|
Emigracijos antplūdžio pavojai
Petras KATINAS
Žemės gyventojų skaičius nuolat auga. Jeigu 1999 metais planetoje gyveno 6 milijardai žmonių, tai šiemet jau 6,7 mlrd., o 7 milijardų ribą pasaulis peržengs 20112012 metais. Visiems aišku, kad žemės gyventojų skaičiaus augimas akivaizdžiai pažeidžia ne tik ekologinį, bet ir ekonominį balansą, sukelia krizes, bedarbystę, badą, netgi karus, priverčia žmones palikti gimtąsias vietas. Pagal statistiką per paskutiniąją pusę amžiaus emigracija iš išsivysčiusių šalių beveik nekinta, o iš skurdžių valstybių auga kaip ant mielių. Jungtinės Tautos kasmet skelbia Human Development Index (HDI) pasaulio šalių reitingą pagal valstybių gyvenimo kokybę, pragyvenimo lygį ir t. t., pagal kurį pasaulio valstybė skirstomos į dvi grupes: labiausiai emigrantų mylimas, į kurias veržiasi ir plūsta milijardai, ir į tas, į kurias niekas ar beveik niekas nenori atvykti. Todėl nieko stebėtino nėra, jeigu tarp mylimų valstybių yra JAV, Kanada, išsivysčiusios šalys, Australija, Japonija. Tiesa, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Izraelis, į kurį, nežiūrint nuolatinių konfliktų su arabų pasauliu, emigrantai vykti neatsisako. Izraelis tarp populiariausių šalių, į kurias plūsta emigrantai, užima 22-ąją vietą. Į dvidešimties valstybių emigrantų mėgiamų grupę taip pat įeina Singapūras, Korėjos Respublika, Čekija, Slovėnija ir Barbadosas.
Žinoma, turtingosios Europa ir Amerika kaip magnetas traukia emigrantus aukštais atlyginimais ir ekonominėmis perspektyvomis. 2005 metais JAV tapo namais 24 milijonams atvykėlių. Tai pasaulio rekordas. Atvykėliai plūsta ne tik iš Filipinų, Indijos, Vietnamo, bet ir iš Vokietijos ir Didžiosios Britanijos. Pavyzdžiui, iš ūkanotojo Albijono į JAV atvyko apie milijonas žmonių. Emigrantai užplūsta ne tik JAV, bet ir Vokietiją bei Prancūziją. 2005-aisiais iš vadinamųjų besivystančių šalių emigrantų į turtingas valstybes skaičius pasiekė 2,4 milijono. Didžiulius papildomus emigrantų srautus sukėlė SSRS žlugimas. Iki 2005 metų iš Rusijos išvyko 12 mln. žmonių. Nekelia abejonių ir tai, kad migracijos procesai padeda šalims su silpna ekonomika. Pirmiausia valdžiai nereikia rūpintis nebegalinčiais prasimaitinti žmonėmis, o antra, emigrantai didžiules pinigų sumas perveda likusiems gimtinėse giminėms. Aišku, čia rekordas vėl priklauso JAV. Vien 2006 metais imigrantai į savo šalis pervedė 42 milijardus dolerių. Tie milijardai daugiausia plaukia į Meksiką, Filipinus, Indiją, Kiniją. Ne ką mažesnės pinigų perlaidos plūsta iš Europos ir Saudo Arabijos. Tokia neoficiali materialinė pagalba skurdžiausioms valstybėms kasdien tampa vis didesne našta mažų Europos šalių biudžetams. Pavyzdžiui, Liuksemburgui tokia pagalba, t. y. išsiunčiamų svetur pinigų dalis, sudaro net 18 proc. bendrojo vidaus produkto! Tokie skaičiai pateikiami remiantis oficialiais bankų pateiktais duomenimis. Bet specialistai tvirtina, kad tas skaičius yra dvigubai didesnis.
Kaip žinia, nėra kenksmingų medžiagų labiausiai kenkia tų nuodingų medžiagų koncentracija. Taip ir migraciniai procesai kelia vis didesnį pavojų migrantus priimančioms valstybėms. Demokratinėje Europoje ir Amerikoje pernelyg humaniški įstatymai suteikia begales lengvatų visiems nelaimėliams ir neturtėliams. Tačiau realiai žvelgiant, maža Europa jau nebegali išmaitinti gyventojais perpildytos Afrikos. Pasak vieno sociologo, plėšrūs gegužiukai jau netrukus gali išmesti iš lizdų juose atsiradusius ir nuolat buvusius paukštelius. Paskutiniuoju metu su didžiulėmis etninėmis problemomis susiduria Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija. Kiekvienas šeštas Austrijos gyventojas imigrantas. Imigrantai tiesiogiai griauna ne tik ekonominius, bet ir etninius balansus.
Žinoma rusų žurnalistė ir leidėja Valentina Bakmaster, rašanti analitinius straipsnius į rusų emigrantų laikraščius ir žurnalus Ruskaja mysl, Rusiška Vokietija, Mes ir Amerika, dabar leidžianti savo žurnalą Amerikoje Time + ir gyvenanti Hjustone (JAV), emigracijos procesus pavadino Už absurdo teatro užkulisių. V. Bakmaster, remdamasi žinomais sociologais, įspėja, kad didžiulės, beveik neįveikiamos problemos iškyla bandant adaptuoti persikėlėlius ne tik iš trečiojo pasaulio (Afrikos, Azijos), bet ir buvusių komunistinių Maskvos satelitinių ir kolonijinių valstybių. Tie žmonės atvyksta su savo susiformavusia pasaulėžiūra ir, išnaudodami susidariusias galimybes, neišvengiamai siekia pakeisti jas priėmusias valstybes savaip. Ir tai daroma ne Afrikoje, o demokratinėse valstybėse Europoje ir Amerikoje.
Dabar pasaulis susirūpino dėl klimato atšilimo, atmosferos taršos. Tačiau dar didesnį rūpestį kelia etninės ir kultūrinės problemos nusistovėjusios kultūrinės ir etninės tradicijos pastebimai griūva. Archeologiniai tyrimai, senovės raštai, paminklai rodo, kad Žemėje žlugo ne viena aukštai išsivysčiusi civilizacija. Todėl išsivysčiusioms demokratinėms šalims prieš atidarant savo sienas pirmiausia reikia sau atsakyti į klausimą, kiek imigrantų gali priglausti ir išmaitinti juos priėmusi šalis, nesunaikindama savo kultūros bei šimtamečių tradicijų. Todėl vis dažniau pasigirsta balsų, jog būtina stabdyti imigrantų tvaną, pagaliau atsisakyti pernelyg liberalių įstatymų, jeigu norima išsaugoti pačias ateivius priimančias tautas.
Todėl norom nenorom Europai ir Amerikai, jeigu jos nori išsaugoti tai, kas dar liko, atėjo metas imtis priemonių. Nepaisant to, kad už bandymus apriboti imigrantų srautą kai kurių šalių politikai kairiųjų ir visokio plauko anarchistų jau apšaukiami rasistais, netgi nacistais. Kito kelio nėra. Nebent bandyti skirti dar daugiau milijardų skurstančioms šalims. Bėda ta, kad tų skurstančių šalių režimai didžiąją dalį pagalbos milijardų paleidžia vėjais arba susižeria sau į kišenes.
Prasidėjus pasaulinei finansų ekonominei krizei pripratę būti išlaikytiniais imigrantai gali sukelti didžiulius neramumus ir ekonominį krachą.
© 2008 XXI amžius
|