| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Solidarumo uždaviniai finansų krizės akivaizdoje Mindaugas BUIKA
Bažnyčia apie moralines sunkumų priežastis Ekonominių iššūkių akivaizdoje Katalikų Bažnyčios atstovai toliau pabrėžia solidarumo su pasaulio vargingaisiais prioritetą, kartu aiškindami susidariusios finansų krizės moralines priežastis. Šioje publikacijoje aptariami žymaus Vatikano diplomato, Šventojo Sosto nuolatinio stebėtojo (nuncijaus) Jungtinių Tautų Organizacijoje arkivyskupo Čelestino Miljorės, tarptautiniuose forumuose išsakančio Bažnyčios nuostatas svarbiausiais socialiniais ir politiniais klausimais, pasisakymai. Niujorke vykstančioje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje lapkričio pradžioje vykęs posėdis buvo skirtas globalinei finansų krizei. Kalbėdamas susitikime arkivyskupas Č. Miljorė pripažino, kad Vatikanas pritaria daugelio ekonomistų ir ekspertų nuomonei, kad dabartiniai sunkumai kilo dėl to, kad nebuvo sukurtos tiek nacionalinės, tiek ir tarptautinės efektyvios reguliacinės sistemos. Be abejonės, jeigu nėra tvirtos atskaitomybės taisyklių ir reikiamo skaidrumo, neišvengiami piktnaudžiavimo bei aplaidumo faktai, kurie tapę rutina atnešė skaudžias pasekmes. Analizuojant susidariusią krizę tenka nurodyti ne tik į finansines, ekonomines bei technines sritis, bet ir į su morale susijusius reikalus. Nežabotas siekis pasipelnyti, gauti naudą bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis lėmė tai, kad dažnai tose srityse veikiantys asmenys tiesiog užmiršo verslo etikos pamatines nuostatas. Arkivyskupas Č. Miljorė atkreipė dėmesį, kad į eilinio kliento kreditavimą ar nemokumą žiūrima labai griežtai ir tuoj pat taikomos sankcijos, tuo tarpu finansų rykliams neretai daromos didelės nuolaidos, jiems pataikaujama, nekreipiama dėmesio į pažeidimus. Nevienodas požiūris atsispindi ir tarpvalstybiniuose finansų santykiuose: Tarptautinės valiutos fondas ir kitos panašios institucijos kelia griežtas sąlygas neturtingų šalių paskoloms ir akylai prižiūri jų įgyvendinimą, o tvirto atsako į didžiųjų industrinių valstybių finansinį ir biudžetinį piktnaudžiavimą paprastai nesulaukiama. Aiškiai matyti, kad už susidariusią krizę pirmiausia atsakingos Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų didžiųjų valstybių bankinės sistemos klaidos. Bet skaudžias to pasekmes vienodai (ar netgi aštriau) jaučia ir neturtingos šalys, kurios, skirtingai nuo turtingųjų, neturi lėšų skubiam padėties gelbėjimui. Tokia padėtis reikalauja didesnio globalinio solidarumo ieškant išeities iš finansinės krizės. Pagalba ir faktinės skriaudos atitaisymas (besivystančių šalių atžvilgiu) neturi apsiriboti tik formaliais užuojautos pareiškimais, bet ir konkrečiu dalies atsakomybės prisiėmimu. Gyvenimo būdas ir bankininkų atsakomybė Kitas aspektas, apie kurį privalu kalbėti dabartinės finansų krizės akivaizdoje, yra atsakomybė tų, kurie dirba bankininkystės sektoriuje, pabrėžė arkivyskupas Č. Miljorė. Anot jo, skolinimas yra tradicinė ir būtina socialinės veiklos dalis, tačiau finansų institucijos ir jų atstovai turi stengtis užtikrinti, kad skolinimas ir kreditų išdavimas atliktų savo privalomą funkciją visuomenėje susietų santaupas su gamyba, su verslo vystymu. Bet jeigu skolinimas tampa prekyba finansiniais resursais, jų perpardavinėjimu siekiant gryno pelno, be pateisinamo panaudojimo, tokia veikla jau negali pasitarnauti visuomenės bendrajam gėriui. Tokioje prekyboje iškyla reali rizika, kad skolos nebus grąžintos, nes faktiškai apgauti lieka savo santaupas bankui patikėję žmonės, o patys finansinės institucijos veikėjai, skolintojai tampa faktiškosios vagystės bendrininkais. Tai griežti Vatikano atstovo vertinimai, tačiau jie yra teisingi, ypač žinant, kad investiciniams bankams, kurių nemaža dalis atsidūrė ant bankroto ribos, savo santaupas yra patikėję pensininkai, šeimos, smulkieji verslininkai, kuriems šie ištekliai yra gyvybiškai svarbūs. Štai kodėl finansinė veikla reikalauja pakankamo skaidrumo, kad visi turintys indėlius bankuose, o ypač neturtingieji bei labiausiai pažeidžiami, žinotų, kad jų santaupos bus išsaugotos. Žinoma, to pirmiausia reikalaujama iš efektyvios valstybinės priežiūros bei garantijų institucijų. Reikia žinoti, kad kompensacijos ar bankrutuojančio banko nacionalizavimas tai tos pačios biudžetinės išlaidos, kurias turi padengti visi mokesčių mokėtojai. Štai kodėl yra svarbu, kad finansinių institucijų vadovai būtų aukštos moralės, tvirtų etinių nuostatų. Šių savybių dabar labai trūksta. Trečias aspektas, į kurį dėmesį atkreipė arkivyskupas Č. Miljorė, yra vertybiniai ir gyvenimo būdo pasirinkimai, būdingi šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei. Gyvenimo stilius, netgi labiau nei ekonomikos modelis, jeigu remiasi vien tik nekontroliuojamu vartojimo augimu, o ne taupymu ir produktyvaus kapitalo kūrimu, yra ekonomiškai nepagrįstas, sakė arkivyskupas. Jis tampa nepriimtinas ne tik rūpinantis aplinkos apsauga, nes žemės resursai vis labiau eikvojami, bet ir žmogiškojo orumo atžvilgiu, kadangi neatsakingas vartojimas paneigia šį orumą. (Štai kodėl dabartinė finansų krizė, paskatinusi didesnį taupymą bei atsakingesnį vartojimą, turi ir tam tikrą pozityvų bruožą M. B.) Baigdamas kalbą Vatikano atstovas palinkėjo atstatyti skolinimo patikimumą ir autentiškumą, kas yra visada svarbu normalios gamybos bei patarnavimų palaikymui ir vystymui. Bet pirmiausia reikia investuoti į žmones, kadangi daugelis pavyzdžių patvirtina, kad lėšos, skirtos sveikatos apsaugai, švietimui, būstui bei kitoms svarbiausioms šeimų ir bendruomenių reikmėms, patikimai atsiperka ir tampa darnaus visuomenės gyvenimo garantu. Be to, nereikia apleisti ir pretendentų į mažųjų paskolų (mikrokreditų) gavimą, nes jie, skirtingai nuo stambiųjų skolininkų, remiasi šaltakraujiškais finansiniais išskaičiavimais ir užsiima abejotinomis aferomis, yra patikimi partneriai kreditavimo sistemose. Išraiškingas statistikos duomenų liudijimas Kita proga arkivyskupui Č. Miljorei išsakyti Vatikano nusistatymą dėl finansų krizės įveikimo ir paramos besivystančioms šalims buvo lapkričio 28 gruodžio 2 dienomis Kataro sostinėje Dohoje vykusi Jungtinių Tautų konferencija dėl vystymosi finansavimo, susilaukusi plataus atgarsio bažnytiniuose sluoksniuose. Šiam susitikimui skirtame dokumente Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba priminė, kad jis skirtas peržiūrėti ir įvertinti vadinamąjį Monterėjaus konsensusą, pasiektą 2002 metais Meksikos mieste Monterėjuje vykusioje analogiškoje Jungtinių Tautų konferencijoje. Tada buvo sutarta dėl globalinės monetarinių, finansinių bei prekybos sistemų bendradarbiavimo vargingų šalių ekonomikai pakelti. Per pastaruosius šešerius metus daugybė vadinamojo Trečiojo pasaulio valstybių padarė nemažą ekonominę pažangą, tiek dėl tarptautinės paramos, tiek ir dėl savųjų resursų mobilizavimo. Tačiau dėl minėtos finansų krizės, kaip ir dėl maisto produktų bei energijos kainų augimo kilo pavojus Monterėjaus konsensuso įgyvendinimui. Katalikiškos paramos organizacija Caritas Internationalis parengė Dohos konferencijai tezes, kuriose atkreipiamas dėmesys, kad dar prieš finansų krizę, 2006 ir 2007 metais, faktinė parama vargingoms šalims sumažėjo 8,4 proc., nes industrinės valstybės nevykdė savo įsipareigojimų. Dabar bendra išsivysčiusių šalių parama vargingoms tautoms siekia 104 milijardus dolerių, kas sudaro tik 0,28 proc. visų šios grupės valstybių nacionalinių pajamų. Industrinės šalys yra įsipareigojusios tarptautinei paramai skirti 0,7 proc. nacionalinių pajamų, bet šį įsipareigojimą šiuo metu įvykdo tik penkios nedidelės valstybės (Danija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija ir Švedija). Visa Europos Sąjunga, kuri paramai skirtomis lėšomis, tenkančiomis vidutiniškai vienam gyventojui (93 eurai) gerokai lenkia Jungtines Valstijas (44 eurai) ir Japoniją (53 eurai), planuoja minėtą 0,7 proc. rodiklį pasiekti tik 2015 metais. Bet juk būtent tais metais turi būti užbaigta vadinamoji Tūkstantmečio pažangos programa (2000-2015), pagal kurią didžiausias skurdas pasaulyje planuojamas eliminuoti. Caritas Internationalis primena, kad šios skurdo mažinimo programos tolesniam įgyvendinimui visos turtingosios valstybės kartu kasmet turi papildomai skirti 18 mlrd. dolerių. Ir tai yra visiškai realu, žinant, jog, pavyzdžiui, bankų sistemų gelbėjimui atskiros šalys galėjo tuoj pat skirti šimtus milijardų dolerių (JAV 700, Didžioji Britanija ir Vokietija po 500-600 mlrd. dolerių ir pan.). Katalikiška paramos organizacija taip pat atkreipė dėmesį, kad ginklavimosi išlaidos pasaulyje 2002-2008 metų laikotarpiu išaugo nuo 900 iki 1400 milijardų dolerių! Bet tuo pat metu vidutiniškai kas trys sekundės dėl skurdo pasaulyje miršta kūdikis. (Maždaug 10 milijardų vaikų netekčių per metus.) Caritas Internationalis taip pat nurodė, kad besivystančios šalys turi neišnaudotų ir vidinių resursų savo ekonominės pažangos finansavimui. Daugelyje šių šalių iki šiol neįgyvendintas masinis vengimas mokėti mokesčius, įvairūs sukčiavimai ir kapitalo nutekėjimas svetur, užuot panaudojus juos investicijoms į savo ekonomiką. Ekspertų vertinimais, dėl tokio piktnaudžiavimo ar tiesiog ekonominių nusikaltimų vargingos valstybės praranda nuo 350 iki 500 milijardų dolerių, tai yra kelis kartus daugiau nei gauna užsienio paramos. Dėl to pats laikas Jungtinių Tautų Mokesčių komitetą padaryti svarbia tarpvyriausybine institucija, kad būtų sprendžiami mokesčių mokėjimo vengimo bei kapitalo emigracijos klausimai. Tačiau kol kas šis sprendimas atidėliojamas. Politinės valios mobilizavimo galimybės Kalbėdamas Dohos konferencijoje Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Č. Miljorė dar kartą priminė susidariusios finansinės krizės nemoralaus elgesio ištakas, dėl ko labiausiai kenčia pasaulio vargingieji. Deja, mes dabar matome trumparegiško godumo ir išminties stokos pasekmes, todėl tie, kurie neseniai galėjo pakilti iš skurdo, dabar vėl turi į jį sugrįžti, sakė Vatikano atstovas. Tokioje situacijoje besivystančios ir industrinės šalys turi dar glaudžiau bendradarbiauti dėl siekiamos pažangos, kadangi kalbama apie būsimųjų kartų išlikimą. Tai ne techninės logistikos, bet esminis moralės klausimas, nes visos socialinės ir ekonominės pažangos matas yra žmogus ir jo gerovė. Arkivyskupas Č. Miljorė atkreipė dėmesį, kad Dohos konferencijoje daugelis vyriausybių ir tarptautinių organizacijų vadovų pateikė statistinius duomenis, rodančius, kiek lėšų skirta besivystančių šalių paramai per šešerius metus po Monterėjaus konsensuso. Tačiau problemos išlieka tos pačios: daug žmonių pasaulyje neturi pakankamai maisto, neturi minimalių pajamų savo ir šeimų išlaikymui, neturi darbo, neturi galimybės gauti būtiną sveikatos priežiūrą. Ir tokiose sunkiose sąlygose gyvenančių žmonių yra šimtai milijonų, taigi pernelyg daug. Todėl reikia ir toliau telkti dėmesį į vargingų šalių finansavimą siekiant jų pažangos, o tikslas turi būti ne tik nauda iš investuotojo kapitalo, bet pirmiausia žmonių gyvenimo sąlygų gerinimas. Industrinių šalių vyriausybėms reikia glaudesnio ir labiau geranoriško bendradarbiavimo tarptautinėje bendruomenėje siekiant tokios pažangos ir vykdant duotus įsipareigojimus. Pirmiausia tai pasakytina apie pažadėtą 0,7 proc. nacionalinių pajamų skyrimą paramai. Vyriausybių aiškinimas, jog tai neva didelė našta, yra nenuoširdus, žinant, kad ginklavimuisi skirtos išlaidos yra daug kartų didesnės, pažymėjo arkivyskupas Č. Miljorė. Be to, pastaroji finansinė krizė rodo, kaip trumpu laiku galima mobilizuoti politinę valią, kai kalbama apie rūpestį dėl savo šalies bendrojo gėrio išsaugojimo. Panaši politinės valios raiška yra reikalinga ir finansavimo priemonių sutelkimui pasaulio vargšams bei pažeidžiamiesiems gelbėti. Vatikano atstovas taip pat pritarė nuomonei, kad ir besivystančios šalys turi turėti balsą tose tarptautinėse finansų institucijose (Tarptautiniame valiutos fonde ir Pasaulio banke), kurios rūpinasi joms teikiama parama. Kartu su Breton Vudso sistemos reformavimu reikia užtikrinti, kad JTO liktų svarbiausiu forumu globaliniam solidarumui skatinti. Arkivyskupas Č. Miljorė atkreipė dėmesį, kad prieš keliolika metų toje pačioje Kataro sostinėje, Dohoje vykusiame viršūnių susitikime pradėtos derinti pastangos dėl tarptautinės prekybos reformų, kad besivystančios šalys galėtų dalyvauti tarptautinėje rinkoje. Šias Dohos raundo derybas reikia tęsti ir sėkmingai užbaigti, kadangi nepateisinamos subsidijos prekybai ir protekcionizmas yra viena iš pagrindinių kliūčių atsilikimui įveikti. Be abejonės, pačios besivystančios šalys, ypač jų vyriausybės, yra pirmiausia atsakingos už ekonomikos vystymą ir atsilikimo įveikimą, kadangi geras valstybės valdymas kuria pagrindus kiekvieno asmeninei ir visuotinei pažangai. Vyriausybinis vadovavimas, kuris garantuoja efektyvias finansavimo sistemas, teisingą apmokestinimą, atsakingas išlaidas ir gerą aplinkos priežiūrą yra tvirta atrama šalies gerovės kūrimui, sakė arkivyskupas Č. Miljorė. Tam yra reikalingas pakankamas socialinis ir politinis stabilumas, sprendimų priėmimo skaidrumas, įstatymų laikymosi viršenybė (įgyvendinant ilgalaikius vystymo uždavinius) bei pagarba žmogaus teisėms. Šių esminių principų laikymasis mums padės sukurti pasaulį, kuriame socialinis, ekonominis ir dvasinis augimas yra pasiekiamas visiems, pabrėžė Šventojo Sosto vienas labiausiai patyrusių diplomatų. * * * Kunco vietovėje (Piemonto regionas Italijoje) 1952 metų liepos 1 dieną gimęs arkivyskupas Čelestinas Miljorė kunigystės šventimus priėmė 1977 metų birželio 25 dieną. Baigęs Popiežiškąją bažnytinių diplomatijų akademiją nuo 1980 metų yra Šventojo Sosto diplomatinėje tarnystėje. Dirbo apaštalinėse nunciatūrose Angoloje, JAV, Lenkijoje, Egipte, buvo Vatikano ypatingu pasiuntiniu Europos Taryboje. Nuo 1995 metų dirbdamas Vatikano valstybės sekretoriato užsienio santykių skyriuje vadovavo diplomatinėms pastangoms Bažnyčios padėčiai gerinti komunistų valdomose Rytų Azijos šalyse Kinijoje, Vietname ir Šiaurės Korėjoje, vadovavo Šventojo Sosto delegacijoms įvairiuose tarptautiniuose forumuose, kuriuose nagrinėti nusiginklavimo, tarptautinės prekybos ir taikos klausimai. 2002 metų spalio 30 dieną popiežius Jonas Paulius II paskyrė arkivyskupą Č. Miljorę apaštališkuoju nunciju ir Šventojo Sosto nuolatiniu stebėtoju Jungtinių Tautų Organizacijoje.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |