|
Garbingų apdovanojimų pėdsakais
Vytautas MAČIONIS
Pokario metais Vilniuje Giedraičių gatvės 8 name buvo Dzūkijos partizanų ryšininkų punktas. Ten gyveno Bronė Platūkytė iš Alovės valsčiaus, būrio vado Ryto sesuo Albina Gavelytė iš Daugų valsčiaus, Melnyčėlės kaimo, Žaibo pavaduotoja, Žvalgo seserys Aldona ir Danutė Mačionytės. Ten užsukdavo ir ryšininkė, slapyvardžiu Audronė. Pas jas 1946-1947 metais teko ne kartą nakvoti. 1946 m. kovo 16 dieną tame name, Poškienės bute, buvo areštuotas Lietuvos tautos tarybos organizatorius ir vadas Jonas Noreika generolas Vėtra (po teismo sušaudytas).
Tada Vilniuje lankydavosi ir Dzūkijos partizanai. Vieną iš jų atpažino gatvėje ir areštavo. Būrio vadas Rokas Bingelis-Vaidevutis 1946 08 11 suimtas traukinyje tarp Vilniaus ir Varėnos (po teismo sušaudytas).
1944 metų rugpjūtį Juozas Velička iš Melnyčėlės kaimo buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, o jo 17-metė sesuo Onutė išėjo pas partizanus ir davusi priesaiką Vaclovui Voveriui-Žaibui tapo ryšininke slapyvardžiu Mėta. 1946 metais areštuota, 10 mėnesių tardyta, kankinta Alytaus, Vilniaus ir Kauno kalėjimuose.
1947 metų rudenį pas Veličkus užėjo Žaibas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Žaibas sodybos šeimininkui pasakė, kad šis turi šaunią dukrą. Tėvas pradėjo verkti, sakydamas, kad jos nebeturi, ji kalėjime. Tada partizanai pasakė, kad ji po trijų dienų grįš, nes nors žinojo visus partizanų bunkerius, bet atlaikė kankinimus ir nieko neišdavė. Žaibas ryšininkę Mėtą apdovanojo tautine juostele už uolumą ir už narsumą. Abu apdovanojimo raštai rašyti rašomąja mašinėle, su herbiniais antspaudais ir Dainavos apygardos Geležinio Vilko būrio vado Žaibo ir apygardos vado Vanago parašais. Po trijų dienų spalio 16-tą, 22 valandą Onutė Veličkaitė-Mėta su ryšininke Maryte Lasevičiūte buvo paleistos iš Kauno kalėjimo. Lieka neįminta mįslė, iš kur partizanų vadai žinojo, kada jų ryšininkė bus paleista iš Kauno kalėjimo.
1945 05 06 susikūrusi Dzūkų rinktinė Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko būrį priskyrė sau ir pavadino Geležinio Vilko grupe, o po mėnesio susikūrusi Geležinio Vilko rinktinė tą būrį priskyrė sau ir pavadino Daugų batalionu. Bet Žaibas neklausė nei vienų, nei kitų veikė savarankiškai. Apie tai yra žinių Lietuvos ypatingajame archyve. Savo archyvą Žaibas 1949 03 07 apipylęs benzinu uždegė ir išsprogdino kartu su bunkeriu. Ryšininkė Mėta tvirtina, kad net 1947 m. pavasarį Žaibo vadovaujama grupuotė vadinosi Vilniaus (?) apygardos Geležinio Vilko būriu.
1950 m. vasario 23-osios vakarą į Veličkų sodybą užsuko grupės vado pavaduotojas Varpas, skyrininkai Beržas ir Karvelis ir eilinis Naras. Apie 22 valandą sargyboje stovėjęs brolis Juozas pranešė, kad girdėjęs šnaresį. Išeinančiam per duris partizanui švystelėjęs žibintuvėliu enkavedistas sušuko: Kto zdes takoj bandit? (Kas čia toks banditas?) Partizanai metėsi per Onutės atidarytas duris į priešingą pusę. Namiškiai sugulė ant grindų. Kulkomis buvo suvarpyta visa troba. Padegti jos nesugebėjo, nes stogas buvo čerpių. Įgriuvę į trobą kareiviai nustebo: Vy vse živyje? Nado bylo granatoj (Jūs vis gyvi, reikėjo granata). Per klaidą nušovę saviškį seržantą Saviną enkavedistai pyktį liejo ant Veličkų namiškių automatų buožėmis daužė per veidą, krūtinę vyresnes seseris Onutę-Mėtą ir Verutę. Tada žuvo partizanai Karvelis ir Naras.
1951 metais Veličkų šeimą išvežė į Sibirą. Stribų vežamos trys Veličkaitės dainavo partizaniškas dainas. Kiek anksčiau Onutė kaimynei parodė, kur po namo pamatais užkastas butelis su apdovanojimais. 1957 metais Onutė Veličkaitė-Grinienė-Mėta, Snaigė grįžusi į Lietuvą atgavo tuos apdovanojimus. Šiuo metu ji gyvena Palangoje.
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|