|
Kuo Seimas (ne)turėtų rūpintis
Seimą jau turime. Vyriausybės formavimas eina į pabaigą. Pasirašyta Vyriausybės programa, kurios stuburą sudaro TS-LKD ir kitų koalicijos partnerių planuojamų pertvarkymų bei reformų darinys. Programą svarstys ir tvirtins Seimas. Apie tai bus išsamiai kalbama ir rašoma. Bet yra nepatekusių programon arba mažiau reikšmingų, tačiau pakankamai keblių dalykų teisiniu, pilietiniu ir moraliniu požiūriu svarstytinų ir spręstinų.
Buvęs Seimas, pažymėtas posovietinės socialdemokratijos ženklu, užbaigė kadenciją, šiai socialdemokratijos atmainai jos prieaušryje būdingu būdu, tuomet plačiai ir itin efektyviai praktikuotu. Po 1992 metų Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo ekskomunistinė dauguma, prasidėjusi valstybės turto laukinė prichvatizacija buvo iš principo naujos nuvorišų klasės formavimosi pradžia. Viešoje erdvėje sovietmečiu peiktas ir keiktas kapitalizmas buvusius komunizmo statytojus pašėlusiai masino.
Valdžiusieji valstybės turtą, kurio žymią dalį sudarė iš piliečių atimtas ir nusavintas asmeninis turtas, žemė, pastatai, veikiai tapo ir šio turto savininkais. Vien tik nuėjusiame Seime buvo keliasdešimt milijonierių, o už Seimo ribų netrūksta ir milijardierių. Pastaraisiais metais būta ryškių postūmių oligarchinio valstybės valdymo link. Tačiau šį kartą ne apie tai.
Taigi, nueinantieji seimūnai, pasitarę tarp savęs, o ne su rinkėjais, kurių interesams jie atstovavo, pasikėlė sau algas, o atsisveikindami ir rentas sočias pasitvirtino. Taip buvo patvirtinta gaji paskala, kad rinkėjų valia patekusieji į valdžią tautos atstovai pirmiausiai rūpinasi savo, o ne juos išrinkusių piliečių gerove.
Grėsmingos ekonominės krizės akivaizdoje tokie tautos atstovų veiksmai išryškina ir aukščiausios valdžios institucijos Seimo pilietinės moralės lygmenį. Tėvynės istorija byloja, kad Antrosios Respublikos Seimo nariai ir aukštieji valdininkai, atkuriant valstybingumą, kai šalis kentė nepriteklius, atsisakydavo imti algas, mokamas iš skurdaus iždo. Tada lėšų trūko viskam. Nūdienos parlamentarai buvo gerokai praktiškesni.
Iš šio fakto, įspūdingai užbaigiančio daugybę panašių atvejų, kai valstybės ir savivaldos institucijų vadovai patys sau pasiskirdavo neriboto dydžio algas, kartais keliasdešimt kartų viršijančias eilinio tarnautojo algelę, peršasi itin svarbi išvada jokia valstybės ar savivaldos institucija ar atskiras pareigūnas negali turėti teisės sau pasiskirti atlyginimų už tarnybinę, pareiginę veiklą.
Savaime suprantama, kyla natūralus klausimas, o kas turėtų skirti atlyginimą Seimo nariams? Juk Seimas pati aukščiausia valdžia valstybėje gali priimti bet kokį įstatymą. Tikriausiai joks Seimo priimtas įstatymas ar kitoks teisės aktas čia nepadėtų rasti teisingo sprendimo. Kaip rodo praktika, grupių, klanų veikiamas Seimas gali priimti įstatymus ar pakeisti galiojančius teisės aktus ne viešojo intereso naudai.
Matyt, reikėtų Konstituciniu aktu nustatyti santykį minimalaus atlyginimo ir atlyginimų, mokamų atskirų valstybės bei savivaldos pareigūnų (tarnautojų) kategorijoms. Keičiantis pragyvenimo lygiui, pokyčiai vienon ar kiton pusėn turėtų proporcingai atsiliepti visoms valdininkijos kategorijoms. Be abejo, ši idėja diskutuotina ne tik teisiniu, bet ir socialiniu bei moraliniu atžvilgiais. O svarbiausia, kad toks konstitucinis aktas gintų ir paties Seimo, kaip aukščiausios valdžios institucijos, garbę ir orumą.
Reikia tikėtis, kad dabartinis Seimas ras būdą, kaip šią socialinę ir moralinę problemą išspręsti.
Edmundas SIMANAITIS
© 2008 XXI amžius
|