Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Baltarusijos prezidentas interviu greičiausiai nebeduos

Gintaras VISOCKAS

Turkijos ambasadorius su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi

Gruzijos ambasadorius su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu

Per pastarąjį pusmetį turėjau du įsimintinus susitikimus su Lietuvoje reziduojančiais užsienio šalių ambasadoriais. Omenyje turiu nepaprastuosius ir įgaliotuosius Turkijos bei Gruzijos ambasadorius Oguz Ozge ir George Kerdikošvili (interviu su šiais diplomatais buvo skelbti XXI amžiuje“ ir interneto portale www.slaptai.lt). Šiame straipsnyje skaitytojams noriu papasakoti, ar buvo sunku pakliūti pas Turkijos ir Gruzijos ambasadorius. Iš karto galiu pasakyti, kad jokių  trukdžių ar nesusipratimų nebuvo.

Gruzijos ambasadorius priėmė tą pačią dieną

Gruzijos ambasadorius mane priėmė savo rezidencijoje tą pačią dieną, kai kreipiausi su prašymu dėl interviu. Ryte paskambinau į ambasadą, o po pietų jau sėdėjau pono G. Kerdikošvili darbo kabinete ir kalbėjausi apie karinį Rusijos ir Gruzijos konfliktą. Beje, tuo metu, kai šnekėjausi su ponu G. Kerdikošvili, padėtis Rusijos ir Gruzijos pasienyje buvo dar labai įtempta. Todėl nenuostabu, kad Gruzijos diplomatas man pasirodė itin užsiėmęs bei įsitempęs, mūsų pokalbį keletą sykių nutraukė svarbūs telefono skambučiai. Įsimintina tai, kad Gruzijos diplomatas neprašė iš anksto suderinti klausimų, neprašė atsiųsti net galutinio interviu teksto. Atsisveikindamas jis pareiškė tikįs mano geranoriškumu, todėl tie „derinimo formalumai“, pasak jo, „tik trukdo abipusiam nuoširdžiam bendravimui“. Atsisveikindamas su Gruzijos ambasados darbuotojais sulaukiau patikinimo, kad ir ateityje bet kada galiu prašyti interviu. O kai Vilniuje viešėjo Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, Gruzijos ambasados Vilniuje darbuotojai nepatingėjo man asmeniškai įteikti oficialų pakvietimą į Rotušėje organizuojamą Gruzijos prezidento ir Lietuvos visuomenės susitikimą.

Turkijos ambasadorius vaišino turkiškais skanėstais ir kava

Labai mandagiai, operatyviai ir geranoriškai elgėsi ir Turkijos ambasados darbuotojai, kai pareiškiau norįs sulaukti interviu iš diplomato O.Ozge. Tiesa, atsakymas atkeliavo po savaitės. Man buvo nurodytos dienos ir valandos, kada galiu atvykti į Turkijos ambasadą Vilniuje. Pasirinkau man priimtiniausią dieną ir valandą. Negaliu nepastebėti, kad Turkijos atstovas, kaip ir Gruzijos diplomatas, neprašė iš anksto atsiųsti klausimų, tik perspėjo, kad ponas O. Ozge į mano klausimus atsakyti galįs tik angliškai arba turkiškai, nes dar neišmokęs lietuvių kalbos. Beje, Turkijos ambasadorius ir pats atsiprašė, kad negali su manimi kalbėti mano gimtąja kalba, pokalbio metu vaišino turkiška kava ir saldumynais, neribojo pokalbio laiko.

Beje, Turkijos diplomatas nevengė nemalonių klausimų. Pavyzdžiui, jis ilgai ir išsamiai dėstė oficialią Turkijos poziciją, kodėl jie, turkai, nesutinka su kaltinimais dėl armėnų tautos genocido. Ponas O. Ozge išsamiai aiškino ir apie sudėtingus turkų bei kurdų tarpusavio santykius. Suderinti galutinio lietuviškojo interviu varianto nereikalavo. Jo pagalbininkai paprašė, kad suderinimui atsiųsčiau tik angliškąjį variantą.

Baltarusijos ambasadorius – labai užimtas

O štai su Baltarusijos ambasadoriumi susitikimo laukiu iki šiol. Kad ir kas ką sakytų,  situacija vis dėlto keista. Gruzija – už tūkstančių kilometrų, bet Gruzijos ambasadorius nuo Lietuvos žurnalistų nesislapsto. Turkija taip pat labai toli, tačiau musulmoniškos šalies ambasadorius noriai bendrauja su lietuviais žurnalistais. O štai Baltarusijos ambasadorius, regis, vengia bet kokio susitikimo su visuomenės informavimo priemonių atstovais. Baltarusija – čia pat. Baltarusijos sostinę nuo Lietuvos sostinės skiria vos du šimtai kilometrų, bet pakliūti pas Vilniuje reziduojančius ambasadorius neįmanoma. Prabėgo jau daugiau nei trys mėnesiai, kai oficialiai kreipiausi į Baltarusijos ambasados Lietuvoje vadovybę, prašydamas audiencijos pas Vilniuje reziduojantį Baltarusijos ambasadorių. Susitikimo tikslas – interviu. Iš pradžių viskas klostėsi kuo puikiausiai. Baltarusijos ambasados Vilniuje darbuotojai tarsi apsidžiaugė, išgirdę, jog aš, Lietuvos žurnalistas, domiuosi jų šalimi. Baltarusiai pareiškė, kad mano prašymas artimiausiu metu bus perduotas ponui ambasadoriui, ir vos tik jis rasiąs laisvą minutę, čia pat mane priimsiąs. Tačiau visa tai gali užtrukti keletą savaičių, nes ambasadorius daug važinėja tiek po Lietuvą, tiek po pasaulį, turi daug susitikimų, žodžiu, yra tikrai užimtas žmogus.

Liepė paskambinti po kelių savaičių

Be abejo, visi ambasadoriai yra užimti pareigūnai. Ambasadoriai negali būti neužimti žmonės. Argi dėl to kas ginčijasi? Taigi kantriai laukiau skambučio iš kaimyninės šalies ambasados daugiau nei tris savaites. O belaukdamas atsakymo Baltarusijos ambasados darbuotojams nusiunčiau išsamius klausimus, kuriuos ketinau pateikti ponui ambasadoriui, kad galėtų iš anksto susipažinti. Tų klausimų tikrai nepavadinsi tendencingais, provokatoriškais. Atvirai kalbant, man rūpėjo išgirsti, kaip Baltarusijos politinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį vertina oficialus Baltarusijos atstovas – Lietuvos sostinėje reziduojantis ambasadorius. Tik tiek. Nusiųstame laiške pažymėjau, kad galutinis interviu variantas bus žodis į žodį suderintas su ponu ambasadoriumi, kad nebus jokių nepatogių klausimų, kad interviu bus skelbiamas tik laikraštyje „XXI amžius“ ir internetiniame portale www.slaptai.lt. Taip pat pareiškiau norą nuvažiuoti į Minską ir paprašyti interviu iš paties Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos.

Iš Baltarusijos ambasados – jokios žinios

Prabėgo dar kelios savaitės, o iš Baltarusijos ambasados nesulaukiau jokios žinios. Tada paskambinęs nurodytais telefonais išgirdau, kad ambasadorius vis dar užimtas, kad važinėja po įvairias konferencijas užsienyje. Ambasados darbuotojai vėl prašo, kad skambinčiau... po kelių savaičių. Skambinu lygiai po dviejų savaičių. Atsakymas tas pats: „paskambinkite dar po kelių savaičių“. Skambinu po trijų savaičių, išgirstu labai mandagų atsakymą: „susitikimas greičiausiai įvyks po dviejų savaičių, mes jums patys paskambinsime“. Nepaskambino. Puikiai suprantu, kad Baltarusijos ambasadorius greičiausiai ir negali kitaip pasielgti – jis nėra savarankiškas. Kokia direktyva atėjo iš Minsko, taip jis ir elgiasi. O Minskas greičiausiai įsakęs ambasadoriui visai nebendrauti su lietuviais žurnalistais. Šitaip spėdamas omenyje turiu į akis labiausiai krintančią aplinkybę – Lietuvoje reziduojantis Baltarusijos ambasadorius apskritai neduoda interviu. Niekam: nei didelius, nei mažus tiražus turintiems leidiniams. Per pastaruosius keletą mėnesių, laukdamas skambučio iš Baltarusijos ambasados, specialiai domėjausi, kiek interviu yra davęs Baltarusijos diplomatas Lietuvos žurnalistams. Neradau nė vieno. Sakysite, niekam iš Lietuvos žiniasklaidos atstovų neįdomu, kaip gyvena mūsų artimiausi kaimynai? Tokiu atveju Baltarusijos diplomatai turėtų apsidžiaugti, kad bent vienas Lietuvos žurnalistas susidomėjo. Bet juk neapsidžiaugė – tik apsimetė, kad apsidžiaugė. Taip pat apsimetė, kad nori kuo greičiau duoti išsamų interviu, vildamiesi, kad man nusibos skambinėti, ir aš pats liausiuosi juos trukdyti.

Incidento nederėtų lengvai užmiršti

Šio incidento vis dėlto nenorėčiau taip lengvai pamiršti. Todėl kreipiausi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, prašydamas, kad mūsų URM vadovybė paaiškintų, kokia šiandien įsigaliojusi diplomatų ir žurnalistų bendravimo tvarka tiek demokratinėse, tiek ne visai demokratinėse šalyse. Ypač mane domino, kokius santykius su žurnalistais palaiko mūsų diplomatai, reziduojantys Baltarusijoje bei Rusijoje. Ar jie visuomet duoda interviu, duoda interviu tiek didelius tiražus, tiek mažus tiražus turintiems leidiniams, skiria laiko tiek kritiškai, tiek palankiai rašantiems žurnalistams? Ar mūsų ambasadorius Baltarusijoje per pastaruosius kelerius metus yra davęs interviu Baltarusijos žurnalistams? Taip pat būtų įdomu žinoti, kiek interviu šiais metais Rusijos laikraščiams, TV, radijo stotims yra davęs mūsų ambasadorius, reziduojantis Rusijoje?

Lietuvos URM pareiškė negalinti komentuoti kitų šalių diplomatų bendravimo su žurnalistais ypatumų, tačiau atsiuntė išsamų paaiškinimą, kokios taktikos laikosi mūsų ambasadoriai Maskvoje ir Minske. Iš oficialaus Lietuvos URM atsakymo galima susidaryti tik vieną nuomonę: Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje elgiasi visai ne taip, kaip elgiasi lietuviai diplomatai Minske ir Maskvoje. Spręskite patys.

Edminas Bagdonas – vienas populiariausių diplomatų Baltarusijoje

Kaip informavo Lietuvos ambasada Baltarusijoje, pačių Baltarusijos žurnalistų teigimu, Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Edminas Bagdonas – vienas populiariausių ir žiniasklaidos mėgiamiausių Baltarusijoje reziduojančių ambasadorių.

Bendravimas su Baltarusijos žiniasklaida vyksta nuolat. Spaudoje minimi ambasadoriaus pasisakymai įvairių renginių metu: parodų atidarymuose, verslo forumuose, politinėse ir konsulinėse konsultacijose, kultūriniuose projektuose, valstybinių švenčių minėjimuose ir pan. Taip pat organizuojami išskirtiniai ambasadoriaus interviu konkrečioms žiniasklaidos priemonėms. Kasmet Vasario 16-osios proga Baltarusijos spaudos centre organizuojama ambasadoriaus spaudos konferencija visoms Baltarusijos žiniasklaidos priemonėms (susirenka apie 40 įvairių žiniasklaidos priemonių atstovai – ši informacija pasirodo ne tik konferencijoje dalyvaujančių žiniasklaidos priemonių puslapiuose, bet ir būna perspausdinama regioninėje spaudoje). Su žiniasklaida nuolat bendrauja ne tik ambasadorius, bet ir kiti ambasados diplomatai. Kasmet Lietuvos ambasadoje Minske rengiamas Baltarusijos žiniasklaidos priemonių atstovų ir ambasados diplomatų susitikimas. Ambasadorius duoda interviu ir pagrindinėms Baltarusijos valstybinėms televizijos, radijo, spausdintinės žiniasklaidos priemonėms (pvz., Baltarusijos pirmasis nacionalinis televizijos kanalas (BT), visuomeninės televizijos kanalas ONT, Baltarusijos radijo pirmasis kanalas, pusės milijono dienraštis „Belarus Segodnia“) ir opozicinei ar nepriklausomai žiniasklaidai (pvz., „Radio svoboda“, dienraštis „Narodnaja volia“, naujienų agentūra „BELAPAN“ ir kt), Baltarusijoje akredituotoms kitų šalių žiniasklaidos priemonėms.

Atsižvelgiama į reitingus Rusijos žiniasklaidos „hierarchijoje“

Panašiai bendrauja su žiniasklaida ir Lietuvos ambasada Rusijoje. Paprastai atsirenkama, kada ir kam duoti interviu, tai priklauso nuo leidinio žinomumo, jo objektyvumo bei tinkamo laiko duoti interviu. Taip pat atsižvelgiama į leidinio reitingus Rusijos žiniasklaidos „hierarchijoje“.

Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos ambasadorius Rusijoje Rimantas Šidlauskas šįmet dalyvavo ambasados inicijuotoje spaudos konferencijoje INTERFAX spaudos centre, taip pat internetinėje spaudos konferencijoje portale www.strana.ru, prieš išvykdamas davė interviu Interfax ir Itar-tass žurnalistams. Internetinė spaudos konferencija portale www.strana.ru buvo labai įdomi tuo, kad skaitytojai atsiuntė maždaug 50 klausimų, labiausiai portalo skaitytojus domino konsuliniai klausimai.

Įprasta praktika yra paprašyti interviu temų ar klausimų iš anksto, taip pat,  jei yra galimybė, peržiūrėti jau spaudai parengtą interviu – tai padeda išvengti netikslumų ar neteisingos interpretacijos.

Taigi interviu su Baltarusijos ambasadoriumi greičiausiai nebus. Greičiausiai ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nesutiks priimti šių eilučių autoriaus savo rezidencijoje Minske. Ypač po šito kritiško rašinio.

Autoriaus nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“