Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Aleksandro Litvinenkos kelias

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Aleksandras Litvinenka

Lapkritį suėjo dveji metai, kai Londone buvo apnuodytas ir po kelių savaičių mirė Aleksandras Litvinenka. Buvęs FSB pulkininkas Didžiojoje Britanijoje gyveno nuo 2000 metų pabaigos. Jis išgarsėjo savo aštriais straipsniais, kuriuose kritikavo Kremliaus režimo veikėjus ir asmeniškai V. Putiną. Be to, yra išleidęs dvi knygas – „Lubiankos nusikalstama grupuotė“ ir „FSB sprogdina Rusiją“ (kartu su JAV istoriku J. Felštinskiu). Knygoje „FSB sprogdina Rusiją“ autoriai kaltina FSB teroristinių aktų organizavimu, pagrobimais ir nužudymais. Nuo 2003 metų A. Litvinenka bendradarbiavo su Ispanijos policijos pareigūnais, konsultavo juos kovos su organizuotu nusikalstamumu klausimais.

A. Litvinenka gimė 1962 metų gruodžio 4 dieną Voroneže. Kai jis buvo ketverių metų, šeima išvyko į Šiaurės Kaukazą ir apsigyveno Nalčiko mieste. Nalčike Aleksandras baigė vidurinę mokyklą. 1980 metų rugsėjo mėnesį A. Litvinenka išėjo į kariuomenę, metus tarnavo vidaus kariuomenės dalinyje, po to įstojo į Vladikaukazo aukštąją karinę mokyklą, kurią baigęs 1985 metais buvo paskirtas į tarnybą vidaus kariuomenės pulke. Jaunas leitenantas metus buvo būrio vadu. 1986 metais A. Litvinenka nuėjo dirbti į KGB, kovojo su kontrabanda ir nelegalia prekyba ginklais. 1988-1991 metais A. Litvinenka dirbo KGB kontržvalgyboje, per tą laiką jam teko lankytis ir „karštuosiuose taškuose“ – Azerbaidžane bei Uzbekijoje. Azerbaidžane Litvinenka tyrė vietos nacionalistų organizuotus armėnų nužudymus ir pastatų, kuriuose gyveno armėnų kilmės asmenys, apiplėšimus bei padegimus. 1991 metų rudenį, jau būdamas majoru, buvo pakviestas dirbti į KGB centrinį aparatą, specializavosi kovos su organizuotu nusikalstamumu srityje. Už dalyvavimą bendrose operacijose su Maskvos kriminaline milicija, suimant pavojingus nusikaltėlius, jam sutektas ,,MURO veterano“ vardas.

 Nuo 1993 metų A. Litvinenka buvo skiriamas tirti rezonansines bylas. 1994 metų balandį jis dalyvavo įtakingo verslininko O. Kvantrišvilio nužudymo tyrime, dirbo operatyvinėje grupėje, kuri aiškinosi pasikėsinimo į B. Berezovskį detales. 1997 metais buvo paskirtas dirbti į FSB Nusikalstamų organizacijų veiklos tyrimo valdybą 7-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju. 1998 m. lapkričio 17 dieną Maskvoje A. Litvinenka kartu su keliais bendradarbiais surengė spaudos konferenciją, kurioje pranešė, kad jų tiesioginis vadovas FSB valdybos viršininkas generolas N. Chocholkovas jiems įsakė nužudyti verslininką, tuo metų ėjusį dar ir NVS vykdomojo sekretorius pavaduotojo pareigas, B. Berezovskį ir buvusį FSB pulkininką M. Trepaškiną bei pagrobti verslininką U. Džabrailovą. FSB vadovai paneigė pavaldinių teiginius, sakydami, kad buvo tik žodiniai svarstymai kai kurių asmenų atžvilgiu, o jokių įsakymų nebuvo. Po spaudos konferencijos praėjus dviems savaitėms į Litvinenką buvo pasikėsinta, tačiau iš kelių į jį paleistų šūvių tik vienas buvo taiklus, jam buvo lengvai sužeista ranka. 1999 metų sausį  atleistas iš FSB A. Litvinenka įsidarbino NVS sekretoriate patarėju. 1999 kovą A. Litvinenka areštuotas ir uždarytas į Lefortovo kalėjimą, jam iškelta byla dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo. 1999 m. lapkritį teismas A. Litvinenką išteisino, tačiau jis vėl buvo suimtas teismo salėje ir uždarytas į Butyrkų kalėjimą. Jam iškelta antra baudžiamoji byla. Po mėnesio Litvinenka iš kalėjimo paleistas, o baudžiamoji byla 2000 metų birželį nutraukta, tačiau iškart po to jo atžvilgiu pradėta dar viena baudžiamoji byla.

Matydamas, kad bet kuria kaina siekiama jį nuteisti ir įkalinti, o gal net nužudyti, 2000 m. rugsėjo mėnesį A. Litvinenka, padedant J. Felštinskiui, išvyksta į Gruziją, o iš ten į Turkiją. Galiausiai atsiduria Didžiojoje Britanijoje ir čia paprašo politinio prieglobsčio. 2001 m. gegužės mėnesį prieglobstis jam suteikiamas, o 2006 m. spalio 12 dieną A. Litvinenkai suteikiama ir Didžiosios Britanijos pilietybė.

2006 m. lapkričio 1 dieną A. Litvinenka susitiko su italu teisininku M. Skaramela, o  vėliau viešbutyje „Millenium Hotel“ – su pažįstamu iš Maskvos A. Lugovojumi ir dviem jo kolegomis. Po valandos Litvinenka pasijunta blogai, jį pykina, jam darosi silpna. Londono ligoninėje įtariama, kad A. Litvinenka apsinuodijo taliu, bet vėliau nustatyta, kad jis apnuodytas retu preparatu poloniu-210. Gulėdamas Londono ligoninėje, Aleksandras pareiškia, kad jo apnuodijimą organizavo Rusijos specialiosios tarnybos. 2006 m. lapkričio 23 dieną A. Litvinenka mirė Londono ligoninėje. Londone liko gyventi jo žmona Marina ir sūnus Anatolijus, Rusijoje gyvena du A. Litvinenkos vaikai iš pirmosios santuokos.

Įžūlus pasikėsinimas į Didžiosios Britanijos pilietybę turėjusį Aleksandrą Litvinenką ir jo mirtis atkreipė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį. Didžiosios Britanijos teisėsauga ėmėsi tirti šį nusikaltimą ir nuo pirmųjų tyrimo dienų suseka gijas, kurios veda buvusių A. Litvinenkos kolegų link. Nustatytas įtariamųjų ratas, atskleista, kad nužudymą įvykdė iš Maskvos atvykusi buvusių FSB pareigūnų grupė, vadovaujama verslininko, buvusio FSB majoro Andrejaus Lugovojaus.

Verta atidžiau pažvelgti į šios grupės narių asmenybės. Andrejus Lugovojus, kuriam dabar 42 metai, 1987 metais baigė karo mokyklą ir tarnavo vadinamajame Kremliaus pulke (šis pulkas saugojo Kremlių) būrio vadu, po to kuopos vadu. Nuo 1992 metų Lugovojus perėjo dirbti į FSB, saugojo vyriausybės pareigūnus, tarp jų ir premjerą J. Gaidarą, užsienio reikalų ministrą A. Kozyrevą, prezidento administracijos vadovą V. Filatovą. 1996 m. rudenį A Lugovojus, tuo metu turėjęs majoro laipsnį, pasitraukė iš tarnybos. Jis ėmėsi vadovauti ORT televizijos saugos tarnybai. 2001 metais jis buvo suimtas, jam iškelta baudžiamoji byla už įvairiais nusikaltimais kaltinamo „Aerofloto“ vadovo A. Gluškovo pabėgimo iš Rusijos organizavimą. Ši byla buvo ilgai tiriama, galiausiai A. Lugovojus nuteisiamas 14 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Išėjęs iš kalėjimo, jis gana netikėtai tampa įtakingu verslininku, didelės vaisvandenių įmonės savininku, įsigyja saugos koncerno akcijų paketą ir tampa šio koncerno generaliniu direktoriumi. 2007 metų rugsėjį A. Lugovojus buvo įrašytas į V. Žirinovskio vadovaujamos Liberalų demokratų partijos sąrašą ir 2007 gruodį vykusiose rinkimuose buvo išrinktas Rusijos Dūmos nariu.

Tą lemtingą lapkričio 1 dieną su A. Lugovojumi  buvo D. Kovtunas ir A. Sokolenka – irgi buvę FSB darbuotojai, verslininkai. Nors Didžiosios Britanijos teisėsauga reikalavo išduoti šiuos asmenis, Rusija valdžios institucijos atsisakė tai padaryti.

Buvusio FSB pulkininko Michailo Trepaškino nuomone, A. Litvinenkos nužudymą organizavo jo buvę kolegos iš FSB valdybos. M. Trepaškinas teigia, kad prie Litvinenkos nunuodijimo organizavimo prisidėjo ir buvęs A. Litvinenkos bendradarbis pulkininkas V. Šebalinas (jie kartu dirbo nuo 1996 metų). Anot Trepaškino, V. Šebalinas bendravo su juo 2002 metų pabaigoje ir pasakė, kad FSB kuriama „labai rimta“ grupė Litvinenkai likviduoti. Po A. Litvinenkos mirties prisiminti ir kiti nunuodyti Rusijoje žinomi asmenys – politikas ir žurnalistas J. Ščekočichinas (2003), FSB generolas A. Trofimovas ir V. Putino bičiulis, saugos koncerno „Baltik-eskort“ vadovas R. Cepovas (2004).

Beje, jau kitą dieną po A. Litvinenkos mirties į Airijos sostinės Dublino ligoninę su sunkaus apsinuodijimo požymiais pateko buvęs Rusijos premjeras Jegoras Gaidaras. Po savaitės intensyvaus gydymo J. Gaidaras pasijuto geriau, dar po mėnesio buvo išleistas iš ligoninės.

 Nuo to laiko, kai emigravo į užsienį, apie A. Litvinenką spaudoje buvo skleidžiami gandai, publikuojami šmeižikiški straipsniai, kuriuose jis vadinamas „rusų šnipu“. Lubiankoje sukurtas „šnipo mitas“ gajus iki šiol. A. Litvinenkos pagrindinė darbo sritis buvo kova su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, jis niekada nėra dirbęs žvalgybos sferoje. Neteisingi ir teiginiai apie tai, kad A. Litvinenka išdavė Didžiajai Britanijai Rusijos valstybines paslaptis. A. Litvinenka savo knygose, straipsniuose ir interviu atskleidžia savo tarnybos užkulisius ir savo įsitikinimus. 2004 metais, kalbėdamas su Latvijos žurnalistu D. Kadykovu, jis sakė: „Palaipsniui supratau, kad tarnauju ne Rusijai, ne jos žmonėms, o nusikaltėlių gaujai, faktiškai okupavusiai mano tėvynę, nuskurdinusiai šalį ir neregėtai pralobusiai daugelio Rusijos žmonių sąskaita. Jau gyvendamas Londone išgirdau, kad Rusijos kariuomenės kapitonas Ulmanas sušaudė kelis žmones, o teismas jį išteisino. Tada išsiunčiau raštą Putinui, kuriame pareiškiau, kad atsisakau pulkininko laipsnio ir visų gautų apdovanojimų“. Pasakodamas apie FSB agentus, Litvinenka sakė: „Antrasis žmogus Al Kaedoje yra A. Al-Zavahiris. Jis 1997 metais septynis mėnesius vienoje Rusijos teritorijoje esančioje FSB bazėje praėjo specialaus pasiregimo kursą. Vėliau, kai pasaulinės naftos kainos staiga ėmė kristi, FSB agentas Al-Zavahiris pagal savo šefų iš Lubiankos nurodymus paskelbė apie „naujo naftos karo prieš netikėlius“ pradžią“. Po A. Politkovskajos nužudymo 2006 metų spalį A. Litvinenka rašė: „Ana žuvo, nes buvo atvira ir sąžininga žurnalistė, o tokiems nėra vietos dabartinėje Rusijoje. Dažnai bendraudavau su ja, kai Ana atvykdavo į Londoną. Mes abu buvome tos nuomonės, kad Putinas – karo nusikaltėlis, kad jis atsakingas už čečėnų tautos genocidą. Ana smerkė Putiną už politines represijas prieš Trepaškiną ir Chodorkovskį, ji smerkė Putiną ir už Nord-Ostą ir Beslaną. Ji suprato, kad už tiesos sakymą, už tvirtą poziciją Putinas gali ją nužudyti“.

A. Litvinenkos nužudymas buvo planuota akcija. Nuo 2003 metų Kremlius ir FSB ėmėsi masinių represijų prieš Kremliaus režimu nepatenkintus asmenis, buvo nužudyti žinomi opozicijos politikai S. Jušenkovas ir N. Golovliovas, politikas ir žurnalistas J. Ščekočichinas, buvęs Čečėnijos prezidentas Z. Jandarbijevas, žurnalistas P. Chlebnikovas ir su juo bendradarbiavęs generolas J. Serguninas-Rešetnikovas, garsi žurnalistė A. Politkovskaja. Kai kurie jų įkalinti – M. Chodorkovskis, P. Lebedevas, V. Aleksienianas, L. Bachmina. Visi šie „Jukos“ veikėjai kali iki šiol. Buvęs FSB pulkininkas, vėliau mokesčių policijos pareigūnas ir advokatas M. Trepaškinas buvo suimtas 2003 metais ir nuteistas 5-eriems metams laisvės atėmimo. Jis išbuvo kalėjime visą skirtą bausmės laiką ir į laisvę išėjo tik 2007 metų lapkričio pabaigoje. 2004 metais į kalėjimą pateko ir istorikas I. Sutiaginas – jis nubaustas 8-erių metų laisvės atėmimo bausme už legalią analitinę veiklą.

Antra svarbi aplinkybė – Litvinenka nepalankiai atsiliepdavo ne tik apie V. Putiną ir artimiausią jo bendražygį Igorį Sečiną, bet ir apie kitus Rusijos vadovus. V. Putinui ir kitiems Kremliaus lyderiams, atėjusiems iš KGB-FSB struktūrų, negalėjo patikti ir A. Litvinenkos knyga „Nusikalstama Lubiankos grupuotė“ bei kartu su J. Felštinskiu parašyta knyga „FSB sprogdina Rusiją“. Trečia – jo nužudymu, ko gero, buvo siekta įbauginti kitus Vakaruose gyvenančius politinius emigrantus, nepalankiai atsiliepiančius apie dabartinį Kremliaus režimą.

A. Litvinenka Londone pragyveno šešerius metus, per tą laiką susidraugavo su kitais politiniais emigrantais iš Rusijos – B. Berezovskiu, V. Suvorovu, A. Goldfarbu, artima draugystė jį siejo ir su buvusiu Čečėnijos vicepremjeru Achmedu Zakajevu. Jo įtakoje Litvinenka 10 dienų prieš mirtį priėmė islamą. Jo tėvas Valteris Litvinenka prisimena paskutines sūnaus dienas: „Atvykau į ligoninę pas sūnų, peržegnojau jį, sukalbėjau maldą. Jis man pasakė, kad priėmė islamą. Aš jam pasakiau, ką gi, šeimoje bus dar vienas musulmonas (mano žentas yra kabardinas, išpažįsta islamą). Svarbu, kad tu gyvenime nepriėmei komunizmo ir satanizmo. Jis atrodė toks ramus, veide atsispindėjo išmintis. Aleksandras mirė po septynių dienų“. Režisierius ir žurnalistas A. Nekrasovas, dažnai bendravęs su A. Litvinenka, teigia: „Valdžios cinizme užkoduotas neišvengiamas šios valdžios žlugimas. Šis nežmoniškas režimas kaip nori gali stengtis įtvirtinti „valdžios vertikalę“, bet ateis laikas, kai režimas kris tarsi kortų namelis“.

A. Litvinenkos mirtis iliustruoja Rusiją valdančio saugumiečių režimo žiaurumą – jis buvo nutildytas panašiai kaip sovietmečiu Vakaruose buvo nužudytas Ukrainos nacionalinio išsivadavimo vadovas S. Banderas ir kiti sovietiniam režimui nepalankūs asmenys. 1981 metais KGB siekė nužudyti ir popiežių Joną Paulių II, pasisakiusį prie totalitarinio komunizmo sistemą. Nors Kremliaus pasiųstiems žudikams pasisekė nutildyti drąsų režimo kritiką, A. Litvinenkos gyvenimas liudija, kiek daug gali pasiekti ryžtingas žmogus, pasisakantis už laisvės ir demokratijos idealus, nuosekliai ir principingai ginantis savo poziciją.

© 2008 „XXI amžius“