Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Esame prasti mokiniai: kartojame mažlietuvių klaidas“

Vytautas VISOCKAS

Prie Lietuvos miestų herbų ekspozicijos Jono ČESNAVIČIAUS nuotrauka

VGTU Mokslotyros centro direktorius dr. Algimantas Liekis, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos istorijos skyriaus vedėjas dr. Algirdas Matulevičius

Minėjimo-konferencijos dalyviai

Gruodžio 1 dieną Mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko Tilžės akto 90-mečio minėjimas-konferencija, kurią surengė Mažosios Lietuvos reikalų taryba kartu su Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmais ir Vilniaus Gedimino universiteto mokslotyros centru. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akademikas Zenonas Rokas Rudzikas konferencijoje nedalyvavo, nes buvo išvykęs į užsienį. Renginio organizatoriai perdavė jo sveikinimą, perskaitė Lietuvos Respublikos Seimo nario Gintaro Songailos laišką Mažosios Lietuvos reikalų tarybai, kuriame, be kita ko, rašoma: „Manau, kad Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pasiūlymai turėtų visokeriopai atsispindėti Seimo ir Vyriausybės priimtuose teisės aktuose, o šios visuomeninės institucijos veikla turėtų būti valstybės remiama. Aš, kaip Seimo narys, matau savo misiją šioje srityje. Tikiu, kad atsirado galimybė siekti didesnio ekonominio bei kultūrinio Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vieningumo, lietuvybės stiprėjimo etninėse žemėse. Europos Sąjungos kontekstas ateityje mums leidžia tikėtis ir tiesioginių politinių ryšių su šiandien Rusijos laikinai administruojamu kraštu. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – ar mes sugebėsime pasinaudoti esamomis galimybėmis, ar Lietuvos valstybė turės politinės valios vykdyti kryptingą politiką“.

Jau dešimt metų LR Seimo sprendimu lapkričio 30-oji yra Atmintina Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Prieš 90 metų į Tilžę susirinkę Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos nariai pasirašė ir paskelbė deklaraciją, vadinamą Tilžės aktu. ML reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas konferencijoje perskaitė pranešimą „Tilžės akto istorinė prasmė“.

Kol Didžioji Lietuva buvo carinės Rusijos („maskolių“) pavergta, tol lietuvininkai neketino jungtis su savo tautiečiais (su „maskoliais ir lenkomanais“) anapus sienos, – sakė Algirdas Matulevičius. – Remiantis JAV paskelbtais tautų apsisprendimo principais, jau tų pat metų vasario 16 dieną Vilniuje aukščiausias lietuvių tautos atstovavimo organas – Lietuvos Taryba paskelbė demokratinės Lietuvos valstybės etninių žemių ribose atkūrimo Aktą, pavadintą Vasario 16-osios Aktu (pasirašė 20 Tarybos narių). Svarbu, kad nepriklausomą Lietuvos valstybę pirmasis de jure 1918 m. kovo 23 dieną pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II. Nuo tada tapo galimas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas. Juolab kad modernėjančių abiejų kraštų visuomenėse švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. Mažlietuvius ir didlietuvius jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas (lietuvininkai yra lietuvių tautos potautė, arba subetninė bendrija); tą suartėjimo procesą skatino europinės reikšmės fenomenas – knygnešystė, lietuviškos spaudos leidimo Tilžėje, Ragainėje, Klaipėdoje, Bitėnuose, Karaliaučiuje ir kitur tradicijos. Lietuvių tautos susijungimo ėmė siekti ir Mažosios, ir Didžiosios Lietuvos šviesuomenė, intelektualai.

Mažosios Lietuvos tautinės tarybos būstinė, kaip nustatė Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas ir dabartinės Mažosios Lietuvos Reikalų tarybos (įkurta 1989 metų pabaigoje Vilniuje) pirmininkas Vytautas Šilas, veikiausiai buvo vadinamojoje Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje, žymaus spaustuvininko, Lituanios savininko Enzio Jagomasto bute. Jo bute arba kito tilžiškio Frydricho Subaičio bute (čia irgi rinkdavosi lietuvių veikėjai, turbūt mėtė pėdas nuo vokiečių žandarų) ir buvo pasirašytas Tilžės Aktas.

Pranešėjas priminė, kad nacių valdžia persekiojo kai kuriuos žymius Tilžės Akto signatarus. Pvz., Erdmonas Simonaitis 1941-1945 metais kalintas Mauthauzeno (Austrija) ir Dachau (Vokietija) koncentracijos stovyklose. Garsios Tilžės leidyklos savininkas, leidėjas Enzys Jagomastas su šeima 1941 metais buvo gestapininkų sušaudytas Paneriuose.

Pranešimą skaitė Mažosios Lietuvos enciklopedijos istorijos skyriaus vedėjas dr. Algirdas Matulevičius ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro direktorius dr. Algimantas Liekis.

Iš VGTU Mokslotyros centro direktoriaus dr. Algimanto Liekio pranešimo

Tilžės Aktas ir jo priedas – mažlietuvių deklaracija nė vienos valstybės delegacijai Paryžiaus konferencijoje nesukėlė abejonių dėl jose keliamų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

Visi sutiko, kad Mažoji Lietuva – tai iš tikro istorinė lietuvių tautos žemė, kad vokiečiai ar lenkai joje – tik okupantai ir kolonizatoriai, bet dėl to tikrieji to krašto gyventojai lietuviai neprarado ir nepraranda savo teisių į tą kraštą, nepaisant kiek metų tęsėsi ta okupacija, kada ir kaip jis buvo kolonizuotas. Tačiau didžiųjų valstybių sprendimus lėmė ne mažlietuvių reikalavimų teisėtumas ar neteisėtumas, o jų pačių interesai, to meto geopolitinės problemos.

Vakarų valstybėms tuo metu ypač daug nerimo kėlė stiprėjanti bolševikinė Rusija, skelbianti greitą proletarinės revoliucijos pergalę ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Lenkų veikėjai labai aktyviai reikalavo leisti jiems atkurti Lenkiją tokią, kokia ji buvo iki XVIII a. pabaigos, iki padalijimų, t. y. ir su Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, bet pirmiausia su Nepriklausomybę deklaravusia Lietuva. Tik tokia didelė Lenkija, ypač Prancūzijos atstovų nuomone, būtų pajėgi tapti Vakarų Europai užtvara nuo bolševikinės Rusijos. Dėl tos pat priežasties Vakarų valstybės bijojo visiškai susilpninti karą pralaimėjusią Vokietiją, pirmiausia išstumiant ją iš visų Mažosios Lietuvos žemių – buvusį ir galimai vėl būsiantį karinį placdarmą prieš sovietų Rusiją. Tad ir didžiųjų valstybių atstovai Versalio taikos derybose iš esmės pritarė mažlietuvių ir Lietuvos valstybės delegacijos reikalavimams, bet nusprendė prijungti prie Nepriklausomybės karus kovojančios Lietuvos tik dalį Mažosios Lietuvos – Klaipėdą ir jos kraštą, kaip „lietuvių tautos kraštą“ su vieninteliu Lietuvai Klaipėdos uostu, kaip kraštą, būtiną ne tik Lietuvos ekonomikai, bet ir Klaipėdos krašto sėkmingai raidai...

Tų dviejų lietuvių tautos dalių ir dalies jų gyvenamųjų žemių susijungimas buvo visiškai pagrįstas ir rėmėsi ne tik istorija, bet ir tarptautine teise, Versalio sutartimi, svarbiausia to krašto suvereno – lietuvių tautos valia. Tačiau į tos valios pareiškimą, kaip ir į Versalio sutartį, vengė reaguoti prancūzai, ypač jų naujai paskirtas Klaipėdos krašto gubernatorius G. Petisnė, kuris, vykdydamas lenkų sumanymą, ėmė skelbti, kad Klaipėdos kraštą būtina paskelbti tik kaip laisvą valstybę – „freištatą“, kurioje, žinoma, sprendžiamą balsą turėtų ne tik Prancūzija, bet ir Lenkija, kuri galėtų be jokių apribojimų naudotis ir Klaipėdos uostu, plukdyti savo gaminius Nemunu.

Tai žinodama Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pirmiausia jos pirmininkas Ernestas Galvanauskas, nuo 1922 m. žiemos slapta, daugiausia su Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos atstovu E. Simonaičiu, Lietuvos konsulu Klaipėdoje J. Žiliumi ir kitais ėmė rengti planus, kaip išvyti iš Klaipėdos krašto prancūzus ir jų talkininkus lenkus ir nesudaryti preteksto Versalio sutartį pasirašiusioms valstybėms apkaltinti Lietuvą tos sutarties sulaužymu. Ir buvo nutarta, kad ginkluotą sukilimą turi vykdyti slapta iš Lietuvos pasiųsti savanoriai – civiliais persirengę kariai ir šauliai, o jiems vadovautų klaipėdiškiai; sukilimas turėjo vykti tik prieš lietuvių interesų nepaisančią krašto Direktoriją, o tuo pačiu ir prieš prancūzus, kaip to krašto laikinus valdytojus...

Sausio 15-osios ankstyvą rytą sukilėliai pradėjo prancūzų įgulų ir jiems talkinusių vokiečių policininkų ir savanorių įtvirtinimų puolimą. Po kelias valandas trukusio pasipriešinimo prancūzai kapituliavo ir tos pačios dienos pavakary sukilimo vadas J. Budrys pranešė E. Galvanauskui, kad Klaipėda jau lietuvių rankose, kad Vyriausiasis gelbėjimo komitetas Krašto direktorijos vadovu paskyrė E. Simonaitį, o tarybos nariais – ūkininką Martyną Reisgį (iš Klaipėdos apskrities) ir Joną Toleikį (iš Šilutės). Sužinojusi apie sukilimą Lenkija pasiuntė prancūzams į pagalbą savo karo laivą „Komendant Pilsudski“, kuris uoste pasirodė sausio 16-osios rytą, kai visa valdžia jau buvo lietuvių rankose. Lenkai nesiryžo pulti miesto ir po kurio laiko išplaukė atgal. 1923 m. sausio 19 dieną Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir jo skyrių narių susirinkime Šilutėje vienbalsiai priimta Deklaracija dėl Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Lietuvos Respublikos...

Tautų Sąjunga Klaipėdos krašto Konvenciją ir jos priedą – Statutą, parengtus Lietuvos Vyriausybės, patvirtino 1924 m. gegužės 8 dieną, Lietuva – gegužės 17 dieną, o Lietuvos Seimas ratifikavo 1924 m. liepos 30 dieną. Klaipėdos kraštą, kaip neatskiriamą Lietuvos valstybės dalį, pripažino ir Vokietija, 1928 m. sausio 28 dieną pasirašydama sutartį su Lietuva dėl sienų ir sutartis dėl susisiekimo, prekybos ir kitas.

Vokiečiams revanšistams įsigalėti labai padėjo ir tai, kad po 1923 metų sukilimo, po Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto veiklos nutraukimo lietuviai vėl iš visur ėmė trauktis, paklusniai užleisdami vokiečiams vietas valdžioje, švietime, ūkyje ir politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Tam turėjo įtakos ir tai, kad daugelis save lietuviais laikiusių iš tikro neturėjo lietuvių tautinės savimonės, neturėjo suvokimo, kad ir jie be vokiečių gali gyventi savarankiškai, turėti savo nepriklausomą valstybę, kurti joje ir geresnį, ir tvarkingesnį gyvenimą. Tauta, jei nekovoja dėl savo kalbos, dėl savo valstybingumo – mirusi, anksčiau ar vėliau ištirpsianti kitų, agresyvių tautų jūroje. Tad ir neatsitiktinai dar ir Pirmojo pasaulinio karo metais kai kuriems to krašto autoritetingiems lietuviams vokiečių žvalgyba mokėjo gan nemenkus pinigus, kad tik jie plačiau propaguotų tarp lietuvių tik dvasinių vertybių kaupimo svarbos suvokimą, o kartu atitrauktų nuo aktyvaus pasipriešinimo okupantams, sakytų, kad visi yra lietuvių priešai, tik ne jie, vokiečiai...

Nutautinimą ir paklusnumą vokiečiams, kaizerio ir vietos viršininkų garbinimą daugeliui buvo įskiepijusi ir protestantų bažnyčia... Provokiškomis krašte buvo likusios ir mokyklos, kurioms mokytojus galėjo (iki 1930 m.) savivaldybės kviestis net iš Vokietijos. Trukdė krašto sulietuvinimui ir nuo 1923 m. balandžio 23 dienos veikęs Krašto direktorijos įsakymas „Dėl mokinamosios kalbos mokyklose“, kuriame buvo nurodyta, kad mokyklose gali būti vartojama tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbos, priklausomai nuo vaikų tėvų pageidavimo. Nebuvo paskelbta, kad krašte, kaip ir likusioje Lietuvoje, valstybinė yra tik lietuvių kalba, ir ji turi būti vartojama kaip pagrindinė ne tik mokyklose, bet ir valdžios institucijose... Krašto lietuvių tautinės savimonės ir tautinio išdidumo stoką atspindi ir rinkimų į seimelius rezultatai... Visuose seimeliuose esant vokiečių daugumai keli lietuviai beveik nieko negalėjo padaryti, kad būtų priimami būtent lietuvybę ginantys įstatymai... Didelę įtaką balsavimų rezultatams turėjo ir tai, kad didesnių įmonių ir ūkių šeimininkai buvo vokiečiai, kurie neretai ir nurodydavo, už ką samdiniai privalo balsuoti, jei nori turėti darbo...

Neturėjo didesnės įtakos suvokietėjusiems lietuviams ir lietuvių organizacijos – Laukininkų centras, Ūkininkų draugija, Darbininkų ir amatininkų susivienijimas, Mokytojų, Žvejų, Jaunimo ir kitos draugijos ir organizacijos bei studijų ir mokslo institucijos... Nepaisant nuožmaus vokiečių puolimo, akiplėšiškumo, visą laiką stengėsi išlikti jiems tolerantiška krašto lietuvių spauda. Jei ji ką ir kritikuodavo, tai tik Lietuvos, o ne vokišką krašto valdžią, ne vokiečius ir jų organizacijas, Vokietijos valstybės kišimąsi į krašto reikalus, prisidengus tariamu „vokiečių mažumos“ gynimu.

Klaipėdos kraštas – tai tik dalis Mažosios Lietuvos. Neabejotina, kad susidarius palankesnėms sąlygoms ir pasaulio demokratinėms valstybėms siekiant teisingai išspręsti ir visos Mažosios Lietuvos, padalytos tarp Rusijos ir Lenkijos, likimą, vėl ypač didelę reikšmę turės Tilžės Aktas, kiti mažlietuvių dokumentai, atspindėję jų valią susijungti su visa lietuvių tauta į vieną Lietuvos valstybę. Dar Vytautas Didysis sakė vokiečių kryžiuočių ordinui, kad jie, vokiečiai, yra ateiviai, kad „Prūsų kraštas yra taip pat mano tėvų ir protėvių žemė ir aš jos reikalausiu iki pat Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas. O kas gi yra Ordino tėvų palikimas?“ Panašią mintį Vytautas Didysis išsakė ir imperatoriui Zigmantui (1420 m.), diskutuodamas su juo dėl Žemaitijos priskyrimo kryžiuočiams: „Jeigu Jūsų karališka didenybė norėjo teisingai spręsti, reikėjo gerai atminti, jog kryžiuočiai yra ateiviai iš svetimų Vokietijos kraštų, jog yra išžudę prūsus, o dabar nori ir mus iš mūsų žemių išvaryti...“

Nors Algimantui Liekiui skaitant pranešimą vienas konferencjos rengėjų kelis kartus pusbalsiu prasitarė, kad pranešėjas kalba ne į temą, būtent ši jo straipsnio dalis man buvo įdomiausia ir aktualiausia. Man regis, istoriką aš supratau: iš tos ir didvyriškos, ir skaudžios praeities šiandien reikia mokytis. Esame juk prasti mokiniai. Ar mes, didlietuviai, dabar nekartojame tų kai kurių skaudžių mažlietuvių klaidų? Ar pakankamai dėmesio skiriame savo kalbai, tautinei kultūrai, mokyklai? Ar nekeliaklupsčiaujame prieš įžūlius kaimynus? Deklaracijos, Aktai, žinoma, puiku, tačiau juos reikia įgyvendinti.

Autoriaus nuotraukos

Tilžės akto istorinė prasmė

Iš Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo pranešimo

Tilžės Aktui jau suėjo 90 metų, tačiau jis nepaseno ir lieka aktualus kaip niekada. Tačiau gyvename laikais, kai ne tik kažkur užsienyje, bet ir pačioje Lietuvoje apie istorinį Tilžės aktą žino ne visi, ne visi jį vertina. Vieni todėl, kad sovietinėje mokykloje, kurią jie baigė, nebuvo vietos Mažosios Lietuvos istorijai. Kiti – dėl savo kosmopolitinių pažiūrų. Tretiems Tilžės Aktas yra nepageidaujama kliūtis dėl jų baimės suerzinti Rusiją. Tilžės aktą mena Lietuvos patriotai, o jų mūsų valstybėje, ko gera, mažuma.

Su kokiu istorinės praeities bagažu į lemtingus 1918 metus atėjo dvi skirtingos Lietuvos – Didžioji ir Mažoji? Vokiečių ordinas,  XIII a. pabaigoje okupavęs vakarines lietuvių žemes, padalijo lietuvių tautą į dvi dalis. Taip atsirado Mažoji Lietuva. Didžiosios Lietuvos garbinga istorija baigėsi net 226 metus trukusia unija su Lenkija ir 120 metų trukusiu Rusijos jungu. Mažoji net 630 metų praleido vokiečių valstybėje. Nepaisant tokio ilgo buvimo skirtingų valstybių priklausomybėje, nepaisant ugdomo nepakantumo vienų kitiems, didžialietuviai ir mažalietuviai suvokė esą vienos tautos žmonės. Labiausiai sąmoningi ir vienų, ir kitų atstovai suprato – tautos išlikimo garantija yra vieninga tautinė valstybė.

Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos susikūrimą paskatino JAV prezidento T. V. Vilsono 1918 metų pradžioje paskelbtos 14 punktų Tautų apsisprendimo teisių tezės, numačiusios apsisprendimo teisę svetimųjų valdomoms tautoms, taip pat Lietuvos valstybės atsikūrimas ir Vokietijos imperijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare.

Pasinaudoję neaiškia vidaus situacija, Mažosios Lietuvos „Birutės“ draugijos iniciatyvinė grupė – Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Vanagaitis išleido politinį atsišaukimą „Lietuvininkai, pabuskit“ ir į Tilžę 1918 m. lapkričio 15 dieną sukvietė aplinkinių Mažosios Lietuvos valsčių atstovus. Jie  išsirinko Mažosios Lietuvos Tautinę tarybą, o ši, savo ruožtu, trijų žmonių darbo prezidiumą – teismo vertėją, Tilžės lietuvių klubo pirmininką E. Simonaitį, teisininką Viktorą Gailių ir „Birutės“ draugijos pirmininką, žurnalistą J. Vanagaitį. Šie ir sukvietė lapkričio 30 dieną Tilžės Aktą priėmusį Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos posėdį.

Kokia yra Tilžės Akto istorinė prasmė? Mažosios Lietuvos vardas yra atėjęs iš XVI a. pradžios (tuomet tai tik lietuvių genčių nadruvių ir skalvių žemės). Iki tol buvusią administracinę-geografinę Mažosios Lietuvos sąvoką Tilžės aktas pirmą kartą iškėlė į politinį lygį ir patvirtino, kad  ir XX a. pradžioje Mažoji Lietuva vis dar gyva!

Vos dviejų išplėstinių sakinių apimties Tilžės aktas buvo siekimas, kad Mažoji Lietuva su Lietuvos valstybe sudarytų vieną nedalomą kūną. Kokia jų, tų dviejų sakinių, prasmė?

Pirmasis Akto sakinys išreiškė Tautinės tarybos poziciją: „Mes, lietuviai, Prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šio krašto gyventojų dauguomenę ir, remdamiesi Vilsono Tautų apsisprendimo teise, reikalaujame Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos“. Tai buvo ir senųjų vietos gyventojų pozicija – juk Taryba buvo juos atstovaujantis organas. Antrasis Akto sakinys buvo glausta Tautinės tarybos veiklos programa: „Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti“.

Tilžės Aktas, kaip ir minėtas atsišaukimas „Lietuvininkai pabuskit“, buvo pastebėtas ir komentuojamas net užsienio spaudoje. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos iniciatorius E. Simonaitis rašė: „Daugybė lietuvių gyvai reagavo į Tarybos atsišaukimus ir pradėjo dirbti tautinį darbą. O darbas buvo nekaip lengvas. Nors vokiečiai buvo karą pralaimėję, bet jų pareigūnai ir laikraščių redaktoriai pradėjo tuojau mūsų darbus trukdyti. Jiems buvo netikėta, kad iki šiol ramūs Prūsų lietuviai panoro atsiskirti nuo Vokietijos. Visi vokiečiai nuo kairiųjų iki dešiniųjų traktavo tai kaip didžiausią krašto išdavimą“.

Tilžės Aktą vokiečiai vertino labai rimtai. Tilžėje ėjęs „Prūsų lietuvių balsas“ 1919 metų Nr. 1 rašė: „Subrūzdo visi vokiečiai, urėdininkai ir kiti senosios valdžios šulai bei ramsčiai ir visokiu būdu ėmė darkyti ne tik personališkai Tarybos veikėjus ir jos šalininkus... Būtinai turime protestuoti prieš tuos nesiliaujančius mūsų tautą niekinančius užpuolimus visvokiečių, prie kurių ir prisidėję keli savo pareigas prieš savo giminę užsimiršę lietuvininkai“. Dėl Tilžėje vokiečių valdžios persekiojimo ir aktyvistų suėmimo Tarybai savo veiklos centrą 1920 metais teko perkelti į Klaipėdą.

Nepaisant visko, Tilžės Akto programa buvo vykdoma! Prūsų Lietuvos Tautinė taryba 1919 m. balandžio 8 dieną per Lietuvos delegaciją įteikė Versalio taikos konferencijos pirmininkui G. Clemenceo reikalavimą atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos ir prijungti ją prie Lietuvos valstybės. Tačiau šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį – Klaipėdos kraštą – Antantė perdavė Prancūzijos (ne Lietuvos) globai. Prancūzams nepaisant lietuvių interesų, 1922 m. lapkričio 3 dieną šeši Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai, vadovaujami E. Simonaičio, atvyko į Paryžių ir ten išdėstė savo reikalavimus. Prancūzams ignoruojant juos, Tarybos nariai inicijavo 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimą. Tada, talkininkaujant savanoriams iš Didžiosios Lietuvos, buvo nuversta prancūzų valdžia Klaipėdos krašte, o Ambasadorių konferencijai (į ją, beje, įėjo ir Prancūzija) teko priskirti Klaipėdos kraštą Lietuvai. Be Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narių pastangų nebūtų Klaipėdos sukilimo ir Lietuva būtų likusi be Klaipėdos krašto, taigi ir be Klaipėdos uosto. Taip, nors iš dalies, buvo įgyvendintas mažlietuvių siekis „priglausti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios“.

Metams bėgant, iš istorinės perspektyvos vis geriau suvokiamas Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos, Tilžės Akto signatarų žygdarbis. Todėl prisiminkime nors kelių jų vardus. Tai J. Vanagaitis, M. Jankus, Enzys Jagomastas, V. Gailius, Valteris Diržys ir, žinoma, vienas iš Tarybos įkūrimo ir Klaipėdos sukilimo iniciatorių – E. Simonaitis. Deja, dar ne visų jų vardai įamžinti Lietuvos Respublikoje.

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybę teigiantis Tilžės Aktas, be istorinės vertės, yra įgavęs ir testamentinę vertę. Tilžės Aktu rėmėsi Vokietijoje 1946 metais atgaivinto Mažosios Lietuvos Tarybos priimti Fuldos aktai, vėliau Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio Amerikoje pareiškimai. Jų esmė tokia: atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, ji turi imtis žygių, kad į Lietuvos valstybę būtų integruota ir pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas.

Potsdamo sandėrio pasekmė – Karaliaučiaus kraštą dabar administruoja Rusija. Į ši faktą reikėtų žiūrėti per Tilžės Akto prizmę, realybę vertinant pragmatiškai. Testamentinis Tilžės Aktas yra teises į savo protėvių žemę liudijantis dokumentas, priminimas, kad Mažoji Lietuva yra ne tik Šilutė ir Pagėgiai, bet, kaip pasakyta atsišaukime „Lietuvininkai, pabuskit“, taip pat ir „Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Geldapė“. Taigi Tilžės aktas – moralinis įpareigojimas Lietuvos politikams nuolat priminti Rusijai, kad Karaliaučiaus kraštas yra lietuvių etninė žemė, ir iš jos reikalauti, kad čia būtų paisoma mūsų istorinės atminties ir lietuvių diasporos kultūrinių interesų. Tai moralinis priminimas ir lietuvių tautai – niekada ir jokiomis aplinkybėmis neužmiršti Tilžės Akto signatarų krašto. Šiandien Tilžės Aktas įpareigoja visus mus domėtis ir rūpintis Karaliaučiaus kraštu – pirmųjų lietuviškų knygų ir literatūrinės lietuvių kalbos gimtine. Nors Tilžės aktui jau 90 metų, bet jis tebekviečia mus vartoti tradicinius, o ne išgalvotus Mažosios Lietuvos žemės ir vandenų vardus, saugoti ir garsinti jos etninį paveldą, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Mato Pretorijaus, Kristijono Donelaičio, Liudviko Rėzos, Vydūno ir kitų jos didžiavyrių kūrybinį palikimą. Štai toks daugiaprasmis yra Tilžės Aktas!

© 2008 „XXI amžius“