Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Katalikų ir judėjų dialogas tęsiasi

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI susitinka su Tarptautinio žydų komiteto nariais. Centre delegacijos vadovas rabinas Devidas Rozenas

Susitikimas Vengrijos sostinėje

2008 metais katalikų ir judėjų santykiuose buvo pakankamai svarbių įvykių, iš kurių galima išskirti popiežiaus Benedikto XVI susitikimus su vietinių žydų bendruomenių atstovais jo vizitų į Jungtines Valstijas ir Australiją metu, taip pat pirmąjį Izraelio rabino dalyvavimą neseniai vykusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje. Dar vienu įsimintinu įvykiu laikytinas lapkričio viduryje Vengrijos sostinėje Budapešte vykęs 20-asis Tarptautinio katalikų ir žydų ryšių (liaison) komiteto susitikimas. Šį autoritetingą komitetą sudaro Šventojo Sosto religinių santykių su žydais ir Tarptautinio žydų komiteto tarpreliginiams santykiams atstovai. Pastarąjį susitikimą globojo Vengrijos katalikų vyskupų konferencija ir Vengrijos žydų bendruomenių federacija. Prieš atvykdama į Budapeštą žydų delegacija Vatikane buvo priimta popiežiaus Benedikto XVI audiencijoje.

Tai buvo jau antras kartas, kai Katalikų Bažnyčios ir judaizmo ekspertai pasitarimui renkasi pokomunistinę Rytų Europos šalį. Pirmasis toks susitikimas 1990 metais įvyko tuometinės Čekoslovakijos sostinėje Prahoje. Jo metu priimtame bendrame pareiškime konstatuota, kad antisemitizmas yra nuodėmė prieš Dievą ir žmoniją. Tai, kad susitikimui buvo pasirinktas Budapeštas, nulėmė pasirinkta tema: religinės ir polietinės visuomenės šiandieninis vaidmuo bei žydų ir katalikų santykių Rytų Europoje dabartinė būklė. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į faktą, kad Vengrijoje žydų bendruomenės galbūt sparčiausiai atstatė savo gyvastingumą pokomunistiniu  laikotarpiu. Budapešte netgi veikia Vengrijos žydų universitetas, reorganizuotas iš buvusios rabinų seminarijos.

Pradėdamas susitikimą Šventojo Sosto religinių santykių su žydais komisijos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis kalbėjo, kad katalikai ir žydai turi bendrai kovoti su diskriminacija ir galima religine priešprieša, darbuotis dėl teisingumo ir taikos, skleisti užuojautą šiandieniniame „dažnai bejausmiame ir negailestingame pasaulyje“. Jis taip pat pažymėjo, kad po Antrojo Vatikano Susirinkimo (1962-1965), katalikų ir judėjų santykiai „negrįžtamai pasikeitė ne tik mūsų abipusei naudai, bet taip pat mūsų vilčiai bei dėl gėrio visai žmonijai intencija. Vatikano atstovas reiškė tvirtą įsitikinimą, kad abiejų tikybų „stiprėjantis artumas ir draugystė“ padės įveikti iškylančias problemas, požiūrių skirtumus bei pasitaikančią įtampą. Krikščionių ir judėjų bendras dvasinis paveldas įpareigoja kartu siekti gerovės kiekvienam žmogui, kuris sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Pilietiškumo ir religingumo bendrystė

Kaip tik šis abipusis supratimas ir pasitikėjimas, kaip „vilties ženklas“, yra nurodytas lapkričio 13 dieną paskelbtoje bendroje deklaracijoje. „Nauja draugiškumo ir rūpinimosi vieni kitais dvasia yra svarbiausias simbolis, kurį mes galime pateikti savo visuomenėms“, – teigiama dokumente. Kaip tarpusavio santykių pažangos faktas jame nurodytas ir Tarptautinio katalikų ir žydų ryšių komiteto susitikimo išvakarėse Budapešte vykęs abiejų tikybų jaunimo atstovų bendras renginys. Lapkričio 9 dieną buvo paminėtos žydų pogromo nacistinėje Vokietijoje, vadinamojo „Kristallnocht“  70-osios metinės, kurios priminė siaubingą holokausto patirtį Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Apie tai kalbėjo Vengrijos žydų bendruomenių federacijos pirmininkas Peteris Feldmajeris ir Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas. Buvo dėmesingai ir su padėka priimtos ir popiežiaus Benedikto XVI ta proga išsakytos jautrios pastabos.

Svarstant pagrindinį Budapešto susitikimo klausimą dėl religinės ir pilietinės visuomenės santykių, buvo išklausyti Vengrijos buvusio vyriausio rabino profesoriaus Jozefo Šveicerio ir Jungtinių Valstijų sostinės Vašingtono arkivyskupo emerito kardinolo Teodoro Makariko pranešimai. Sutelkdamas dėmesį į Vengrijos žydų bendruomenės patirtį per pastaruosius penkiasdešimt metų rabinas J. Šveiceris aiškino, kaip kartais sunku religinei bendruomenei išsaugoti savo tapatumą, kai pilietinė visuomenė (tuomet valdant komunistiniam režimui) faktiškai draudžia viešą religijos raišką. Kardinolas T. Makarikas iš JAV demokratinės visuomenės gyvenimo pavyzdžio aiškino, kokią naudą religinės institucijos gali duoti pilietinei bendruomenei per antgamtinį moralinių vertybių, artimo meilės (karitatyvinių) darbų skatinimą, sukaupto kultūrinio turto sklaidą.

Baigiamajame susitikimo dokumente pabrėžiama, kad tiek judėjai, tiek ir katalikai pastaruoju metu religiniame gyvenime susiduria su naujais sekuliarizuotos visuomenės iššūkiais. „Religinės vertybės daugiau nebėra visuotinai priimamos, tačiau jos lieka esminės kiekvieno individo ir visos visuomenės gerovei“, – teigiama katalikų ir judėjų atstovų deklaracijoje. Be abejonės, šioje srityje krikščionys ir žydai gali darbuotis išvien, kadangi abiejų religijų vertybinis pagrindas yra tas pats – Dešimt Dievo įsakymų (Dekalogas). Pagaliau kiekviena visuomenė privalo gerbti ir ginti žmogiškąjį orumą bei pagrindines žmogaus teises. Pripažindami demokratinės santvarkos pozityvumą, Budapešto susitikimo dalyviai patvirtino „valstybės atsakomybę saugoti visuomenę nuo ekstremizmo, įskaitant nejautrumą religinių tradicijų kultūrinėms ir moralinėms vertybėms“, nurodoma baigiamajame dokumente.

Jame taip pat pabrėžiama religijos laisvės svarba, kas tapo aktualu ir sekuliarizuotai visuomenei, kurioje viešas religinių įsitikinimų ar simbolių turėjimas ne visada yra toleruojamas. Katalikai ir judėjai, kaip religinės bendruomenės, yra atsakingos visuomenei ir turi atitinkamai auklėti jaunąsias savo narių kartas. Tai ypač svarbu dabar, kai Vidurio ir Rytų Europoje atgyja ksenofobijos, rasizmo ir antisemitizmo apraiškos. Susitikimo dalyviai savo bendrojoje deklaracijoje pasmerkė religinį smurtą, pabrėžtinai nurodydami į išpuolius prieš krikščionis Indijoje, Irake ir antisemitizmo epizodus Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Izraelio teisė į saugumą

Tarptautinio katalikų ir žydų ryšių komiteto nariai Budapešte dalyvavo ir Izraelio valstybės įkūrimo 60-ųjų metinių minėjime, kurį surengė Vengrijos žydų bendruomenė ir Izraelio ambasada. Renginyje kalbėjęs kardinolas V. Kasperis pripažino, kad Vatikanas gana atsargiai žiūrėjo į žydų valstybės Artimuosiuose Rytuose egzistenciją, ypač dėl prieštaringų jos atsiradimo aplinkybių ir įtampos bei kovų su vietos arabais musulmonais. Vis dėlto kontaktai buvo nuolat palaikomi ir 1993 metais pasirašyta Vatikano ir Izraelio sutartis dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Šventojoje Žemėje lankėsi du popiežiai: 1964 metais popiežius Paulius VI ir 2000-aisiais popiežius Jonas Paulius II. Neseniai Vatikano ir Izraelio diplomatiniai ir informaciniai šaltiniai patvirtino, kad rengiamas ir popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Šventąją Žemę, kuris galėtų įvykti 2009 metų gegužės mėnesį.

Kardinolas V. Kasperis sakė, kad Šventasis Sostas savo „moraliniu ir politiniu autoritetu“ pripažįsta Izraelio teisę egzistuoti ir gyventi taikoje užtikrinant jo sienų saugumą. Kartu jis reiškia palankumą ir galimam Palestinos arabų „nepriklausomos, savarankiškos ir gyvybingos valstybės“ susikūrimui. Vatikano atstovas taip pat priminė, kad Šventojoje Žemėje visada gyveno krikščionys, kurie svariai prisideda prie vietos religinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo stiprinimo, išlaikydami savo šventoves, mokyklas ir ligonines. „Mes turime viltį ir meldžiamės, kad krikščionys ten galės likti ir jaustis savo namuose“, sakė kardinolas V. Kasperis. Nors ir būdama nedidelė religinė mažuma, krikščionys Šventojoje Žemėje gali tarpininkauti plėtojant judėjų ir musulmonų, žydų ir arabų dialogą, įveikiant esamą įtampą, kuri, deja, neretai prasiveržia ir smurtiniais konfliktais.

Tikėjimui čia tenka išskirtinis vaidmuo, nes tik įveikus prietarus ir nesusipratimus religinėje srityje galima siekti taikos ir kitose sferose. Tuo tikslu iškelta iniciatyva į Tarptautinio katalikų ir žydų ryšių komiteto susitikimus (kitas turėtų įvykti 2009 metų birželį Romoje) pakviesti stačiatikių ir musulmonų atstovus. Kaip paprastai dabartiniuose tarptautiniuose susitikimuose, taip pat ir vykusiame Vengrijos sostinėje, buvo užsiminta apie pasaulį apėmusią ekonominę krizę, dėl kurios negalima kaltinti kokios nors specifinės religinės ar etninės grupės. (Tai svarbi pastaba, žinant, kad dabar kartais metami paviršutiniški kaltinimai, jog už dabartinę krizinę padėtį yra neva atsakingi Amerikoje vyraujantys „žydai bankininkai“.) „Mes reiškiame ypatingą susirūpinimą dėl silpniausių visuomenės narių, ypač vargšų, kurie visuomet labiausiai kenčia dėl dramatiškų pasikeitimų ekonomikos sąlygose, – nurodoma tarptautinio katalikų ir žydų susitikimo baigiamajame dokumente. – Todėl norime perduoti vilties žinią, kuri kviečia kiekvieną būti įsipareigojusį ekonominio teisingumo ir žmogiškojo solidarumo tikslo siekimui“.

Vatikano archyvų klausimas

Kaip minėta, prieš Budapešto susitikimą Tarptautinio žydų komiteto delegacijos nariai, vadovaujami žymaus amerikiečių rabino Devido Rozeno, daug nusipelniusio tarpreliginiam dialogui, Vatikane buvo priimti popiežiaus Benedikto XVI audiencijoje. Vėliau kalbėdamas žurnalistams rabinas D. Rozenas sakė, kad delegacija patvirtino žydų ir katalikų dialogo pažangą, išreiškė Šventajam Tėvui užuojautą dėl krikščionių kentėjimų Indijoje ir Irake bei aptarė kitus abipusiai rūpimus klausimus. Be kita ko, žydų atstovai dar kartą perdavė prašymą kuo greičiau atidaryti Antrojo pasaulinio karo metų Vatikano archyvus, kad geriau būtų išanalizuota tada Bažnyčiai vadovavusio popiežiaus Pijaus XII veikla. Šiemet, minint Dievo tarno Pijaus XII mirties 50-ąsias metines, daug kalbama apie jo galimą beatifikaciją, nors kai kurie žydų sluoksniai išreiškė prieštaravimą, teigdami, kad Šventasis Tėvas neva „tylėjo“ dėl nacių vykdyto žydų genocido.

Atsiliepiant į pageidavimą paviešinti archyvus, Vatikano slaptojo archyvo vadovas vyskupas Serdžijus Paganas ir Popiežiaus atstovas žiniasklaidai jėzuitas kunigas Federikas Lombardis aiškino, kad nepriklausomai nuo to, ar tai duotų naujos informacijos (nes yra paskelbta pakankamai daug įtikinamų dokumentų, liudijančių apie Pijaus XII pasiaukojantį veikimą gelbėjant žydus), „pageidavimas yra suprantamas ir teisėtas“. Tačiau kol nebus sutvarkytas minėto laikotarpio dokumentų – o jų yra daugiau kaip 16 milijonų lakštų – katalogas, archyvo atidarymo teks palaukti. Rabinas D. Rozenas iš savo pusės patvirtino, kad „ne žydų reikalas nurodinėti Katalikų Bažnyčiai, kas yra jos šventieji ir kada juos skelbti“.

Kalbėdamas žydų delegacijos nariams popiežius Benediktas XVI patvirtino Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą įgyvendinti Antrojo Vatikano Susirinkimo nuostatas dėl tarpreliginio dialogo, kartu stiprinant teologinį supratimą santykiuose tarp Bažnyčios ir žydų. „Krikščionys šiandien vis labiau suvokia tą dvasinį paveldą, kurį dalijasi su Toros žmonėmis, Dievo pasirinktąja tauta savo begaliniame gailestingume, paveldą, kuris kviečia didesniam  abipusiam supratimui, pagarbai ir meilei, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Žydai taip pat kviečiami iš naujo atrasti, ką jie turi bendro su visais, kurie tiki į Viešpatį, Izraelio Dievą, kuris pirmasis save apreiškė per galingą ir gyvybę teikiantį Žodį“. Šis bendras Dievo meilės, gailestingumo ir tiesos liudijimas tuo labiau svarbus sekuliarizuotame pasaulyje, kuriam iškilo grėsmė prarasti dvasines ir moralines vertybes.

Norėdamas pabrėžti abiejų tikybų išpažinėjų draugystės ir bendradarbiavimo svarbą neramiu metu, popiežius Benediktas XVI nurodė, kad „į dialogą tarp kultūrų ir religijų“  reikia žiūrėti kaip į „sakralinę pareigą“ visiems tiems, kurie nori kurti žmogaus vertą pasaulį. Nuoširdus dialogas turi vykti rodant deramą pagarbą skirtumams ir pripažįstant bendradarbiavimo partnerių „kitoniškumą“. Tik tada įmanomas savojo tapatumo išsaugojimas ir abipusis praturtinimas dvasinėmis dovanomis. Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas prašė Visagalio globos audiencijos svečiams, jų šeimoms ir vadovavimo žengiant „susitaikymo keliu“.

© 2008 „XXI amžius“