Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Žvilgsnis į buvusius įkalinimo ir tremties kraštus iš antros pusės

Vytautas GULIOKAS

Krasnojarsko „Memorialo“ pirmininkas Aleksejus Babijevas Nuotrauka iš www.krasrab.com

Daugelio mūsų tautiečių, patyrusių politinio kalinio arba tremtinio dalią, biografijoje pasilikęs Rusijos Krasnojarsko krašto pavadinimas. Sugrįžusių į tėvynę išgyvenimai ir kančios šiame krašte aprašyti daugyje prisiminimų ir lieka ateinančioms kartoms. Beveik visame krašte yra išlikusių mūsų tautiečių kapaviečių. Jų šiandieninės būklės liudininkais  tampa „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai. 2007 metų vasarą ekspedicija aplankė šio krašto Manos upės baseino rajoną: tvarkė apleistas kapavietes, susitiko su ten likusiais lietuviais, dėl įvairiai susiklosčiusių aplinkybių negrįžtamai prarandančiais ryšį su savo tėviške. Krasnojarsko mieste veikia Krasnojarsko regioninė lietuvių kultūrinė autonomija „Lietuva“, kuri dėl milžiniškų krašto plotų (jo plotas daugiau nei 40 kartų didesnis nei Lietuvos) nėra pajėgi aprėpti visus ten gyvenančius tautiečius.

1988 m. spalio mėnesį Maskvoje įvyko pirmoji sąjunginės visuomeninės organizacijos „Memorialas“ steigiamoji konferencija, kurios steigėjai buvo rašytojų ir kino darbuotojų sąjungos. Iniciatoriais buvo žurnalistas Jurijus Ščekočichinas ir teisių gynėjas Levas Ponomariovas, kurie 1987 metais laikraštyje „Literaturnaja gazieta“ paskelbė pareiškimą, kuriame priminė, kad N. Chruščiovas žadėjo pastatyti paminklą stalinizmo aukoms atminti. Jau šioje konferencijoje išsiskyrė nuomonės: buvę represuoti komunistai aukomis vadino tik save, dėl ko kategoriškai prieštaravo visi kiti, bausti pagal to meto politinį 58 straipsnį. Tik antrojoje konferencijoje 1989 m. sausio mėnesį buvo įkurtas „Memorialas“, kurio garbės pirmininku buvo išrinktas akademikas Sacharovas, patvirtinta valdyba. Dar dvejus metus šios visuomeninės organizacijos valdžios organai neregistravo. „Memorialo“ dalyviai parengė „Reabilitacijos įstatymą“, kuris buvo priimtas tik po 1991 metais įvykusio pučo, palaikant pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui. „Memorialo“ skyriaus pirmininkas Krasnojarske A. Babijevas džiaugiasi, kad Krasnojarsko krašte  buvo reabilituota daugiau nei pusė milijono jo gyventojų, ir jie šiuo metu jaučiasi pilnateisiais piliečiais, naudojasi komunalinėmis, transporto ir medicininio aptarnavimo lengvatomis. Paskutiniu metu „Memorialas“ vadinasi Tarptautine istorijos švietėjiška, patriotine ir teisių gynimo organizacija, kurios vienas iš pagrindinių rėmėjų yra B. Jelcino fondas. Maskvoje „Memorialas“ vykdo projektą „Stalinizmo istorija“, jo rengiamų konferencijų cikle dalyvauja universitetai ir mokslininkai iš JAV, Vakarų Europos ir kitų pasaulio šalių.

„Memorialas“ nuo pat įsikūrimo pradžios turi savo skyrius tuose Rusijos rajonuose, kuriuose telkėsi represuojami gyventojai. Labai aktyvus skyrius yra ir Krasnojarsko mieste. Skyriaus vadovas Aleksejus Babijevas, dalyvavęs pirmose šios organizacijos konferencijose Maskvoje 1988-1989 metais, prisimindamas tuos metus, sako, kad tada daugelis vykdami į Maskvą bijojo būti suimti, kadangi dalis pirmos konferencijos dalyvių kelyje dėl įvairių priežasčių buvo sulaikomi ir neturėjo galimybės joje dalyvauti. 

Krasnojarsko „Memorialo“ pagrindinė veiklos kryptis – represijų aukų įamžinimas: represijų istorijos tyrinėjimas, paminklų ir atminimo lentų įrengimas. Neseniai išleistas šeštas tomas „Atminties knygos“, kuriose išvardyti represuoti asmenys. Dalis šio sąrašo yra paskelbta internete ir šių eilučių autorius jame aptiko pavardę savo dėdės Broniaus Daukšo, 1941 metų tremtinio, atskirto nuo šeimos ir žuvusio šio krašto „Kraslago“ lageryje Rešotuose. Ten yra ir daugiau lietuviškų pavardžių, prie kiekvieno nurodyta tautybė, kilmės vieta ir gimimo bei mirties metai.  Pagrindinį dėmesį Krasnojarsko „memorialiečiai“ – taip jie save vadina – šiuo metu skiria vadinamojo Didžiojo teroro – 1937-1941 metų – istorijai, kada pagal NKVD 1937 metų  įsakymą Nr. 448 VKP(b) partijos politinio biuro nutarimais kiekvienai respublikai, kraštui ir sričiai buvo nustatyti privalomų represuoti gyventojų limitai, o juose iš anksto nustatytas ir pirmos kategorijos represuojamųjų skaičius (pirma kategorija – tai tie, kurie būdavo baudžiami mirties bausme). Suprantama, pagal to meto tvarką šie skaičiai galėjo būti tik viršijami. Kiekvieno tokio sąrašo realizavimui buvo nustatomi labai trumpi įvykdymo terminai – 3-5 mėnesiai. Kad būtų lengvesnis tardytojų „darbas“, tuo pačiu NKVD įsakymu buvo leidžiama tardymuose naudoti fizinio poveikio priemones. Toliau sėkmė, sudarant „kaltinamąsias bylas“,  priklausė nuo tardytojų nužmogėjimo laipsnio.

Štai kaip aprašo masinių žudymų įsisukusios kampanijos eigą palyginti nedideliame šio krašto mieste Minusinske (54000 gyv. 1978 m.) Krasnojarsko skyriaus „Memorialo“ narys Pavelas Lopatinas: „1937 m. rugsėjo mėnesį Minusinske buvo sušaudyta 109 žmones, spalio mėnesį  – 357. Per ketverius paskutinius tų metų mėnesius  šiame mieste buvo sušaudyti 1472 žmones“. Kaip rašo autorius, egzekucija buvo vykdoma net tų metų gruodžio 31 dieną, pasitinkant Naujuosius metus. Graudus rekordas šiame mieste buvo pasiektas 1938 m. rugpjūčio 5 dieną – tą dieną čia buvo sušaudyti 309 asmenys. Autorius, remdamasis egzekucijos vykdymo liudininko  Samoilovo parodymais, nurodo, kad enkavedistai buvo apsvaigę alkoholiu ir po netaiklaus šūvio dar likusius gyvus pasmerktuosius tiesiog užmušinėjo metaliniais strypais.

Krasnojarsko „Memorialas“ Minusinsko miesto tragedijos byla atskleidė būdingą tų laikų Kremliaus vadovų  laikyseną. Aukščiausi  NKVD vadovai Jagoda, Ježovas, o vėliau ir Berija bei juos supantys žemesnio rango vadai buvo sušaudyti tuose pačiuose požemiuose, tuo tarpu represuojamų limitus bei konkrečius sąrašus pasirašinėdavo Stalinas, Molotovas, Malenkovas, Kaganovičius. Gyvų  naikintojų  naikinimo politika neaplenkė ir to paties Minusinsko miesto NKVD vado Aleksejevo. Pastarasis turėjo pagrindo laukti paaukštinimo tarnyboje „už kontrrevoliucinierių lizdų likvidavimą“, bet pats buvo areštuotas. 1939 metais jis kreipėsi į aukščiausią to meto NKVD vadą Ježovą: „17 metų sąžiningai dirbau NKVD organuose ir pats asmeniškai 1937 metais patraukiau baudžiamojon atsakomybėn 2300 „trockistų“, iš kurių 1500  sušaudyta“.  

Krasnojarsko „Memorialo“ pirmininkas Aleksejus Babijevas, nors palaikant krašto administracijai bei visuomenei atrėmė tris bandymus mieste atkurti paminklą Stalinui, mato artėjančius sunkumus bei kliūtis. Ne vien dėl to, kad daugelis „Memorialo“ aktyvistų yra garbaus amžiaus. Šiuo metu Rusijoje iš gyventojų atminties ir pačios istorijos bandoma ištrinti kruviniausią stalinizmo laikotarpį – tarsi nieko neįvyko.

Maskvoje „Memorialo“ valdyba 2007 metais paskelbė tezes „1937 metai ir dabartis“, kuriomis paminėjo 60-ties metų sukaktį nuo Didžiojo teroro pradžios, kada tik per 1937-1938 metus buvo areštuota daugiau nei 1,7 mln. žmonių, iš jų daugiau nei 700 tūkst. sušaudyta, falsifikuojant bylas viduramžių metodais. Šiomis tezėmis buvo reikalaujama 1937 metus Rusijoje paskelbti masinio teroro aukų atminimo metais, pastatyti paminklus. Paminklo teroro aukoms Maskvoje laukiama jau 45 metai, kitur – beveik 20 metų. „Memorialas“ visuomenės vardu reikalauja įsteigti istorinį valstybės teroro muziejų bei jo filialus periferijoje. Be to, „Memorialas“ reikalauja tarptautiniu mastu įvertinti stalinizmo terorą, kaip tai buvo pasielgta su fašistiniu nacionalizmu, nes stalinizmo teroras: „...peržengia SSRS arba Rusijos istorinio likimo ribas“. Čia pat pažymima, kad viso pasaulio istorijoje lygiaverčiais sinonimais turi  tapti Gulagas, Kolyma, 1937-ieji – taip kaip ir XX amžiaus simboliai Osvencimas ir Hirosima. 

„Memorialo“ tezės „1937 metai ir dabartis“ liko popieriuje. 2007 m. birželio mėnesį prezidentas V. Putinas Novo-Ogariovo rezidencijoje pamaskvėje sukvietė visuomeninių mokslų dėstytojus ir jiems išdėstė kryptis, kurių būtina laikytis ruošiant Naujausių laikų istorijos vadovėlius ir jos dėstymo programas vidurinėse mokyklose. Prezidentas pareiškė, kad Rusija nėra atsakinga ir neturi jausti kaltės už savo istoriją – šalies istorijoje nebuvo tokių juodų puslapių kaip nacizmas. Mintys perkvalifikuoti skaudžius naujausius istorinius įvykius šio prezidento valdymo metais Rusijoje tapo nuoseklia politika: 2005 metais, kai Valstybės Dūmoje absoliučią daugumą turėjo prezidento partija „Vieningoji Rusija“, peržiūrėjo 1991 metais priimtą „Reabilitacijos įstatymą“ ir iš jo preambulės išėmė konstatavimą apie reabilituotų asmenų patirtus moralinius nuostolius.

Neatsitiktinai praėjusiais metais pasirodęs lenkų režisieriaus filmas „Katynė“ Maskvoje iš Valstybės Dūmos sulaukė neigiamos reakcijos, nors Rusijoje niekas nepaneigia fakto, kad 14542 lenkų karo belaisvius sušaudė NKVD. Filmas, nors ir neuždraustas, bet jo visuomenei demonstruoti nerekomenduojama. Dar toliau nueita šiais metais po latvių režisieriaus Edvino Šnorės filmo „The Soviet Story“ („Sovietų pasaka“) peržiūros. Prie Latvijos ambasados Maskvoje iš režisieriaus buvo išsityčiota: sudeginta jo iškamša. Šis filmas Rusijos žiūrovams yra uždraustas. Ir dar ką reiškia oficialus dabartinio Rusijos prezidento A. Medvedevo atsisakymas dalyvauti Ukrainos, 1931-1932 metų „badmečio“ aukų minėjime?

Krasnojarsko „Memorialas“ palaiko ryšį ir su mūsų tautiečių suburta kultūrine autonomija „Lietuva“, ir jos pirmininku Antanu Rasiuliu. Šiais metais sambūrio organizuotame lietuvių tautos didžiojo trėmimo 60-ies metų minėjime- konferencijoje dalyvavo ir „Memorialo“ atstovai ir perskaitė pranešimą.

P. S. Kai buvo paruošta ši medžiaga, Rusijos informaciniai tinklapiai polit.ru ir grani.ru pranešė, kad gruodžio 4 dieną Sankt Peterburge  kaukėti pareigūnai užėmė šio miesto „Memorialo“ būstinę ir atliko kratą. Nurodoma priežastis: prieš pusantrų metų išspausdintas „ekstremistinis“ straipsnis šio miesto laikraštyje „Naujasis Peterburgas“ (prieš metus laikraštis valdžios institucijų buvo uždarytas). Kratos metu iš kompiuterių buvo paimti kietieji diskai, kuriuose saugota beveik dvidešimt metų kaupta informacija apie stalinizmo represijas.

„Memorialo“ atstovai įsitikinę, kad tikroji priežastis ne šis straipsnis, apie kurio publikaciją jie nieko nežinojo, o konferencija „Stalinizmo istorija. Rezultatai ir tyrimo problemos“, kuri „Memorialo“ iniciatyva gruodžio 5-7 dienomis organizuota Maskvoje.    

© 2008 „XXI amžius“