| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Liūdnas pasivaikščiojimas senu vieškeliu Vytautas BAGDONAS
Tuoj už Svėdasų (Anykščių r.) prasideda vieškelis, vedantis pro nemažą Bajorų kaimą Vaitkūnų kaimo link. Šis kelias buvo labai svarbus nuo senų laikų, nes jungė Svėdasus su Salomis. Svėdasų ir Salų dvarus valdė tie patys garsieji Radvilos, vėliau dvarai atiteko italų kilmės grafų Marikonių (Mariconi) giminei. Atkurta dalis kelio Aišku, tarp dviejų dvarų, vėliau išaugusių iki nemažų miestelių, reikėjo kelio. Ir baudžiauninkų sutemptais akmenimis, suvežtu žvyru buvo nutiestas vieškelis. Šis kelias buvo svarbus prieškario metais, juo ūkininkai veždavo išaugintus linus į Panemunėlio linų fabriką, jaunuoliai važiavo mokytis į 1924 metais įkurtą Salų žemės ūkio mokyklą, o sodiečiai pasiekdavo bažnyčias, turgus Vėliau, kolūkiniais laikais, keliu buvo naudojamasi rečiau. Ne kartą buvo bandoma kelią atkurti, tačiau vieškelis ėjo dviejų rajonų Anykščių ir Rokiškio kelių apylinkių ir kolūkių teritorija. Todėl, vieniems rodant entuziazmą, kitiems akivaizdžiai demonstruojant nenorą ką nors daryti ir be reikalo mėtyti pinigus, iš sumanymo nieko neišėjo. Tiktai jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Svėdasų seniūnija parodė gražią iniciatyvą ir senąjį vieškelį nuo Svėdasų iki Vaitkūnų sutvarkė. Iš rūmų telikę griuvėsiai 1848 metais grafas Liucijonas Marikonis, nesantuokinis grafo Jeronimo Marikonio ir Kraštų palivarko gražuolės baudžiauninkės sūnus, Svėdasų bažnyčios šventoriuje pastatė mūrinę koplyčią. Išsimokslinęs užsienyje, jis negailėjo turtų statydamas prabangius statinius, kviesdamas garsiausius architektus. Ši gotikinė koplyčia, pastatyta pagal Georgo Vernerio projektą, buvo skirta grafo L. Marikonio šeimos mauzoliejui. Gražiai ir didingai atrodančios koplyčios rūsyje ilgą laiką buvo laidojami Marikonių šeimos nariai. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviai, įsibrovę į koplyčios rūsius, ieškojo brangenybių, išniekino palaikus, išmėtė jų kaulus. Panašių vandalizmo aktų būta ir vėlesniais metais Ši koplyčia kartu su bažnyčia ir varpine sudaro vertingą istorinį bei architektūrinį ansamblį. Prie senojo Svėdasų-Salų kelio stovi grafo L. Marikonio iniciatyva pastatyta koplytėlė. Didikas, vildamasis, kad pasveiks jo paralyžiuota dukra, Dievo garbei pastatė koplytėlę ir net ketino įrengti Kalvarijas. Pasakojama, kad grafas iš savo dvaro ateidavo čia pasimelsti. Koplytėlėje įrengtas altorėlis su Švč. M. Marijos skulptūra. Čia pasimelsti dažnai ateina svėdasiškiai, ypač populiarios gegužinės pamaldos. Koplytėlė gausiai lankoma, rūpestingai puošiama, prižiūrima. Deja, pastaraisiais metais ji tapo ilgapirščių taikiniu. Prieš keletą metų vagišiai išnešė medinę Švč. M. Marijos skulptūrą, pagamintą liaudies meistrų ir turėjusią meninės vertės. Policijai neišaiškinus vagių ir nesuradus senosios skulptūros, buvo nupirkta meninės vertės neturinti statulėlė. Tačiau ir ji priviliojo vagišius. Piktavalių žmonių išniekintoje koplytėlėje dabar vėl meldžiamasi, pavogtų Švč. M. Marijos skulptūrų vietoje atsirado kiti religiniai simboliai. Pasukus nuo koplytėlės į dešinę, už poros kilometrų, galima prieiti buvusio Svėdasų dvaro rūmų, esančių šalia Svėdaso (Beragio) ežero, griuvėsius. Paskutinysis garsios grafų Marikonių giminės palikuonis grafas Liucijonas XVIII a. pabaigoje čia pastatė didžiulius rūmus, kurių vienas bokštas priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo įveistas puikus parkas su tvenkiniais, kurį tvarkė iš užsienio pakviesti sodininkai. Tai būta išties gražių rūmų: iš toli atsiverdavo puikus parko vaizdas, tolėliau matėsi ežeras. Vėliau dvaro centras su rūmais ir parku atiteko pasiturinčių ūkininkų Juodviršių šeimai. Sovietų valdžios metais viskas buvo nacionalizuota, išgrobstyta, sunaikinta. Juodviršiams teko paragauti tremtinių dalios. Jeigu ne žmonių abejingumas, aplaidumas, Svėdasų dvaro rūmai galėjo išlikti iki šių dienų. Tačiau rūmų menėse apgyvendintos kolūkiečių šeimos nelabai saugojo svetimą turtą, nepaisė, kad tie pastatai yra istorijos, kultūros, architektūros paminklai. Todėl viską griovė, niokojo, ardė, plėšė, gražiausiuose palociuose laikė gyvulius. Be atodairos buvo kertami, niokojami vertingiausių rūšių medžiai parke. Pamažu dvaro pastatai virto griuvėsiais. Ne kartą ta tema buvo skelbiamos publikacijos rajono spaudoje. Susirūpinę dėl unikalaus kultūrinio paveldo likimo žmonės bandė atkreipti vietinės valdžios, paminklosaugininkų dėmesį. Tačiau niekas per daug nesuko sau galvos nei dėl Svėdasų, nei dėl kitų Anykščių krašto dvarų niokojimo. Tiesa, kai jau buvo, anot patarlės, šaukštai popiet, susirūpinta likusių statinių konservavimu. Biržiečiai restauratoriai užmūrijo pastatų angas, plyšius, apdengė statinių viršų skarda, kad drėgmė nepatektų į vidų ir neardytų mūro, medienos. Bet, pasirodo, restauratorių pastangos nuėjo perniek. Vagišiai nuplėšė skardą, išlupo plytas, ištampė kas kam reikalinga. Apleistą, brūzgynais užžėlusį parką ir dvaro griuvėsius susigrąžino teisėti šeimininkai Juodviršiai. Bet atstatyti, atkurti dvarą reikalingi milžiniški pinigai. Vienas dvaro savininkų dabar jau šviesaus atminimo Zenonas Juodviršis 1996 metais išleido prisiminimų knygą Svėdasų dvaras. Mes išlikome. Tremties baisumus iškentęs knygos autorius tegalėjo su nostalgija papasakoti apie kadaise klestėjusį Svėdasų dvarą, buvusius prašmatnius rūmus, čia virusį gyvenimą ir su liūdesiu apgailestauti dėl bebaigiančių virsti griuvėsiais pastatų. Buvę dvaro rūmai stovi pakelėje, čia pat ir parkas. Pro šimtamečius medžius išmintas platus takas. Akivaizdu, kad pirmyn atgal važinėja mašinos. Ant išlikusių mūro sienų daugybė inicialų, vardų, miestų, miestelių pavadinimų, datų. Įrašai anglimi, kreida byloja, kad šičia mėgsta lankytis jaunimas. Dar šviežios likusių pastatų niokojimo žymės: pridaužyta ką tik išlupinėtų plytų, primėtyta sulaužytų lentgalių, sienojų. Griovimas tebesitęsia Griuvėsiais virsta ir fermos Tame pačiame Bajorų kaime, kur stovėjo dvaro rūmai, Svėdasų kolūkis surentė didžiules galvijų fermas ištisą gyvulininkystės kompleksą. Aplinkui buvo ganyklos, o dalis vieškelio, kažkada jungusio Svėdasus su Salomis, buvo paversta bandokeliu šalikelės aptvertos viela, šiuo keliu į ganyklas iš fermų ir atgal buvo varomos karvės. Kartu su kolūkio griūtimi baigėsi ir fermų gyvavimas. Buvusios ganyklos sugrąžintos žemių šeimininkams bajoriškiams. Kelias sutvarkytas. Svėdasų kolūkis kurį laiką dar buvo žemės ūkio bendrove. Jau senokai nebėra ir jos, ardomi Bajorų kaimo karvidžių komplekso pastatai. Keista, kad šiais pastatais nepasinaudojo Svėdasų krašto ūkininkai, niekas nesistengė fermų išsaugoti. Juk Bajorų kaimo 32 sodybose gyvena arti šimto žmonių. Dauguma jų ūkininkauja arba turi bent tris hektarus žemės. Visi sodiečiai, su kuriais teko šių eilučių autoriui bendrauti, dejavo dėl sunkaus gyvenimo, žemų augalininkystės produkcijos kainų, nedarbo. Žmonės norėtų kooperuotis, sudaryti bendrijas, bet neatsiranda lyderių, be to, sodiečiai, daug kartų visokio rango politikų maitinti tuščiais pažadais, jau niekuo nebetiki. O kol žmonės supras, kad žemę dirbti, ūkininkauti draugėje geriau ir lengviau, nebeliks ir tų fermų Bajoruose. Einant senuoju vieškeliu pro bebaigiančius griūti dvaro pastatus, pro ardomą galvijų kompleksą, peršasi galvon viena mintis: nieko mūsų žmonėms nereikia nei dvaro rūmų, nei kolūkio fermų, nei senosios kultūros, nei praėjusių amžių istorijos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |