Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Teplevėsuoja Lietuvos Trispalvė

Prieš 90 metų – dviejų metų sandūroje – Lietuvos savanoriai Vilniuje, Gedimino kalno pilyje, iškėlė Lietuvos Trispalvę. Tą įvykį pulk. Stasys Butkus „Karyje“ 1928 metais aprašė, o liaudies menininkas nutapė aliejiniais dažais 150x100 cm drobėje. Šis paveikslas prieš 10 metų vieno iš tų savanorių – Jono Nistelio – šeimos padovanotas Pasvalio muziejui. Paveikslo kartušai skirti Lietuvos istorijos metraštininkams – baltajam ir juodajam įrašyti, kiek dar kartų bus nuplėšiama ir vėl pakeliama Lietuvos Trispalvė

1919 m. sausio 1 dieną Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos Trispalvė. Nors beveik metai, kai paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė su sostine Vilniuje, tačiau nebuvo aišku, kieno reali valdžia: formavosi gausūs lenkų legionierių pulkai, būrėsi vyrai po raudonąja vėliava, ir tik aštuonioliktųjų pabaigoje pradėta kurti Lietuvos kariuomenė: mieste ir šalyje tebešeimininkavo okupantai vokiečiai. Pagaliau 1919 m. sausio 1 dienos rytą vokiečiai nuleido savo vėliavą pilies bokšte ir ėmė trauktis iš miesto. Karininko Kazio Škirpos iniciatyva Vilniaus gatvėse pirmą kartą pasirodė atvirai apsiginklavusi dešimties Lietuvos karių grupė – karo valdininkai Petras Gužas ir Jonas Nistelis, kareiviai Stasys Butkus, Jonas Norvila, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Albinas Rauba, Mykolas Slyvauskas ir Vincas Steponavičius – ir, nuvykusi prie Gedimino pilies, 15 valandą jos bokšte iškėlė didelę Trispalvę. Tai daryta paskubomis, kad savo vėliavos nesuspėtų iškelti lenkai arba raudonieji. Šio iškilmingo įvykio akimirka buvo pagerbta šautuvų ir revolverių salvėmis, triskart sušukta „Valio Lietuva!“, išsibučiuota. Katedros aikštėje gausiai rinkosi žmonės, stebėjosi dar nematyta spalvinga vėliava. Kazys Škirpa sakė, kad atliktas istorinis žygdarbis: po kelių šimtmečių nelaisvės senosios sostinės pilyje iškelta nepriklausomos Lietuvos vėliava. Prie pilies palikta ginkluota garbės sargyba. Pirmosios sargybos viršininku paskirtas Jonas Nistelis. Trispalvė plevėsavo iki sausio 6 dienos (kai Vilnių užėmė iš Rytų atslinkusi Raudonoji armija. Raudonarmiečiai suplėšė vėliavą, palikdami plevėsuoti tik raudonąją jos juostą). Tai buvo nuostabus įvykis, beveik tolygus Vasario 16-osios aktui: ne tik deklaruota, bet ir pademonstruota, kad Lietuva po daugelio amžių vėl nepriklausoma valstybė, su savo amžinąja sostine, vėliava, kariuomene. Kalno papėdėje matėsi lenkų legionieriai, mosuojantys plikais kardais, bet nedrįsę artintis prie pilies. Kažkas apačioje žegnojosi prieš šventąją, tokių gaivių, viltingų spalvų tautos laisvės vėliavą. Čia, gūdžioje miškų gelmėje, Lizdeiką aras išaugino savo lizde tarp erelių. Kūreno šventą ugnį jis po ąžuolo šakom ir Viešpatį garbino. Valdovui atrakino sapno paslaptį užburtą – liepė pilį pastatyti ant septynių kalvų, įkurti miestą – žemės sapną akmeninį. Jisai regėjo tas dienas, kai svetimieji virš pilies kels savo vėliavas. Kiečiausio ąžuolo kankles tada pravirkdys skausmas Lietuvos, bet Viešpaties valia žino aštriųjų grandžių pančiuose skaičių.

© 2008 „XXI amžius“