|
Tautos prisikėlimo partija: faktai ir paslaptys
Jei manęs kas nors dabar paklaustų, kokia šiuo metu yra didžiausia valstybės politikos intriga, nedvejodamas atsakyčiau, kad visa tai, kas susiję su Tautos prisikėlimo partija. Nuo pat savo atsiradimo iki pat dabar šis naujas politinis darinys kelia visokių minčių.
Pirmiausiai, matyt, verta pradėti nuo to, kas tikrai žinoma apie šią partiją, ir pasakyti apie tai, ko visuomenė apie ją dar nežino. Tada turėtų paaiškėti, ko gi galima tikėtis iš naujojoje koalicijoje atsiradusių politikos naujokų.
Pradėkim nuo žinomų dalykų. Ne paslaptis, kad partijos branduolį sudaro šou verslo rykliai, lydekos ir kilbukai, kurie apie politiką išmano tiek, kiek galima suvokti apie valstybės sandarą žiūrint Dviračio žinias. Kita vertus, toks žalumas politikoje gali būti traktuojamas ir kaip pliusas. Juk niekas nesiginčys, kad dabarties Lietuvoje kaip oro reikia netipinių sprendimų, originalaus požiūrio ir ryžtingų veiksmų.
Nėra jokios abejonės, kad ši partija, kaip daugelis naujai atsiradusiųjų (nuo soclibų iki tvarkiečių), yra vieno žmogaus Arūno Valinsko partija. Be jo šis politinis darinys tiesiog išnyktų. Šis faktas yra labiau neigiamas nei teigiamas. Trumpalaikis žmonių grupės subūrimas ir vaidinimas partiją valstybės gyvenimui nieko gero nežada. Pirmiausiai tikrą partiją turi vienyti ideologija, tuo tarpu prisikėlusieji jokios ideologijos neturi ir niekada neturėjo.
Kitas aiškiai žinomas dalykas yra tai, kad šios partijos atsarginių žaidėjų suolelis yra labai trumpas. Gavęs ministrų portfelius Tautos prisikėlimo vadas neturi kam jų įbrukti. Nesena istorija su aplinkos ministro kandidatūra yra daug sakanti. A. Valinskas, kuris bene pirmasis deklaravo, kad į postus partija skirs specialistus, o ne politikus, dabar šį savo pažadą pamiršo ir į minėto ministro kėdę norėjo pasodinti Arūną Burkšą. Šis kandidatas pasirodė ne tik nesąs nepriklausomas, bet dar ir koalicijos partnerės Liberalų ir centro sąjungos narys. (Tai dabar nėra kliūtis: vos išgirdęs apie galimybę tapti ministru Neringos vicemeras paskelbė išsižadėsiąs liberalcentristo bilieto.) Prisikėlusiųjų laimei, išsiderėtų portfelių kiekis nėra didelis, nes priešingu atveju, esu tikras, kiltų rimtų problemų ieškant tinkamų žmonių. Jei žmonės į ministrus atrinkinėjami pagal tai, kiek bendrų reikalėlių prasukta praeityje, tai apie jų kompetenciją, išmanymą ir kitus dalykus kalbėti būtų beprasmiška.
Dabar apie tai, kas skendi ūkuose ir nekeliama į viešumą. Pirmiausia į galvą ateina mintis apie partijos ideologijos nebuvimą. O kai partijos ideologija ir programa nežinoma, tai nėra ir jokių orientyrų dėl tolimesnių jos veiksmų. Pasirinkę Dešimties Dievo įsakymų analogiją vietoj partijos programos, patys partiečiai turėtų būti kone šventieji. Tačiau taip nėra (nei A. Valinskas, nei Antanas Nedzinskas, nei kiti partijos nariai šventųjų toli gražu neprimena).
Kitas dalykas, apie kurį nemažai buvo kalbėta Lietuvos viešojoje erdvėje, partijos priklausomybė. Paprasčiau sakant, iki šiol niekas dorai taip ir nežino, už kieno pinigus buvo sukurtas šis politinis darinys. Šiokia tokia nuoroda galėtų būti prieš rinkimus vesta užsakomoji laida apie Leo LT, kur aiškiai buvo palaikoma Vilniaus prekybos grupuotė. Tačiau tai tik spėjimas, bet toli gražu ne įrodymas. Taigi, tikrieji Tautos prisikėlimo partijos krikštatėviai vis dar lieka nežinomi, tačiau, laikui bėgant, manau, viskas paaiškės.
Atvirai sakant, beveik viskas apie prisikėlusiuosius skendi nežinioje. Kalbėdamas apie būsimus darbus A. Valinskas vengia nurodyti konkrečius tikslus ir tai, kaip jie bus įgyvendinti. Pasitenkinama tik antraeiliais sprendimais, pavyzdžiui, dėl žurnalistų darbo apribojimo Seimo tualetuose.
Natūraliai kyla klausimas kas gi iš tiesų žino, ką konkrečiai nori pasiekti Arūnas Valinskas ir jo partija? Įtariu, kad niekas...
Dainius VARNAS
© 2008 XXI amžius
|