|
Tauta: nuo perestroikos iki nepriklausomybės. Kas toliau?
Zigmas VAIŠVILA
Likimas lėmė, kad šioje istorinėje salėje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau LPS arba Sąjūdis) gimė 1988 m. birželio 3 dieną renginyje, visuomenei paskelbtame kaip valstybinės komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms ruošti veiklos gairių pristatymas. Laikas prisipažinti, kad tai buvo tik formalus pretekstas, kurį ekspromtu teko pasiūlyti tuometiniam Mokslų akademijos vyriausiajam moksliniam sekretoriui a. a. akademikui E. Vilkui, siekiant gauti šią salę renginiui, kurio metu tikėtasi suvienyti įvairias aktyvias visuomenės jėgas. Komisijos nariais buvo E. Vilkas, J. Bulavas, R. Rajeckas, A. Buračas, A. Juozaitis, kiti žinomi asmenys. Formalus renginio formatas buvo šios komisijos narių paruoštų pasiūlymų pristatymas visuomenei.
Formaliai gyvavimą pradėjus nuo Konstitucijos klausimų, valstybingumo, kaip tautos egzistencijos ir išlikimo pagrindo, klausimai Sąjūdžiui buvo ir šiandien yra pagrindiniai ir nė kiek ne mažiau aktualūs. Diskusija apie Konstituciją visada reiškia diskusiją apie valstybės pamatus ir jos statusą.
Minėta komisija turėjo ruošti Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, atsiliepiant į M. Gorbačiovo perestroikos (lietuviškai persitvarkymo) kvietimą ir dvasią. Esminis klausimas, ar pats M. Gorbačiovas ir jo vadovaujamas SSKP Centro komitetas, aplinkybių priversti paskelbti pasauliui šį reiškinį, suprato, kas tai yra ir ką jie padarė. Manau, kad jie nesuprato esminio dalyko demokratija ar nepriklausomybė negali būti tik deklaruota ir formali. Valdžios apsisprendimas perestroikos šūkiui nebuvo lengvas. Tačiau buvome liudininkais ir to, kad Vakarams, siekusiems ne tik lyderystės dvikovoje su socialistiniu lageriu, bet ir pragmatiškų ekonominių, kitų didžiavalstybinių tikslų, apsisprendimas buvo nė kiek nelengvesnis ir psichologiškai, ir praktiškai. 1990 m. kovo 11-ąją atstatytą Lietuvos valstybės nepriklausomybę pasaulis pradėjo pripažinti tik po žlugusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Didvyriški anksčiau įvykę Islandijos ir Danijos sprendimai pripažinti mus, grįsti moralia politika, mums buvo ne tik malonūs, bet ir suprantami. Tačiau Vakarams labai sudėtingi. Todėl nenuostabu, kad pirmiau mus pripažino tie, kurie mus geriau suprato, Moldova ir net Rusija, kuri buvo penktąja valstybe, pripažinusia Lietuvos Respubliką. Šiemet Vasario 16-osios 90-mečio proga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ordino didysis ordinas įteiktas tuometinei Didžiosios Britanijos premjerei Margaret Tečer vienai didžiausių M.Gorbačiovo ir perestroikos rėmėjų bei Lietuvos, išdrįsusios atkurti nepriklausomybę ir trukdyti perestroikai, kritikių. Maskvos pučo išvakarėse liepos mėnesį Didžiosios Britanijos Vyriausybė apsigalvojo ir atsisakė priimti dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo į Londoną Lordų rūmų narių kvietimu atvykusį Lietuvos Vyriausybės atstovą. Nobelio taikos premijos suteikimas M. Gorbačiovui po Sausio 13-osios įvykių Lietuvos piliečiams niekada nebus suprantamas, todėl norvegų tautos Taikos premijos paskyrimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai Vytauto Landsbergio asmenyje už mūsų taikią kovą atmintyje visada liks kaip deramos pagarbos ir tikro lietuvių tautos įvertinimo ženklas. Moralės ir politikos santykio problema amžina.
Sąjūdžio metais netilo diskusijos apie šio masinio judėjimo, sugebėjusio neįtikėtinai greitai pakelti tautą nepriklausomybei atkurti, tikrąjį tikslą. Nuolat vykusi diskusija dėl sąvokų nepriklausomybė, suverenitetas ir pan. kėlė diskusijas ir buvo veiksmo variklis. O perestroikos idėjos autoriams Maskvoje bei jų pavaldiniams Lietuvoje Lietuvos komunistų partijai norom nenorom teko įsijungti į šią polemiką, sukuriant tarptautinių žodžių žodyne ir politologijoje nesutiktą žargoną, pvz., suverenitetas SSRS sudėtyje. Norėtųsi tikėtis, kad šios sąvokos netapo visuotinai pripažintomis ir liko tik istorinėmis laikotarpio aktualijomis. Pasaulis žino nepriklausomas valstybes, konfederacijas ir federacijas.
Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia susitarti dėl kelių, tikiuosi, neginčijamų aksiomų: 1) būkime sąžiningi ir prisipažinkime sau, kad paskelbus perestroiką ir įsikūrus Sąjūdžiui, tuo metu niekas negalėjome net įsivaizduoti, kad viskas taip greitai ir taikiai pasikeis, kad Lietuvos Nepriklausomybė yra tokia artima ir pasiekiama taikiu būdu; 2) labai mažai tuo metu žinojome vieni apie kitus ne tik todėl, kad tuo metu nebuvo leidinio Kas yra kas Lietuvoje. Valdžia siekė kontroliuoti ir visuomenę, ir Sąjūdį. Todėl lengva ranka nenurašyčiau, pavyzdžiui, teiginio, kad Estijos liaudies frontas galėjo būti įkurtas iš viršaus. Norėdamas pastiprinti šį teiginį, galėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Tartu universiteto ekonomistai į tautą dėl Rahvarinne steigimo kreipėsi per tiesioginio eterio televizijos laidą, atvirai ragindami žmones paremti respublikos ekonominio savarankiškumo idėją ir burtis į steigiamą frontą, kad Tartu laikraštis Postimaa idėjos iniciatoriams suteikė vietą skleisti šias idėjas spaudoje, kad Estijos kompartijos vadovybė šias idėjas palaikė nuo pirmos dienos. Tačiau norėdamas oponuoti šiai idėjai, galėčiau ramia sąžine pasakyti, kad tuo metu visi žavėjomės Estijos liaudies fronto idėja, kad ši idėja padėjo pakelti ir taip greitai tautą, kad mums neįsivaizduojama buvo, jog kuris nors spaudos leidinys atspausdintų bent šiek tiek objektyvią informaciją apie Sąjūdžio įsisteigimą, kad Lietuvos kompartija paremtų mūsų žingsnius.
Norintiems yra visos galimybės Sąjūdžio ir Rahvarinne istorines aplinkybes aiškinti tiek vienaip, tiek kitaip. Viskas priklauso nuo įvykius analizuojančio asmens sąžiningumo ir objektyvumo, siekiamo tikslo. Kokiu būdu mes, atsitiktinai likimo suvesti į LPS iniciatyvinę grupę, galėjome žinoti, kas yra kas? Žmonių, iniciatyvų, pasiūlymų ir įvykių srautas buvo toks didelis, kad vos buvo galima spėti. Visų mūsų laimė ir sėkmė buvo tai, kad komunistų partija, jai pavaldus saugumas, Maskva vijosi įvykius, vijosi mus.
LPS Steigiamajame suvažiavime nuskambėjo kauniečių Jurgio Okso ir Rolando Paulausko kalbos, drastiškai pasisakančios už Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Galima jas vertinti kaip žmonių, disponavusių mažesne informacija nei iniciatyvinė grupė, natūralia baime, kad Sąjūdis gali nežinia kur nuvesti. Tačiau galiu pateikti asmeniškas šio įvykio aplinkybes, kuriomis remdamasis įtarus analitikas galėtų padaryti priešingas išvadas. Kalbant R.Paulauskui, šalia sėdėjęs Vytautas Petkevičius redagavo mano kalbos tekstą. R. Paulauskui dar nepriartėjus prie jo kalbos garsiosios kulminacijos, V. Petkevičius staiga grąžino man redaguojamus lapus, įdėmiai sekė pranešėją ir sulaukęs garsiosios frazės, išsiveržė į sceną, šaukdamas Provokacija! Norėdamas R. Paulausko kalbą apibūdinti kaip tikrą provokaciją ir siekį sužlugdyti įsibėgėjantį Sąjūdžio veiksmą, galėčiau ramia sąžine pasakyti, kad V. Petkevičius žinojo, ką ir kada pasakys prelegentas, ir sąmoningai laukė to momento, kad galėtų nutraukti R. Paulausko kalbą, pastarajam nebūtinai apie tai žinant.
Steigiamojo suvažiavimo naktis buvo nelengva LPS iniciatyvinei grupei apsisprendimo prasme. Kas galėjo žinoti, kaip sureaguos Maskva į neregėto pobūdžio ir masto renginį? Kuo tikėti atvykusiais žurnalistais, energinguoju Algimantu Čekuoliu, pateikiančiu kaskart vis labiau grėsmingas naujienas iš jam vienam žinomų šaltinių, sunkiai prognozuojama Lietuvos valdžios reakcija ar dominuojančiu atsakomybės jausmu? Tautą pakėlėme, jos nuvilti negalėjome, tačiau niekas nebuvo tikras, kad lazda neperlenkta ir Maskvos kantrybė nesibaigs. Todėl Sąjūdžio programa tą naktį esminėse vietose buvo redaguojama ir redaguojama. Kiek drąsi ir įžūli ji atrodė prieš suvažiavimą, tiek beviltiškai pasenusia ji tapo suvažiavimui pasibaigus.
Todėl supaprastintai ir formaliai, ypač praėjus ne vienam dešimtmečiui, dėlioti vieną programą šalia kitos ir išdidžiai samprotauti, kad štai tie tempė tautą atgal į Sąjungą, o tie į tikrąją nepriklausomybę, yra perdėm paprasta ir netgi nesąžininga, ypač jei pats esi tų įvykių liudininkas ar dalyvis.
Istorija lėmė, kad būtent Vytautas Petkevičius suvaidino ryškų vaidmenį Sąjūdžio istorijoje konstituciniu klausimu. Pirmą kartą LPS iniciatyvinė grupė susitiko su rašytoju LKP Centro komitete 1988 m. birželio 23 dieną po istorinio mitingo Gedimino aikštėje išvakarėse. Tąkart jis sėdėjo šalia A. M. Brazausko. Po to, kai 1988 m. lapkričio 18 dieną Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, paklususi A. M. Brazauskui, atsisakė paremti Estijos iniciatyvas dėl Konstitucijos pataisų, įtvirtinančių Respublikos įstatymų viršenybę prieš SSRS įstatymus, V. Petkevičius griežtai pareikalavo, kad Sąjūdis laikytųsi A. M. Brazausko nuostatų ir trenkė Sąjūdžio durimis. Sąjūdžio Seimo taryba, suprasdama atsakomybę dėl pagrindinio Nepriklausomybės siekio ir siekdama išsaugoti Sąjūdžio vienybę, 1988 m. lapkričio 20 dieną priėmė Moralinės nepriklausomybės pareiškimą: Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros...
Taryba priėmė ir Moralinės vienybės deklaraciją, suprasdama vienybės svarbą tautos gyvenime ir ypač svarbiose istorinėse situacijose. Ją pasirašę 28 tarybos nariai pakvietė V. Petkevičių, kurio narystė buvo sustabdyta lapkričio 21 dieną, grįžti į Sąjūdį ir pirmąkart nusprendė, kad reikia rinkti Tarybos pirmininką.
Panaši situacija ir pavojus užkibti ant Maskvos kablio buvo ir Sąjūdžio apsisprendimas dalyvauti okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose. Tam oponavo Lietuvos Laisvės Lyga, tvirtindama, kad tokiu būdu pripažintume okupaciją. Po nelengvų diskusijų dar LPS Steigiamasis suvažiavimas priėmė Rezoliuciją Nr. 21 Dėl rinkimų, kurioje nuspręsta dalyvauti rinkimuose. Įvykių eiga patvirtino, kad Sąjūdžio sprendimas buvo teisingas. Analogiška situacija buvo ir dėl Rahvarinne sugalvotos sąjunginės respublikos ekonominio savarankiškumo idėjos ji pakėlė ne tik Estijos, bet ir Lietuvos, Latvijos tautas. Tačiau nedaug trūko, kad su šia idėja eiliniame SSRS liaudies deputatų suvažiavime būtume pakliuvę į naują situaciją, kuri, Maskvai ją apžaidus, galėjo sutrukdyti nutylėjimo būdu pasinaudoti nesureglamentuota konstitucine nuostata, buvusia tiek SSRS, tiek sąjunginių tarybinių respublikų konstitucijose, dėl teisės išstoti iš SSRS.
Savotišku išbandymu buvo ir tai, kad be Lietuvai atstovaujančių SSRS liaudies deputatų, kurie drauge su Estijos ir Latvijos kolegomis sutarė, kad mūsų trys respublikos savo atstovų į steigiamą SSRS Konstitucinį teismą nedeleguos ir kad tai yra principinė nuostata. Tačiau netikėtai SSRS liaudies deputatams buvo pristatytas Stasys Stačiokas, kaip Lietuvos TSR kandidatas į šią renkamą instituciją. Vargais negalais padėtį pavyko ištaisyti: žmogui, maniusiam, kad jį, kaip konstitucinės teisės žinovą kviečia dirbti atsakingą darbą, teko grįžti į Vilnių. Paaiškėjo, kad S. Stačioką į Maskvą pakvietė A. M. Brazauskas, nors trijų respublikų delegacijos buvo vyriškai susitarę, kad to nedarys.
Visi šie įvykiai, iš vienos pusės, skatino ir plėtojo žygį į Nepriklausomybę, tačiau, iš kitos pusės, buvo ir didžiulė rizika, kad SSRS vadovybė, prisitaikiusi prie šių naujovių ir turėdama tiek jėgos, tiek formalius valdžios svertus, gali pastatyti mus prieš įvykusį faktą, po kurio taikiam Nepriklausomybės atstatymui būtų iškilusios formalios ir neįveikiamos kliūtys.
Įtemptos lenktynės tęsėsi iki pat Kovo 11-osios nepriklausomybės akto paskelbimo. Netgi Sąjūdžiui laimėjus rinkimuose į XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą daugumą, dvejonės, ar skelbti Nepriklausomybės atstatymą sekmadienį, t. y. kovo 11-ąją, ar priimti tik dalį dokumentų (Nepriklausomybės atstatymą), ar visą paketą (t. y. 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimo atstatymą, siekiant užtikrinti valstybės tęstinumą, o iškart po to priimti Laikinąjį pagrindinį įstatymą, paruoštą Sąjūdžio deputatų per tris dienas), ar antrąją dokumentų dalį atidėti ir palaukti Maskvos reakcijos 1990 m. kovo 12 dieną, kada Maskvoje prasidės neeilinis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas dėl SSRS prezidento institucijos steigimo ir įstatymo dėl respublikų išstojimo iš SSRS mechanizmo.
Priminsiu, kad 1990 m. vasario 27 dieną, t. y. praėjus trims dienoms po pirmojo rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą turo (LPS laimėjo 72 iš 90 mandatų, t. y. absoliučią daugumą iš visų 141 mandatų), SSRS Aukščiausioji Taryba kovo 12 dieną Maskvoje sušaukė neeilinį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą dėl SSRS prezidento institucijos steigimo ir įstatymo dėl respublikų išstojimo iš SSRS mechanizmo. Būtina prisiminti, kad tuo metu SSRS ginkluotosios pajėgos dėl kilusių neramumų ir Kalnų Karabacho konflikto buvo įvestos į Baku.
Įtampa augo, lenktynės Vilniuje ir Maskvoje tęsėsi, o Sąjūdžio deputatų klube gal tik 8-10 deputatų pasisakė už tai, kad viską reikia padaryti iki kovo 12-osios. Reikšminga aplinkybe tapo tai, kad kovo 10-ąją 21 valandą rinkimų komisija patvirtino antro rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus (Sąjūdžio kandidatai laimėjo dar 35 mandatus iš 43). Padėjo ir tai, kad Vytauto Sakalausko vadovaujama Lietuvos TSR Ministrų Taryba dėl tarptautinės kovo 8-osios šventės darbo dieną iš penktadienio, kovo 9-osios, buvo perkėlusi į būsimą istorinę kovo 11-ąją. Tačiau net po 23 valandos kovo 10-ąją prasidėjęs Sąjūdžio deputatų klubo pasitarimas nepriėmė sprendimo. Liepsninga Kazio Sajos kalba, šviesaus atminimo Stasio Lozoraičio pozicija naktiniame pokalbyje apie 1 valandą nakties, jau kovo 11 dieną, su V. Landsbergiu nusvėrė svarstykles.
Lietuvos lenktynės su Maskva, jų išskirtinumas tiek SSRS, tiek tarptautiniu požiūriu buvo ir dėl to, kad Lietuva 1990 m. kovo 11 dieną tapo vienintele, paskelbusia Nepriklausomybės atstatymą. Latvijos TSR ir Estijos TSR Aukščiausiosios Tarybos netruko paskelbti deklaracijas, kad jos eina tuo keliu, o tikrąją nepriklausomybę dėl suprantamų objektyvių priežasčių paskelbė tik 1991 metais, po nepavykusio perversmo Maskvoje. Todėl ir mini kaimynai viena nepriklausomybės diena daugiau už mus. Tačiau, jei rimtai, tai Lietuva prisiėmė didžiausią iššūkį netrukome sulaukti blokados, reikalavimų atšaukti Nepriklausomybės aktą, apsisprendimo dėl jo moratoriumo, Sausio 13-osios, Medininkų tragedijos ir kitų išbandymų.
Didžiausias, pagrindinis ir labiausiai neįtikėtinas Sąjūdžio lūkestis ir vertybė Nepriklausomybė išsipildė. Tačiau jei šiandien paklaustume, ką mes apie šio lūkesčio likimą ir ateitį įsivaizduojame dabar, sąžiningai ir objektyviai nedaug kas atsakytų.
Panaši, tik šiek tiek pakeista retorika ir politika šiandien naudojama Europos Sąjungoje, deklaruojant viena, o darant kitą einant nuo nepriklausomų valstybių sąjungos, t. y. faktiškai nuo konfederacijos, kurią šiandien dar formaliai užtikrina veto teisė, iki akivaizdžios ir nebeslepiamos federacijos, skelbiant viena, o darant kita. Visi suprantame ir atsimename, ką reiškė lietuvių tautai vienos bendros sąjunginės pilietybės turėjimas. Lisabonos sutartimi šią dovaną gauname, tik jau kitoje erdvėje. Tačiau tylime. Užsienio reikalų ministerijai Lisabonos sutartį Seimui pristačius kaip neva ekonominę formaliai išvengta tautos referendumo.
Ar netiesa grindžiami lūkesčiai gali būti visuomenės vystymosi ir valstybės pagrindu, kuo tai pateisinama, jei išvis pateisinama? Ar tai dera su moralia Sąjūdžio politika ir tiesos sakymu? Skaudžiausia, kad šiuo atveju tautą, deja, klaidina ir politikai, kuriuos rėmė Sąjūdis, kurie balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Pasiteisinimas Europos pinigais atrodo liūdniau, negu 1940-ųjų metų negausūs pasiteisinimai jaučiant įremtą ginklą. 1940 metais nebuvo NATO ir narystės joje. Gruzijos įvykiai parodė, kad ir to gali būti maža. Tačiau tai jau būsimos diskusijos klausimai.
Kolegoms politikams ir istorikams, Sąjūdžio bendražygiams priminsiu keletą istorinių faktų:
1) Pirmą kartą Sąjūdis oficialiai, atvirai ir nedviprasmiškai patvirtino savo ryžtą atkurti Lietuvos valstybę 1989 m. vasario 15-16 dienomis Kauno muzikiniame teatre Sąjūdžio Seimo III sesijoje priėmus atitinkamą deklaraciją.
2) LPS Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu viskas buvo aišku, ir sąžiningai bei vieningai visi skelbėme, kad
pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių.
Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. (
) Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje.
3) 1991 m. vasario 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba po vasario 9 dieną įvykusio visuotinio plebiscito dėl Nepriklausomybės priėmė konstitucinį įstatymą Dėl Lietuvos valstybės, tebegaliojantį ir šiandien. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Prisiminkime jį:
1. straipsnis. Teiginys Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis
Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051
4) Šią nuostatą 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje Lietuvos tauta įtvirtino referendumu.
Skaudžiausia Lietuvos santykiuose su Europos Sąjunga yra ne tik formali reikalo pusė. Nesuprantama, kaip galima teigti viena, o daryti kita. Suprantama, kad politikoje reikalingi kompromisai ir tai darytina, tačiau ne už uždarų durų, nepažeidžiant Konstitucijos ir neapgaudinėjant tautos.
© 2008 XXI amžius
|