Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Jono Basanavičiaus premija ir jos laureatai

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

VPU prof. Stasys Skrodenis (antras iš kairės) su bičiuliais viename iš renginių Plokščiuose, kur paminėta suomių rašytoja Maila Talvio Gedimino JOKŪBAIČIO nuotrauka

Esame sena unikali baltų tauta, išlikusi gyva po daugelio istorinių kataklizmų. Vyresniosios kartos žmonės prisimena pirmąją XX amžiaus pusę, kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę suklestėjo carizmo priespaudos naikinta etninė kultūra – per ilgus šimtmečius susiklostęs lietuvių gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, mitologija, papročiai, šventės, auklėjimo ir mokymo sistema, dorovinės, etinės ir estetinės vertybės, kalba, tautosaka, muzika, šokiai ir žaidimai, tautodailė, architektūra, drabužiai, maistas, liaudies medicina, meteorologija – visa tradicinė materialinė ir dvasinė kultūra. Taigi mūsų sengalvėlių atmintyje dar gyvi to laikotarpio vaizdai, kai mokyklose per pertraukas buvo šokama ir dainuojama, o bažnytkaimių jaunimas, dažniausiai vadovaujamas vietos vargonininkų, būrėsi į chorus, vaidino klojimo teatre, kiekviena šventė turėjo savo papročius ir tradicijas, o sodybose, kryžkelėse ir pakelėse buvo statomi kryžiai.

Per penkiasdešimt okupacijos metų etninė kultūra neteko gyvybinių šaknų, kadangi buvo ardomos tradicinės kaimo gyvensenos formos, buvo griaunamos senosios sodybos, kertami sodybų medžiai, naikinami pakelių kryžiai ir koplytstulpiai – keičiamas įprastas kraštovaizdis. Formuota masinė kolektyvizacija iškraipė senųjų žmonių tarpusavio santykius, papročius, buvo draudžiamos senosios kalendorinės, o juolab religinės šventės, išlaikiusios unikalius senųjų papročių bruožus, buvo dirbtinai diegiamos „naujos“ gyvenimo tradicijos. Į meno kūrybą – dainas, instrumentinę muziką, šokius ir žaidimus sąmoningai ir nesąmoningai imta žiūrėti kaip į nepilnavertę kūrybą, kurią prieš pateikiant reikia perdirbinėti – harmonizuoti, inscenizuoti ir panašiai. Etninę kultūrą imta laikyti praeities liekana, nebeatitinkančia naujo tarybinio gyvenimo dvasios. Etninės kultūros fiksavimui, tyrinėjimui ir populiarinimui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė požiūris į etninės kultūros prasmę ir svarbą. 1992 metais įsteigta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija, gruodį Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino premijų nuostatus, kuriuose įtvirtinta pozicija, kad J. Basanavičiaus premija kasmet skiriama už reikšmingiausius paskutiniųjų penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityse. J. Basanavičiaus vardas pasirinktas neatsitiktinai. Mūsų tautos patriarchas buvo ne tik gydytojas, mokslininkas, tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, bet ir tautosakininkas. Iki šiol neprarado reikšmės jo surinkti ir paskelbti lietuvių tautosakos rinkiniai „Lietuviškos pasakos“ (2 d., 1898-1902), „Ožkabalių dainos“ (2 t., 1902), „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ (1903), „Lietuviškos pasakos įvairios“ (4 t., 1903-1905).

 1992 metais pirmoji premija paskirta liaudies dainų atlikėjai Veronikai Povilionienei už etninės kultūros skleidimą. 1993 metais premijos laureatais tapo kraštotyros lokalinių monografijų („Zervynos“, „Ignalinos kraštas“, „Gaidės ir Rimšės apylinkės“, „Merkinė“, „Dubingiai“, „Kernavė“, „Dubičiai“, „Gervėčiai“ ir kt.) organizatoriai ir rengėjai: Česlovas Kudaba (po mirties), Rimvydas Kunskas, Vacys Milius, Antanas Tyla, Norbertas Vėlius, Aloyzas Vidugiris. Jų tyrinėjimai sutelkė mokslininkus ir visuomenę, turėjo didžiulę reikšmę palaikant tautinę sąmonę okupacijos metais.

1994 metais premija skirta Jurgiui Dovydaičiui (1907-2001), jaunesniajam prof. Prano Dovydaičio (1886-1942) broliui, legendiniam tautosakos rinkėjui. Per visą gyvenimą jis surinko per 150 tūkst. vienetų įvairių žanrų liaudies kūrybos. Šios vertybės saugomos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve. Per pasaulį keliauja J. Dovydaičio 1953 metais Salake iš J. Skurkos užrašyta pasaka „Saulės vaduotojas“ (išversta net į 29 pasaulio kalbas).

1995 metais premijos laureate tapo muzikologė Zita Kelmickaitė. Taip įvertintas jos vadovavimas folkloro ansambliui „Ratilio“, etninės kultūros skleidimas ir propagavimas tarp jaunimo.

1996 metais už Amerikoje išleistus tautosakos rinkinius, tyrinėjimo darbus premija skirta Jonui Baliui. Premiją laureatas paskyrė „Raštų“ leidybai. Penkiais savo raštų tomais J. Balys grįžo į Lietuvą, svariai papildydamas etninės kultūros aruodus.

1997 metais garbingas apdovanojimas paskirtas Vanantui Mačiekui ir Jonui Trinkūnui – už kraštotyros, romuvietiško judėjimo puoselėjimą, rezultatyvią Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Romuva“ veiklą. Kompleksinėse ekspedicijose surinkta gausi medžiaga, jos pagrindu „Versmės“ leidykla pradėjo „Valsčių“ seriją ir sėkmingai tęsia darbą.

1998 metais premija apvainikavo etnologės Angelės Vyšniauskaitės mokslinę ir visuomeninę veiklą.  Kartu su bendraautoriais išleidusi „Šeimos papročius“, „Lietuvos namus“ ir kitus tyrinėjimus, kol leido sveikata, aktyviai skleidė etninę kultūrą visoje Lietuvoje, aktyviai dalyvavo Lietuvai pagražinti Etninės kultūros draugijų veikloje, konsultavo muziejininkus, kultūros ir švietimo darbuotojus.

1999 metais premiją gavo Juozas Kudirka ir Juozas Vaina už paribių etninės kultūros tyrinėjimus. Reikšminga J. Kudirkos surinkta medžiaga apie tradicinę kultūrą etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje, dalis jos panaudota leidiniuose apie kalendorines šventes. J. Vainos kraštotyrinės veiklos rezultatas – Punske (Lenkija) įkurtas kraštotyros muziejus, tyrinėjimų medžiaga sudėta į dvi knygas „Nuo Punsko iki Seinų“ (redaktorė D. Krištopaitė).

2000 metais premiją gavo kraštotyrininkas Antanas Stravinskas. Taip įvertinta jo organizacinė veikla sovietmečiu puoselėjant Kraštotyros draugijos veiklą bei tyrinėjant Lietuvos kalvystės papročius. Per visą gyvenimą surinkta medžiaga 2005 metais buvo apibendrinta knygoje „Kalvystė Lietuvoje“.

2001 metais laureatu tapo tautosakos tyrinėtojas Leonardas Sauka. Plačiai žinoma jo mokslinė veikla, jo nuopelnai atgaivinant J. Basanavičiaus raštų leidimą, tautosakos archyvo puoselėjimą.

2002 metų laureatai – Daiva ir Evaldas Vyčinai, apdovanoti už etninės kultūros puoselėjimą tarp jaunimo (įkūrė ne vieną folkloro ansamblį), taip pat už nuolatinį darbą konsultuojant ir koncertuojant. Daivos Vyčinienės sutartinių tyrinėjimai svariai papildė etnomuzikologijos mokslą.

2003 metų premiją gavo menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus – už tautodailės tyrinėjimą, aktyvią visuomeninę veiklą skleidžiant tautos kultūrą tarp akademinio jaunimo, dalyvavimą kraštotyros veikloje.

2004 metais šia premija įvertinta kraštotyrininkė Irena Seliukaitė už kraštotyros judėjimo plėtojimą, kaimų istorijų rašymo organizavimą, etninės kultūros skleidimą ir populiarinimą.

2005 metų laureatu tapo Vilniaus pedagoginio universiteto prof. Libertas Klimka, etninės kultūros populiarintojas (septynerius metus Lietuvos radijas kas savaitę transliuoja prof. L. Klimkos parengtą etninės kultūros laidą), pedagogas, skleidžiantis etninę kultūrą studentams, mokytojams, kultūros darbuotojams. Per penkerius metus L. Klimka paskelbė beveik 200 mokslo ir populiarių publikacijų etninės kultūros tema, šį populiarinimo darbą tęsia iki šiol.

2006 metais premiją gavo Konstantas Aleksynas – neeilinis tautosakos specialistas, parengęs net aštuonis J. Basanavičiaus tautosakinio palikimo tomus, dirbęs prie visų 18 „Lietuvių liaudies dainyno“ tomų.

2007 metais laureate tapo filologė Danutė Krištopaitė už profesionalų 10 tūkstančių tautosakos vienetų surinkimą ir pateikimą, pirmųjų J. Basanavičiaus raštų tomų sudarymą ir redagavimą, sovietmečiu sudarytą ir išleistą trijų dalių pasakojimą apie liaudies dailininkus ir muzikantus „Aš išdainavau visas daineles“ bei daugybės kraštotyrinės medžiagos parengimą leidybai.

2008 metų laureatas – Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Stasys Skrodenis, 35 metus studentams dėstantis tautosaką. Nuo 1978-2005 metų jam vadovaujant sukauptas didelis tautosakos archyvas – daugiau kaip 1000 rinkinių, turinčių apie 70 000 tautosakos vienetų. Šį archyvą S. Skrodenis perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Profesorius parengė ir išleido tris metodinės mokomosios priemonės „Tautosakos rinkėjo vadovas“ laidas. Reikšmingas S. Skrodenio darbas – studija „Folkloras ir folklorizmas“, kurioje išnagrinėta dabartinė folkloro raiškos situacija.

S. Skrodenio mokslinės veiklos baras  – tai lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka ir papročiai (pradėjo domėtis dar studijuodamas Vilniaus universitete), lietuvių folkloristikos istoriografija, lyginamieji lietuvių ir suomių liaudies dainų tyrinėjimai. Profesorius išvertė ir paskelbė suomių folkloristo A. R. Niemio darbus, rašytojos Mailos Talvio raštus, kuriuose yra svarbių lituanistinių motyvų. Per pastaruosius penkerius metus sudarė ir išleido žymių lietuvių folkloristų A. Mockaus, J. Baldžiaus, Z. Slaviūno rinktinius raštus, vadovavo daugeliui doktorantų, kurie sėkmingai apgynė disertacijas apie lietuvių liaudies folklorą, tradicijas ir papročius, etnosą. Prof. S. Skrodeniui premija įteikta lapkričio 21 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Taigi garbingiausią valstybės apdovanojimą už etninės kultūros veiklą gavo 25 žmonės, o premija įteikta 17 kartų. Visi valstybinę J. Basanavičiaus premiją gavę žmonės ją užsitarnavo nuoširdžiu ir kruopščiu darbu.

© 2008 „XXI amžius“