Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Rorate caeli – Rasokite dangūs

Laima Macytė

Adventiniai vakarai ir juose atliekamas repertuaras, kaip skelbia renginių afišos, įpareigoja atkreipti dėmesį į kultūros darbuotojų, pedagogų perteikiamą šiandieninę Advento, kaip nacionalinės kultūros paveldo dalies bei krikščioniškos praktikos, sąvoką. Visus specialistų organizuojamus renginius galima suskirstyti į tris grupes: ikikrikščioniškos kultūros paveldo palikimo puoselėjimas (Atbėga elnias devyniaragis, Atvažiuoja žolynai ir kt.), krikščioniškas Advento šventimas senajame Lietuvos kaime (pvz., adventinių giesmių vakaras „Ateik, Atpirkėjau dangaus, ir gyvenk su mumis visados“) ir ruošimasis artėjančioms Kalėdų šventėms (Šventų Kalėdų belaukiant, Baltam dangui/ Balta žvaigždė/ Į baltą žemę žiūri ir kt.). Minėti renginiai daugiausia yra skirti priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus auditorijai. Praktiniai šventės laukimo renginiai ir kūrybiškumo ugdymas praverčia visiems, net ir suaugusiems, nes kiekvienam iš mūsų duota kūrybos galia, kuria galime dalytis su kitais, teikdami džiaugsmą artimui, o kartu ir patys dvasiškai tobulėdami. Tokie renginiai sveikintini, nes primena pašventinto kalėdaičio dalijimąsi prie Kūčių stalo.

Krikščioniškas Advento paveldas

Deja, jau tik paveldas. XIX a. vidurio – XX a. pradžios Advento šventimas Lietuvos kaime – paveldo puoselėtojų pateikiamas ir gaivinamas kultūros brangakmenis. Krikščioniško adventinio nacionalinio paveldo renginių organizuojama išties labai nedaug. Atrodo, kad praeitis dar netolima ir atgaivinti ją tikrai nebūtų sunku – užtektų tik pavartyti senąsias maldaknyges, ta kultūros sritimi besidominčių etnografų sukauptą medžiagą, ir senasis Lietuvos regioninis kaimas vėl galėtų atgyti šiandieninio lietuvio sąmonėje. Tačiau taip nėra. Dažnai auditorijai siūloma ikikrikščioniška kultūros paveldo dalis, vadinama adventinėmis dainomis ir žaidimais.

Krikščioniškas keturių savaičių Advento laikotarpis pasižymėjo sakralumu ir išskirtinumu. Būdavo gyvenama susikaupimo, pasiruošimo Kristaus gimimo šventei nuotaikomis. Etnografų teigiama (o ir dar gyva atmintis patvirtina), kad visoje Lietuvoje per Adventą žmonės susilaikydavo nuo pasilinksminimų, buvo griežtai paisoma draudimo nedainuoti. Tuometiniame Lietuvos kaime tai buvo maldos ir susikaupimo laikas, kurio metu skambėdavo šventos giesmės. „Keltis ankstyvą Advento sekmadienio rytmetį, budėti ir melstis buvo taip pat natūralu, kaip ir kasdieninę duoną valgyti“. (A. Žarskus. Kalėdinis virsmas. Adventas. Kūčios. Kalėdos). Sekmadienio rytą žmonės važiuodavo į rarotus – ankstyvąsias šv. Mišias, o pasilikusieji namuose giedodavo Rožančių – Rožinį, Valandas Švč. Dievo Motinos garbei. Kai kur Rožančius būdavo giedamas vakarais, susirinkus kaimo žmonėms į vieną trobą. Giesmes mėgdavo giedoti kartu vakarodami, kai moterys verpdavo, o jaunimas padėdavo ištekančiai merginai tvarkyti kraitį: plėšydavo plunksnas pagalvėms, siūdavo marškinius, ausdavo juostas. Buvo pasninkaujama net tris kartus per savaitę – trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais: nevalgė nieko mėsiško ir pieniško. Bažnyčioje netuokiama, o ir į piršlius niekas nevažiuoja. Kasdieninių darbų sūkuryje Adventas praeidavo ramiai. Juk lietuviai buvo užsiėmę šiam metų laikui įprastais darbais: gamino padargus, ėjo namų ruošą. Vakarais, pasišviesdami žiburiu ar balana, vyrai vijo virves, pančius, drožė grėbliadančius, moterys verpdavo arba megzdavo, plėšydavo plunksnas. Tuo metu ir giedodavo, paskui dar mindavo mįsles, aptardavo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalydavosi naujienomis.

Tokio krikščioniško Advento, mokančio natūralios rimties ir susikaupimo, ir lauktume, kad mums parodytų nacionalinės kultūros puoselėtojai.

Ikikrikščioniškos rimties paveldas

Kitą kultūros paveldo saugotojų renginių dalį sudaro repertuaras, kurį dažniausiai atlieka folkloriniai ansambliai. Jie dainuoja vadinamąsias adventines-kalėdines dainas ir žaidžia žaidimus, kurie sudaro dalį kalendorinių dainų. Tai ikikrikščioniškos kultūros paveldas. Pats terminas adventinės-kalėdinės dainos yra perimtas iš bažnytinio kalendoriaus. Z. Ivinskis yra atkreipęs dėmesį, kad metraštininkai mąstė krikščionybės sąvokomis. Lietuviškas raštas siekia tik XVI amžių, kai Lietuvoje jau buvo krikščionybė, o pirmieji lietuviški leidiniai buvo religinio turinio.  Terminas adventinės – kalėdinės dainos ir žaidimai buvo „suteiktas“ ir daliai dainuojamosios tautosakos. „Dar J. Čiurlionytė atkreipė dėmesį, kad šių dainų kilmė ir raida remiasi bendra senovės tikėjimų ideologija, neturinčia nieko bendro su katalikų bažnyčios apeigomis“, – rašoma J. Kudirkos knygoje (J. Kudirka. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos). Nedidelis skirtumas yra tarp adventinių ir kalėdinių dainų. Advento dainoms būdingi šie priedainiai: leliumoj; aleliuja; aleliuja rūta; aleliuja loda ir kt., o kalėdinių – kalėda, oi, kalėda, kalėdziela, lėliu kalėda. Tos dainos buvo dainuojamos tik Dzūkijoje ir rytų Aukštaitijoje. Daugiau beveik niekur kitur to žanro dainos nebuvo dainuojamos. Užrašytos šios kalendorinių apeigų dainos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Klasikinėmis tapo Gili gili upelė, leliumai; Vidury dvaro palavai stovi; Oi, kas girioj pamigo; Tu kiškeli, lelimo; Tai genelio genumai; Linko palinko mergelių suolas; Oi, atvažiuoja šventos Kalėdos; Eisim, sesule, mes kalėdoti, kalėdinis žaidimas Ievaro tiltas ir kt. To laikotarpio dainų ir žaidimų tema yra vedybinė: apdainuojamas bernelio ir mergelės troškimas susitikti, bernelio pastangos surasti savo išrinktąją. Kai kurios Advento–Kalėdų laikotarpiu dainuojamos šio žanro dainos yra labai senos, siekia labai tolimus laikus, pvz., apie elnią devyniaragį, jovarą, grūšelę.

„Tyrinėtojų paskaičiavimu, du trečdaliai visų žinomų kalendorinių dainų yra susijusios su saulės grįža. Šias dainas vadina Advento arba kalėdinėmis. Jas dainuodavo per visą Adventą, o neretai ir iki Trijų karalių. Dainuodavo vakarodami susirinkę bendrai ką nors dirbti. (...) Daug yra užrašyta kalendorinių saulės grįžimo liaudies dainų, tačiau jose net neužsimenama apie Kristaus gimimą. Tai irgi patvirtintų dainų tekstų ir melodijų archajiškumą“, – taip teigiama S. Gutauto knygoje (S. Gutautas. Lietuvių liaudies kalendorius). Anastazijos Subačienės nuo Gervėčių pastaba, komentuojant dainą Linko palinko mergelių suolas: „Sako, seniai labai seniai, da regėc, pagonybės laikais, buvo tokis unrašymas apie Kalėdas un bernus ir un mergas. Ir tada giedojo šitų giesmį. (...) Iš to čėso palikus toj giesmė. Kalėdinė. Pagoniška, ne krikščioniška“. Žiemos saulėgrąža krikščionybės švenčiama gruodžio 25 dieną kaip Kalėdos, prieš kurias yra mėnesinio pasninko ir susilaikymo laikotarpis – Adventas. „Kalėda“ dainoje atrodo tik atsitiktinis elementas, atklydęs iš antikos. Daina apie elnią devyniaragį siejasi ne tik su slavų tautosaka, bet, ko gero, ir su romėnų ir graikų mitologija. Kalėdinių dainų problematika yra žymiai sudėtingesnė nei kitų žanrų, teigia tautosakos tyrinėtojas D. Sauka.

Vadinasi, tai, ką vadiname adventinėmis-kalėdinėmis dainomis ir žaidimais, neturi nieko bendro su krikščioniška Advento samprata. Tai folklorinių ansamblių, etnografų prikeliamas ikikrikščioniškos kultūros paveldas. Kultūros paveldo puoselėtojai turėtų perteikti išsamesnę informaciją apie renginio paskirtį: tai adventinis vakaras krikščioniška prasme (pvz., kai giedamos adventinės giesmės), ar ikikrikščioniškos kultūros paveldo puoselėjimas (pvz., Atbėga elnias devyniaragis ir kt.), nieko bendro neturintis su artėjančiomis Kristaus gimimo šventėmis – šv. Kalėdomis.

© 2008 „XXI amžius“