas paprotys, kad norintis turėti savo dirbtuvę ir gauti meistro vardą žmogus turėdavo keliauti po šalį ir įsiprašęs pas pagarsėjusį savo amato meistrą įvairiose vietose padirbėti. Toks klajoklio gyvenimas susijęs su nuotykiais ir rizika. Keliauninkams reikia rasti nakvynę ir bent būtiniausią priglaudą. Šia keliaujančių benamių globa ir pradėjo rūpintis kun. A. Kolpingo įsteigta organizacija. Pameistrio išgyvenimai ir jo dvasinė būsena tokių kelionių metu labai jautriai ir įtikinamai atsispindi žinomoje vokiečių dainoje Lindenbaum (Liepa): prie miesto vartų auga liepa, po kuria aš svajojau, pro kurią pučiant žvarbiems vėjams iškeliavau į pasaulį, kuri ir dabar mane kviečia sugrįžti, nes tik ten atgausiu ramybę.
Pirmadienis, 2008 07 14, Dinklagė Fechtas
Katinas ir svylys
Susiginčijo prie kavos puodelio ir romo stiklelio du ponai: kas laimės sotumas ar prigimtis? Ponai ponais lieka, o teisybė nepavirs melu. Prišėrė jiedu katiną kaip tik galėjo, o vienas, pasigavęs pelę, užvožė stiklainiu. Katinas įpratęs prie to pono, kuris pasigavo pelę, tupėti ant mažo kortų stalelio prie pat savo šeimininko alkūnės. Kai abudu ponai pradėjo kortuoti, o katinas ėmė savo malūno ratus sukti, ima tas ponas ir pakelia stiklainį nuo staliuko. Pelė strykt nuo staliuko ir per aslą. Regis, prisišveitęs visokių mėsiškų skanėstų, kad net šonai, kaip oro pripūstos pūslės, katinas murkė ir visiškai ničnieko aplink save nematė, bet vos tik pelė stryktelėjo nuo staliuko ant aslos, kaip žaibas drykt ir turi dantyse pabėgėlę. Ponai toliau net nesiginčijo. Laimėjo prigimtis.
Panašiai atsitiko ir man šiandien. Gerokai pamaitino vokiečiai kaimynai Dinklagės Kolpingo užeigoje. Nors iš pradžių buvome nudžiuginti, bet vėliau mažumėlę nusivylėme, kai ničnieko iš antrojo patiekalo nebedavė, o tiktai tirštą sriubą su mėsos kukuliais (jau seniai įsitikinta, kad tokią tirštą sriubą vokiečiai laiko ir pirmuoju, ir antruoju patiekalu!), bet, žinia, prigimtis lieka prigimtimi. Stabtelėjome pamiškėje poilsiui. Ogi tenai išguldyti plotai jau pabalusių rugių. Jų varpos jau pribrendusios. Pats metas svyliui... Jeigu tie vaišingi Kolpingo tėvynainiai vietoj tos skanios vokiškos sriubos ir dar skanesnio trečiojo grietinėlės su abrikosų kompotu būtų pasiūlę išbrinkusių su akuotais rugių varpų būčiau griebęs jas. Tiek nevalgęs, tiek ir kuo sočiausiai privalgęs. Vokiečiai gal ir nežino, kaip skanu, kai prieš rugiapjūtę nusiskini varpų, jas mažumėlę palaikai ar lauže, ar ant žvakės ar balanos liepsnos koks tai skanumėlis! Supili ištrintas ant delno be jokių akuotų varpas, ištrini, paskui, berdamas iš delno į delną jas nupustai, kad neliktų nei vieno akuoto, nei grūdo lukšto ir tokio jokiuose receptuose neįrašyto valgio gali be saiko valgyti ir nepersivalgysi. Kas tokio valgio ragavo, niekados neužmirš. Tai nuo piemenystės laikų išlikęs potraukis, kurį ir dabar, atsidūręs prie nulinkusių, vėjo ir audros išguldytų rugių varpų, pajutau, o mintyse pagalvojau: Lenkiuosi tau, vokieti žemdirby, kad išauginai tuos javus, kurie netrukus virs duona. Kaip gerai, kad juos tu pasėjai. Bus duonos ant stalo ne tik tavo šeimai, bet ir šimtams, gal net tūkstančiams. Nežinau, kas tu toks. Bet ačiū Tau. Ir visiems žemdirbiams, ypač tiems, kurie duoną augina. Lenkiuosi tau ir visiems žemdirbiams, kad jūs nepaliekate mūsų be duonos. Deja... Kiek akys mato, nekirsti plotai. Duona jau laukia savo eilės. Atleisk, vokieti ūkininke, kad be tavo žinios nusiskyniau keletą tų varpų. Tiktai palinkusias, vargo prispaustas stačių neskyniau. Už tave pasimelsiu prie altoriaus, kad Dievas laimintų. O kai valgysiu tavo lauke Kūrėjo rūpesčiu išaugintas varpas, prisiminsiu tave ir tavo šeimą. Dėkui, žemdirby. Dėkui, skanus tavo išaugintas javas, priminęs man vaikystę, kai skaniausios būdavo šios nuskabytos prieš pat rugiapjūtę rugio varpos, iš kurių nupūtęs suodžius ir sudegusius akuotus, susipildavau į burną. Niekur kitur skanesnio patiekalo nesuradau... Ačiū Dievui, kad priminė man laimingas vaikystės dienas tėviškėje, kur be šio, pačio skaniausio, dar būdavo kitas nepranokstantis vaikystės dienų valgis apdžiūvusi duonos abišalė ir per tvorą šokant nuo obels šakos nusiskintas dar pusžalis obuoliokas. Ak, kad žinotumėte, kokia laimė, kai bėgant į ganyklą, gali sau viena ranka atsikąsti duonos kąsnį, o kita rūgštų, kietą, dar neprinokusį ir vos ne vos obuoliu kvepiantį kąsnelį. Tai būdavo dienos, tai būdavo dienelės. Pakeliui iš Dinklagės į Fechtą tas audros išguldytas ir tas nenukirstas rugių laukas mane nukėlė į negrįžtamas vaikystės dienas. Ir gerai, kad nebegrįš, jeigu ir grįžtų, jie nebebūtų tokie, kokius prisiminiau šitoje vokiško krašto pamiškėje tarp Dinklagės ir Fechto...
Pirmadienis, 2008 07 14, Fechtas
Tikrai vokiškas kunigas ir klebonija
Aplinkui šį dviaukštį pastatą nuo darželių ligi stogo ir visų pašalių išskirtinė tvarka ir švara. Atrodo, kad nei vienas daiktas, nei vienas kampas, nei baldas negali būti kitoks ir kitur padėtas, o būtent ten, kur dabar yra, ir būtent toks, kad jo negalima pakeisti. Tiek Fechto katalikų bažnyčios Šv. Jurgio ir Marijos bažnyčios klebonas Kurtas, tiek ir visa moteriškoji komanda sustyguota kaip reikiant. Kur čia nebus sustyguota, jeigu seselės vienuolės, gyvenančios Šv. Antano namuose, kuriuose mes vakarieniavome ir pusryčiavome, kaip gerai išmiklinti kareiviai pildo kiekvieną klebono žodį. Jos mus tikrai gerai pamaitino. Be to, mūsų Vygandas rado dvi šv. Jokūbo kelio knygeles (5 ir 7), kurios gali būti įdomios mūsų prof. Alfonsui Motuzai, kaip atrodo, rašančiam ar besirengiančiam rašyti naują leidinį apie didžiuosius Europos Kryžiaus kelius. O klebonas Kurtas itin šaunus. Šaunus ne tik savo aukštu ūgiu, bet ir savo taktiškumu, pastabumu (juk ne be reikalo buvo kurijoje vyskupo kancleriu, o dabar mes jam palinkėjome tapti ir Ekscelencija, nes kaip tik jiems dabar trūksta vyskupo, kuris rengiasi išeiti į poilsį. Todėl juokomis kun. Kurtas mane piršo į šią vietą) ir savo dosnumu. Nė vienas klebonas nepadovanojo daugiau savo bažnyčios atvirukų kaip šis: visu išnašumu ir raudonų plytų praktiškumu besipuikuojanti šv. Jurgio bažnyčia. Šioje bažnyčioje XIII amžiuje buvo saugomas romėniškasis kryžius su šv. Kryžiaus relikvijomis, kurį mums specialiai ant altoriaus pastatė klebonas. Čia buvo aukotos šv. Mišios už kun. Kęstutį ir mūsiškius, visus kunigus, pasaulio lietuvius, kurie tada buvo Australijoje Pasaulio jaunimo dienų atidaryme. Kitas atvirukas Didžiojo altoriaus nuotrauka, kurioje šv. Jurgis kovoja su slibinu. Ir trečiasis iš XVII amžiaus maždaug 1636-1640 metai sidabrinė Švč. Mergelės Marijos statula, tik iškilmingomis progomis parapijiečių matoma šioje bažnyčioje. Ją mums kun. Kurtas, išėmęs iš seifo, irgi padėjo ant altoriaus, kad galėtume ne tik Ją labiau pagerbti, bet ir pasigėrėtume šiuo gražiu kūriniu.
Antradienis, 2008 07 15, Fechtas Goldenštetas Tvistringenas
Tvistringeno apylinkėje
Galvojau, kad šio miestelio pavadinimas sulaužytas žiedas, bet mane nakvynei į savo namus nusivežęs keturių sūnų tėvas, anksčiau buvęs ūkininkas, dabar jau pensininkas, Hubertas šito bažnytkaimio reikšmę išaiškino kitaip Twistringen dvigubas žiedas. Taigi pasiekėme šį dvigubą žiedą tada, kai raudonų plytų aukštų bokštų bažnyčios varpai sveikino su savo brangiąja našta atvykusius lietuviškus kryžnešius. Ne be reikalo klebonas taip stengėsi... Tiesa, reikia kelis žodžius tarti apie šitą žmogų. Tvistringeno klebonas ir dekanas Reinhardas pasirodė prie pat mūsų, išsibarsčiusių autobusų poilsio aikštelėje visuose pašaliuose, atokvėpio metu, kai mūsų vairuotojas susirado tinkamą vietą setrai, kad išalkusi grupė galėtų bent kirminą nuraminti. Sunkoka kartais mums su tais stabtelėjimais būdavo. Mat ne taip dažnai vairuotojams tinkamų aikštelių prie Vokietijos antraeilių kelių pasitaiko. Todėl sykiais prisieidavo pasinaudoti ir ne taip jau patogiomis ir tinkamomis vietomis: prie sąvartynų, šiukšlynų, gamyklų, fabrikų ar klebonijų kiemų. Žinoma, jeigu mūsų kilometražas atitikdavo atadvasties laiką. Tų aikštelių ne tik mūsų vairuotojas pasigenda, bet labiausiai mūsų keliaujantys su kryžiumi maldininkai! Juk prie jų geriau susirasti pievelės kampą, nuo automobilių ūžesio šiek tolėliau pasitraukti ir minutėlę kitą kvėptelėti. Skardžiabalsis, savo norus garsiai ir tiesiai reiškiantis dekanas nepaiso, kad jau kartą esu Aukso mieste (Goldenštete) aukojęs šv. Mišias.
Dispensą duodu. Galite aukoti antrąsyk, linksmai aiškina tėvas. Paaiškinęs, kokia tvarka pamaldos ir vakarienė bei nakvynė, sėdęs kartu į automobilį su moterų bataliono vadove sekretore išrūko į savo valdas.
Taigi dabar mes vėl su juo susidūrėme tarpduryje, kur su nedidele palyda jis mus pasitiko prie savo bažnyčios slenksčio. Palaukęs, kol mūsų kryžnešiai pasimels, klebonas Reinhartas pakvietė šv. Mišioms, kurias aukojome trise: atvažiavęs dviems mėnesiams iš Kolumbijos sostinės Bogotos, kur dirba seminarijoje Šv. Rašto istorijos ir egzegezės profesorium kun. Martynas ir pats šeimininkas su kryžnešių dvasios tėvu. Svarbiausias celebrantas per šv. Mišias nepamiršo priminti, jog tokį ilgą kelią iš Lurdo atkeliavę lietuviai visiems rodo gerą pavyzdį, tad jie čia yra nuoširdžiai laukiami. Iš tikrųjų klebonas su trimis tarniukais, prie kurių prisidėjo ir mūsų zakristijonas Raimundas, išdalijo visiems mūsiškiams ir dar gerokam būriui savųjų parapijiečių po nedidelę žvakelę, kurią skyrė Švč. Mergelei kaip padėką už šią kelionę ir kitas malones, kurių Ji tokią daugybę išprašo pasauliui ir mums. Pamaldžiai palūkėję tyloje prie šios žvakelėmis apstatytos statulos, kol jauniausieji kryžnešiai Rita su Denisu padalijo susirinkusiems į pamaldas vokiečiams parapijiečiams lankstukus ir lietuviškus paveiksliukus, pakviesti klebono pasukome prie parapijos namų, kur pavakarieniavome ir išgirdome pono Huberto pasakojimą apie bažnyčią ir parapiją, apie jo rūpesčiu suorganizuotą būrelį, su kuriuo jie vienąsyk per mėnesį ne tik susitinka pakalbėti ir panagrinėti Šventąjį Raštą, bet ir visi pakeliauja apžiūrėti kokią naują gyvenvietę, bažnytkaimį ar istorinę vietovę. Apsukrioji klebono sekretorė, kuri iškart, per pirmąjį pasimatymą su klebonu pasirodė prie mūsų grupės gerokai prieš Tvistringeno bažnytkaimį, parūpino mums po lapelį ir lankstuką apie savo parapiją ir jos veiklą. Ačiū Dievui ir šitiems nuoširdiems žmonėms, kad šią naktį ne tik saugiai praleidome po parapijos namų stogu, bet ir buvome deramai pavaišinti ir dar gavome gerą paviržį bandelių, kurių visų net nepasiėmėme, nes šeimininkės dar nebuvo pusryčiavusios, todėl nepadoru tokiems dideliems godiems žabtams pasirodyti, nes mūsų bagažinė tik nuo šiol pradės tuštėti gal kokią savaitę, o gal ir daugiau nebegausime niekur pietų, todėl turėsime pakeliui prisipirktus maisto išteklius palengvėle mažinti.
Kryžnešiai, jau kelintąkart susiduria su darbo kombinezonu apsitaisiusiu pusamžiu vyriškiu Vilhelmu Rolfsu Rusenu. Pirmą sykį jis iš tolo žengiančius su kryžiumi mūsiškius nufotografavo. Kitąsyk, pamatęs pakelėje stovinčią nuolatinę mūsų palydovę Setrą, atėjo pasikalbėti. Jis, protestantas, dabar jau išėjęs į pensiją, fotografuoja, važinėja po savo kraštą ir savo vietiniam laikraščiui pristato nuotraukas. Jau trečią kartą atsiradęs prie mūsų grupės į pastovį prie vieno ūkininko sodybos, kur prie nedidelio miškelio įsitarpavęs mūsų autobusas maitino ir girdė ištroškusius ir šildė nuo ilgai krapinančio lietaus sužvarbusius keliauninkus.
© 2008 XXI amžius
|