|
Stebuklas ne stebuklas
Dabar gerai neprisimenu tikriausiai 1944 metų kovo naktį rusų lakūnai padrikai bombardavo Vilnių. Buvo numesta keliolika bombų, iš jų trys, stambesnio kalibro, krito Aušros Vartų gatvėje, prieš pat šventovę. Ir keisčiausia nė viena nesprogo. Dvi gal trisdešimt ar daugiau kilogramų sveriančios, atsimušusios į akliną mūro sieną, gulėjo prie šaligatvio viena nuo kitos per 5-6 metrus. Jų pėdsakai matėsi sienoje ir šaligatvyje. Trečioji, dvigubai stambesnė, nukritusi ant gatvės grindinio gerokai arčiau šventovės, gulėjo netoli Madonos paveikslo. Visų trijų bombų pėdsakai buvo matomi iki 1977 metų.
Antrą ar trečią dieną du drąsuoliai sprogmenis atsargiai priglaudė prie šaligatvio ir paliko likimo valiai. Kažkodėl ir vokiečių karo administracija ištisą mėnesį jų nejudino. Taip tūkstančiai vilniečių tapo šio įdomaus fakto liudininkais.
Elgetos, jau nuo pat ryto įsitaisę arkadoje kaip muitininkai prie šventovės durų, garsiai meldėsi reikalaudami sau duoklės. Netoliese nužemintai medituodamas stovėjo kažkoks prašalaitis jaunuolis, o šalia pūpsojo mirtį nešantis, nežinomos jėgos sutramdytas krovinys.
Praeivių buvo daug. Praeidami pro šalį vyrai nusiimdavo kepures, o moterys persižegnodavo ir kiekvienas trumpai stabtelėjęs nužvelgdavo mirtiną krovinį, o paskui nukreipdavo padėkos kupiną žvilgsnį aukštyn, į Madoną. Veiduose atsispindėjo rimtis ir ramybė, paguoda ir viltis, pasitikėjimas ir vidinis džiaugsmas.
Kas tai stebuklas ar ne stebuklas? Bet kaip kitaip šitą faktą paaiškinti? Juk viena bomba gali nesprogti atsitiktinai tokių pavienių nesprogusių bombų randa ir dabar, bet visos jos pataikydavo į minkštą gruntą: durpyną, smėlį ar vandens telkinius su smėlio dugnu. Pagaliau du vienos serijos sprogmenys taip pat galėjo turėti menkavertį užtaisą, bet trečioji, solidus gaminys, kritusi gerokai toliau nuo pastarųjų, prieš pat šventovę, jau buvo visai kitokia.
Po mėnesio visos trys bombos atsargiai sunkvežimiu buvo nugabentos į Panerių mišką ir ten susprogdintos. Išminuotojas Stasys Drangauskas tvirtino, kad kapsulės buvusios visai geros ir bombos susprogo vos stuktelėjus be jokių kitų papildomų priemonių. Ir, kas svarbiausia, jo nuomone, atsimušusios į betoną ir grindinio akmenis jos turėjo sprogti vien dėl detonacijos.
Įdomu, kaip atrodytų šventovė ir aplinka, jei visos trys arba viena iš jų būtų sprogusi? Sprogimas būtų sugriovęs ne tik katalikams brangią bažnyčią, subjaurojęs aplinką, tai būtų tikras ateizmo triumfas: štai, išgarbintą šventovę sugriovė paprasčiausia tarybinė bomba.
Tais pačiais 1944 metais liepos mėnesį Aušros Vartų Madona išgyveno dar vieną didingą įvykį. Naktį ugnis, įsiplieskusi trijų aukštų gyvenamajame name, šoko savo mirties šokį. Paryčiu jos fakelai padegė šventovės stogą ir medines lubas, o joms įgriuvus, viduje prie Madonos altoriaus įsiliepsnojo tarsi Mitro aukuras, pasiruošęs ir šventovę, ir Madoną paaukoti savo kadaise galingojo dievo garbei.
Kai dienos žvaigždė maloningai ištiesė savo žėrintį skydą viršum liepsnojančio Vilniaus, šventovės aukure viskas liepsnojo. Gesinti nebuvo jokios galimybės nei vandens, nei smėlio, nei įrankių, o dar pragariškas karštis. Ir kai iškilo tiesioginė grėsmė Madonai, tada zakristijono senuko Kazimiero Mackevičiaus akivaizdoje ta pati nežinoma jėga dar kartą sutramdė ugnies stichiją. Iš miesto pusės staiga plūstelėjo toks stiprus vėjo gūsis ir šventoji aukuro ugnis buvo nublokšta vienu momentu viskas užgeso, kaip užgęsta užpūsta žvakė. Viršum šventovės mėlyname danguje, kepinančios saulės ir ilgomis debesų juostomis besidriekiančių dūmų fone liko pajuodusios medinės lubų sijos, kurias vėliau remontuojant šventovę paliko. Užgesę liturginiai rūbai skleidė aitrius dūmus, medinės grindys ir turėklai kurį laiką dar smilko ir galutinai viskas savaime užgeso. Prie šventovės jokių sprogimų, sugriovimų nebuvo, o Madona kukliu nugalėtojos žvilgsniu žiūrėjo į kautynių lauką po savo kojomis. Ir žiūri lygiai tokia pat nepaliesta, kokią ją čia matė prieš daugelį metų praeities kartos, kokią matome šiandien, vienus laiminančią, kitiems atleidžiančią.
Stebuklas?
Bet jei mielam skaitytojui stebuklas skamba archaiškai, tegul jis duoda pakaitalą, geriau padedantį įminti šias mįsles ir labiau atitinkantį nūdienės išlepintos sumaterialėjusios publikos skonį.
Antanas ŠEIGYS
P. S. Neseniai išėjo Antano Šeigio knyga Stebuklas ne stebuklas
© 2008 XXI amžius
|