|
Fantazuotojams nepelnyta garbė
Evaldas MORKŪNAS
Šias mintis parašiau prieš kurį laiką, tačiau tik dabar noriu paviešinti. Noriu kreiptis į Lietuvoje veikiančias buvusių partizanų, politinių kalinių bei tremtinių visuomeninių organizacijų vadovus ir narius.
Jau primiršome tą istoriją, kai Marius Ivaškevičius romane Žali apjuodino pokario Lietuvos partizanus ir suniekino jų kovą už tėvynės laisvę. Tokią išvadą padarė ne vienas buvęs partizanas ir jiems prijaučiantis, taip pat ir Vytautas Landsbergis.
Pasak Laimanto Jonušio, šio romano leidimui (jį išleido leidykla Tyto alba) pritarė Rašytojų sąjunga, leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Pagrindinė jo mintis partizaninis karas, kad ir teisingas, buvo beprasmiškas, nes beviltiškas. Algiui Rupainiui atrodė, kad M. Ivaškevičius savo knygoje perša nuostatas: patriotai idiotai ir visi kolaborantai, visi rezistentai bei iš vyresniojo brolio pasiskolintą banditus reikia skandinti išvietėje.
Karys savanoris, buvęs Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Kazys Blaževičius buvo dar kategoriškesnis: Romano Žali autorius užsimojo labai plačiai jis pasiryžo niekinti mirusiuosius, tyčiotis iš tų, kurie patys jau negali apsiginti. Jam, M. Ivaškevičiui, nepadariusiam nieko, kad tėvynė būtų laisva, užkliuvo partizaninio karo vadai ir jų bendražygiai. Per 327 romano puslapius (neapsiverčia liežuvis šį kūrinį vadinti knyga) M. Ivaškevičius be perstojo mini pačių iškiliausių partizaninio karo vadų pavardes...
Rašytojas iš Marijampolės Justinas Sajauskas komentuodamas knygą sakė, kad istoriniai personažai partizanai knygoje pavaizduoti tiktai kaip girtuokliai, mergišiai, žmogžudžiai ir iškrypėliai
J. Kasperavičius snarglius nuogu priekiu ir užpakaliu, J. Žemaitis išdavikas, nesėkmingas žmonijos kūrinys, šunsnukis, merginantis savo seserį. O okupantas tarsi nekaltas dėl kraujo praliejimo, vykdantis pareigą ir įsakymą.
Koks kitas rašytojas susigundys vis dar sovietinių veikėjų ar jų vaikų, esančių ne tik LR Seime, bet ir įvairių fondų komisijose, malone, taip pat komercinių leidyklų savininkų parama, ir apjuodins per gražiai, tačiau neobjektyviai įvardintą grožinės literatūros kūrinį mūsų kovą už Nepriklausomybę? Ir kas iš to? Dabar M. Ivaškevičius televizijoje veda kultūrines laidas, tik prašau Dievo, kad jose nebūtų diskutuojama pokario temomis. Aš žinau, kur rašytojas nukreips kalbą.
Tačiau noriu pakalbėti ne apie tą nelemtą, gal jau primirštą knygą, o situaciją, kuri yra šiuo metu Lietuvoje. Kaip žinome knyga Žali mūsų kultūros veikėjų iniciatyva buvo skubiai išversta į vokiečių kalbą ir pristatyta Frankfurto knygų mugėje. Ten nuvykęs autorius turėjo pasakoti apie tai, kokie mes, lietuviai, kvaili, kad kovojome už nepriklausomybę ir pražudėme dešimtis tūkstančių patriotų. Nežinau, kokių dar apdovanojimų už šį kūrinį pelnė Marius Ivaškevičius, tačiau Rašytojų sąjungoje buvo pagirtas ir išaukštintas. Gal ir premiją ar medalį gavo, neskaitant honoraro ir pelno iš knygos rėmimo. Anot poeto Jono Juškaičio, šiandien Rašytojų sąjungą yra okupavę buvusieji ar jų vaikai, tai jie diktuoja, kokias knygas rašyti, kad gautum paramą, stipendiją, kad Kultūros ministerija irgi didelė bala, kur veisiasi varlės iš anų laikų. Ir tai tikra tiesa.
O mes? Argi mes, atsikūrusios partizanų, politinių kalinių bei tremtinių sąjungos, neturime prisiimti kaltės už susidariusią situaciją? Kaip mes skatiname rašytojus, nušviečiančius pokarį realiomis spalvomis. O jų, rašytojų, rašančių apie tuos sunkius laikus, ne tiek jau daug. Kodėl neteikiame jų darbų Valstybiniams apdovanojimams, premijoms, neskatiname kitaip? Gal manome, kad tie, kurie savo gyvenimą skiria gražiam pokario įvykių atminimo įamžinimui, niekur nedings, jie juk mūsiškiai! Premijų, pinigų knygų rėmimui reikia ivaškevičiams, petkevičiams ir į juos panašiems klasikams.
Iš kauniečių rašytojų, kurie objektyviai aprašo tuos įvykius, žinau bent keletą. Tai visų pirma Stanislovas Abromavičius, neseniai išleidęs jau trečiąją knygą Didžiosios Kovos apygardos partizanai, susilaukusią gražaus įvertinimo; Robertas Keturakis parašė ir užsienyje įvertintą romaną Kulka Dievo širdy. Dar Vytautas Čepliauskas, Petras Venslovas. Ir viskas? Ar jiems už pastangas objektyviai nušviesti pokario aktualijas kada nors kas nors padėkojo, pasiūlė pažymėti, rekomendavo fondams paremti Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga? Deja, jie savi, parašys tas knygas, suras rėmėjų ar išleis savo lėšomis... Juk Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai tokie darbai nepageidautini. Jie nesulauks Vagos, Šviesos, Tyto albos ar kitų žinomų leidyklų dėmesio, niekada nebus pažymėti nacionalinėmis, regioninėmis ar kitokiomis premijomis.
Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių prabiltų apie situaciją Lietuvoje. Lauksiu atsiliepimų.
Kaunas
© 2008 XXI amžius
|