|
Vinco Kudirkos poezijos simbolika
Elvyra USAČIOVAITĖ
Neseniai Vilniuje buvo surengta tapytojo Šarūno Saukos paroda, kurioje buvo paveikslas, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Jame pavaizduoti J. Jablonskis, S. Daukantas, Darius ir Girėnas, Kudirka ir daugelis kitų, Lietuvai nusipelniusių žmonių. Šioje drobėje yra moters Lietuvos figūra, kuri stovi nugarą atsukusi žiūrovui. Taigi paveikslo herojai mato jos veidą, o žiūrovas jos nemato ir nežino, kas tai yra.
Kudirka pirmame savo eilėraštyje Gražu, gražiau ir gražiausia tėvynę vadina motina, pabrėžia vaikų pareigą jai tarnauti. Identifikuoti Lietuvą XIX a. antroje pusėje nebuvo lengva, nes ji buvo okupuota carinės Rusijos imperijos, praradusi net savo vardą vadinta Severo-zapadnyj kraj. Lietuva neturėjo jokių istoriškai pastebimų lietuviškumo požymių, savos kultūros, rašto, viešojo gyvenimo. Miestuose ir miesteliuose, gimnazijose vyravo rusų ir lenkų kalbos. Jomis kalbėjo ano meto praprusę lietuviai: į lietuvių kalbą žiūrėjo paniekinamai, kaip į prastuomenės dialektą. Nepaisant to, šitoji okupuota, netekusi savasties tėvynė Kudirkai tapo idealu, o darbas jai didžiausiu gėriu. Apie 10 metų, leisdamas Varpą, jis vykdė antivalstybinį darbą, dirbo pogrindžio sąlygomis, caro valdžios sekamas. Net labai persekiojamas nepalūžo, nes kaip rašo eilėraštyje Valerijai, jį išgelbėjo draugės pasakyti žodžiai: Tėvynė žiūri į tave, tu jai reikalingas.
Net ir sirgdamas džiova, nebegalėdamas keltis iš lovos ir kalbėti, vis rašė ir rašė straipsnius Varpo laikraščiui, gatvėje už langų budint žandarui. Kaip atsiminimuose liudija amžininkai, paskutiniaisiais gyvenimo metais Kudirka buvo izoliuotas, caro valdžios akylai sekamas. Prie jo namo dieną naktį budėjo žandaras, stebėdamas, kas ateina ir išeina, darydavo kratas, ieškodamas lietuviškų tekstų. Todėl ano meto inteligentai, bijodami patekti į valdžios akiratį, čia lankytis vengė. Anuo metu net už paprastą knygutę kalendorių lietuvių kalba buvo skiriama pora metų tremties į Sibirą. O V. Kudirka juk rašė ir redagavo įvairius straipsnius, susijusius su nelaisvos Lietuvos padėtimi. Prie jo lovos ant stalelio nuolatos buvo degtukai ir geležinis strypas, ant kurio jis smeigė prirašytus lapus. Kai išgirsdavo sutartinį ženklą, kad į jo kambarį (jis gyveno antrame aukšte) lipa žandaras, prirašytus lapus sudegindavo.
Gilinantis į Kudirkos tėvynės sampratą reikia paminėti tris pagrindinius faktorius, formavusius jo pasaulėžiūrą. Vienas jų yra žavėjimasis lenkų literatūra. Adomo Mickevičiaus sukurti taurūs herojai Konradas Valenrodas, Gražina, dėl Lietuvos laisvės stojantys į kovą su pavergėjais, neabejotinai turėjo įtakos V. Kudirkai, kuris nusprendė, jog kovoti su carine priespauda reikia ne tiesiogiai ginklu, bet atskleidžiant liaudies tamsumą, prietarus, caro valdininkų žiaurumą ir amoralumą. Tai turi daryti lietuvių inteligentai per laikraštį, remdamiesi mokslo žiniomis.
Jau minėtame pirmame V. Kudirkos eilėraštyje, atsiradusiame Lenkijoje įkūrus lietuvių studentų draugiją, pabrėžta tėvynės labui skiriamo žodžio svarba.
Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir susėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.
Čia pabrėžiama tėvynės labui skiriamo žodžio svarba, lietuviškas žodis prilyginamas aukai. Tiesos žodis dar svarbesnis kitame Kudirkos eilėraštyje Ne tas yra didis. Jame antitezės būdu teigiama, jog ne tas yra galingas ir drąsus, kuris milijonus žmonių laiko sukaustytus baimėje, kankina, žudo, bet tas, kuris be kraujo sugeba skleisti brolybę, sakyti tiesą. Savo pasiryžimą dirbti šia kryptimi Kudirka išreiškia eilėraščiu Labora, sukurtu universiteto baigimo proga. Varšuvos lietuviai tada surengė absolventams pietus. Jų metu Kudirka ekspromtu ir parašė šį eilėraštį.
Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos nepleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi, nepjausi.
(
)
Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu
jų išsižadėsi,
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto
Eilėraštis buvo sukurtas 1889 m. lapkričio 11 dieną, tuo metu Varpas jau buvo leidžiamas. Jaunas žmogus Kudirkai tuomet buvo 30 metų kreipiasi į Varšuvos studentus lietuvius, sudariusius Varpo leidėjų branduolį, skatindamas juos su jaunatvišku įkarščiu imtis laikraščio, dirbti tėvynei nuo jaunumės, kadangi vėliau idealų išsižadama, idealizmą užgožia gyvenimo sąlygos, kiti įsipareigojimai, kad ir šeima, kurią reikia išlaikyti. Todėl žmogus, ypač okupacijos sąlygomis, yra demoralizuojamas paperkant gera tarnyba, pinigais ar tiesiog degtine. Nors ir tada jis gali pritarti Tėvynės darbui, tačiau dėl jos nebedirba taip nesavanaudiškai (o tai Kudirkai tolygu išsižadėti). Ilgainiui šitaip nutiko su Kudirkos bendražygiais: prieš mirtį jis liko kone vienas, nes daugelis pasitraukė, o kai kurie įklimpo į alkoholizmo liūną.
Kitas faktorius, formavęs Kudirkos pasaulėžiūrą, buvo Aušros laikraštis. Jo pirmasis numeris, atsitiktinai perskaitytas studentiškų atostogų metu, giliai jį sukrėtė.
Vėliau V. Kudirka pats apie tai rašė: Ėmiau skubiai vartyti Aušrą ir
neprisimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi
pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio
rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu kaltinantį ir atleidžiantį: O, tu paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžinamai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu
Potam pripildė mano krūtinę rami smagi šiluma it, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis
Rodos, išaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas
Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs
Citata rodo, kad J. Basanavičiaus redaguotas laikraštis iš nutautėjusio V. Kudirkos padarė sąmoningą lietuvį, Aušros darbo tęsėją. Kaip žinia, Aušra ėjo tik trejus metus 18831886 (nelaisvės sąlygomis spauda ilgai gyvuoti negalėjo). Po kelerių metų Kudirka sumanė tęsti Aušros laikraščio leidybą, tačiau jo vienminčiai nusprendė, kad laikraštis jau turėtų būti kitu pavadinimu. V. Kudirka sugalvojo: Varpas.
Įdomu stebėti, kaip Aušros laikraštyje vartoti simboliai atsikartoja Varpe. Antai J. Basanavičius, formuluodamas Aušros laikraščio kryptį, pabrėžia, kad svarbiausias dalykas ano meto Lietuvoje rūpintis dvasiška šviesa tarp žmonių. Tuo metu, kai pradėta leisti Aušra, Rytprūsiuose jau ėjo religinės krypties laikraščiai. Basanavičius pripažindamas jų reikšmę vykdant, jo žodžiais, apšvietimą per dvasinį mokslą, pabrėžia Aušros pasaulietinę šviečiamąją kryptį: jo laikraštis stengsis pateikti žinias apie senovę, kad lietuviai geriau pažindami senolių gyvenimą pažintų save; taip pat bus spausdinami straipsniai su naudingais pamokymais apie ūkį, sveikatos priežiūrą. J. Basanavičius sako: mūsų laikraštis tegul apims tą vietą, kuri dirvonais guli. Vadinasi, lietuvybė tautinės savimonės ugdymas prilyginamas neartiems dirvonams, kuriuos reikia įdirbti.
Varpo pirmame numeryje taip pat matome dirvos simbolį. Jis pasirodo įvadiniame straipsnyje dėstant naujo laikraščio programą. Jonas Gaidamavičius, pasirašęs inicialais, rašė: Meskime grūdą po grūdui ant tautiškos dirvos, o nors negreit ir palengva, išaugs gražūs, sveiki javai, nes dirva yra išsigulėjusi. Toliau aiškinama, kas gi sudaro tą išsigulėjusią dirvą, kokius grūdus reikia berti: lietuvių sąmoningumo žadinimas, tautinis švietimas, įvairių žmonėms svarbių klausimų aiškinimas, kultūros ir ūkio kėlimas. Išvardintus darbus turi nuveikti inteligentai. Iš to kyla inteligento sėjėjo įvaizdis. Visi inteligentai privalo aiškinti, šviesti žmones, jų metamas grūdas tai tiesos žodis. Iš pradžių Varpe V. Kudirka turėjo skiltį, kuri vadinosi Iš tautiškos dirvos. Autorius kalba kaip artojas, sėjėjas, duonos augintojas. Agrarinėje visuomenėje šitokia simbolika savaime suprantama. Tačiau dirvos ir į ją metamo tiesos žodžio kaip grūdo simbolis yra paimtas iš Šventraščio: sėjami grūdai vieni krenta pakelėje ir yra sumindžiojami, kiti ant uolų, jų daigai stokodami drėgmės nudžiūsta, dar kiti tarp erškėčių, todėl pastarųjų yra užgožiami, o geriausiai būna tada, kai krenta į gerą žemę ir neša šimteriopą grūdą (Lk 8, 8). Gera žemė Evangelijoje yra žmonės, kurie klauso Dievo Žodžio, išsaugo jį širdyje ir duoda vaisius. Taigi pasinaudodamas šiuo simboliu ir Basanavičius ir Kudirka kreipiasi į skaitytoją paties skaitytojo kalba. Mat XIX a. antroje pusėje lietuviai, būdami labai tikintys katalikai, klausydavo Bažnyčios.
Kitas V. Kudirkos kūryboj atsikartojantis Basanavičiaus vartotas simbolis aušra. Minėtą programinį straipsnį J. Basanavičius baigia: Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė. Panašiai V. Kudirkos Tautiškos giesmės atskirose eilutėse: Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina... Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse... Meilė žmonių širdyse, be abejo, reiškia Lietuvos dvasios nušvitimą.
Varpas to paties pavadinimo V. Kudirkos eilėraštyje ima žadinti Lietuvą auštant, tik vėlgi aušrą autorius nusako kitais žodžiais:
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu...
Reikia pastebėti, kad aušros simbolis yra religinės kilmės tiek Basanavičiaus, tiek Kudirkos raštuose. Vilniuje turime garsią šventovę Aušros vartus. Aušra reiškia Kristaus atėjimą, pasauliui atnešantį išgelbėjimo šviesą.
Trečiasis faktorius, formavęs V. Kudirkos pasaulėvaizdį ir paaiškinantis jo poezijos įvaizdžius, religija. V. Kudirka, kaip žinia, po šešių Marijampolės gimnazijos klasių tėvo verčiamas buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet po dvejų metų iš jos pašalintas dėl pašaukimo stokos. Iš seminarijos V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, kur mokėsi septintoje klasėje drauge su J. Jablonskiu. Šiam kartą paklausus, ar daug naudos turėjęs iš seminarijos, atsakė teigiamai, kadangi sužinojęs, jog žmogaus siela yra nemirtinga, be to, praversianti ir seminarijos disciplina. Todėl nenuostabu, kad religiniai įvaizdžiai pateko ir į jo poeziją, ir net demokratizmo idėją tarp žmonių Kudirka nusako tuo, kad visuose individuose lygiai Kristus gyvena (eil. Artojaus skundas).
Akivaizdžiai religinės kilmės yra šviesos motyvas. Tai esminis krikščionybės simbolis. Šviesa eina iš Dievo, Dievas duoda pasauliui šviesą, nes pats yra šviesa. Pirmasis šv. Jono laiškas skelbia: tikintieji, gyvenantys pagal Dievo reikalavimus (jo tiesą), vaikščioja šviesoje, o ne tamsybėse, kadangi Kristus juos apvalo nuo nuodėmių (1 Jn 1, 5-9). Aiški aliuzija į Kudirkos Tautinės giesmės žodžius:
Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.
Taigi tėvynė Vincui Kudirkai yra kitų gerovei atliekami materialiai nesuinteresuoti intelektualūs veiksmai. Jo poezijoje tai išreikšta religinės kilmės sėjėjo, žodžio grūdo, aušros ir saulės simboliais. Kadangi tai buvo dvasinio Lietuvos atgimimo darbas, katalikiškame krašte XIX a. pabaigoje nebuvo kito modelio, o juos naudojant visuomeniniams tikslams religinė kilmė per kelias žmonių kartas nusitrynė, prarado pirminę prasmę ir tapo pasaulietiška.
© 2008 XXI amžius
|