|
Novatoriškiausio Lietuvos žurnalisto apdovanojimo ceremonijai trūko nuoširdumo
Gintaras VISOCKAS
2008 metų gruodžio 19-ąją buvau pakviestas į iškilmingą novatoriškiausių Lietuvos žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių apdovanojimų ceremoniją, surengtą Vilniaus Mažojo teatro salėje. Apie tą renginį visai neketinau rašyti. Nė eilutės, nė žodelio. Tačiau tądien kilusios mintys, palyginimai, sugretinimai nepaliko ramybėje, todėl nusprendžiau pasidalyti kai kuriais savo pastebėjimais. Nei labai liūdnais, nei labai linksmais.
Nenuoširdžios šypsenos
Tiesiog sėdėdamas toje salėje jaučiausi labai svetimas, ir, drįstu manyti, panašiai jautėsi ir kai kurie kiti į salę susirinkę žiniasklaidos atstovai. Nenuoširdžios šypsenos, nenuoširdūs sveikinimai, nenuoširdžios dovanos su ryškia komercinės reklamos doze. Štai žurnalistas Marijus Bagdonavičius, sukūręs daug įsimintinų dokumentinių filmų apie karą Čečėnijoje, Gruzijoje, išėjo tik pasibaigus oficialiajai ceremonijos daliai. Su juo būčiau mielai pašnekėjęs, ką jis šiandien veikia, ką mano apie šiandieninę Lietuvos televiziją, žurnalistiką. Bet jis išėjo. Salėje sutikau savo buvusią žurnalistikos specialybės dėstytoją Audronę Nugaraitę, kurią labai gerbiu ir kurios nuomonę bei poziciją labai vertinu. Bet vėlgi nuoširdus, atviras pokalbis tąsyk buvo neįmanomas, nes mus supo daug pusiau pažįstamų ar beveik nepažįstamų žmonių, su kuriais reikėjo keistis nieko nesakančiomis bendro pobūdžio frazėmis.
Jei daug pramogaujama, lauk karo
O prie savo buvusio dėstytojo Skirmanto Valiulio, kurio paskaitos kadaise man, žurnalistiką studijavusiam jaunuoliui, paliko neišdildomą įspūdį, taip ir nespėjau prieiti. Ir su nostalgija prisiminiau tuos kelis šiemet įvykusius susitikimus Vilniaus senamiesčio kavinėse, kur mudu dviese niekieno netrukdomi kelias valandas atvirai šnekėjomės apie dabartinės žiniasklaidos spindesį ir skurdą. O paskui tų pokalbių pagrindu XXI amžiui parengiau straipsnį, pavadindamas interviu su S. Valiuliu Jei daug pramogaujama, lauk karo. Toje senamiesčio kavinėje mano buvęs dėstytojas S. Valiulis buvo kur kas nuoširdesnis, tikresnis, atviresnis nei toje iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus Mažojo teatro salėje.
Modernumas liejosi per kraštus
Tiesa, originalumo požiūriu renginys organizuotas kuo puikiausiai. Modernumo jam tikrai nestigo. Ceremonijos organizatorių apsileidimu neapkaltinsi. Pavyzdžiui, inovacijos susirinkusiems svečiams perteiktos pasitelkiant pagrindinius penkis pojūčius uoslę, klausą, regą, lytėjimą ir skonį. Pasirodo, Vilniaus Mažojo teatro salę organizatoriai buvo iškvėpinę pirmą sykį Lietuvoje naudojamu Kvapų marketingo kvapu Skylight (tiesa, to kvapo taip ir neužuodžiau). Ceremonijai tąsyk parinktos kompiuterinės garsų kompiliacijos, o neoficialioje dalyje skambėjo Rimo Šapausko surinktas garso takelis. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kas tos garsų kompiliacijos, kas tas garso takelis, pasakysiu liaudiškai: ogi elementariausias triukšmas, elementariausi vienas su kitu nesuderinami garsai. Renginyje taip pat panaudoti ekranai, kurių bendras plotas per 30 kvadratinių metrų. Ceremonijos metu žiūrovų salėje skraidė Ievos Ševiakovaitės sukurtos šilkinės skarelės. Vieną ir aš pasigavau, bet taip ir nežinau, ką su ja veikti, kur ją panaudoti. O pabaigoje svečiai vaišinosi moderniais restorano Domm virtuvės šefų sukurtais, pačių organizatorių žodžiais, molekulinės virtuvės užkandžiais.
Technologijos skiria ar jungia žmones?
Pagrindinė ceremonija prasidėjo jauno režisieriaus Lino Mikutos spektakliu apie technologijas, ir skiriančias, ir jungiančias žmones. Spektaklyje vaidino aktoriai Rūta Papartytė ir Tomas Dapšauskas. Vaidino netardami nė žodžio, jausmus, nuotaikas perteikdami judesiu, gestais, veido mimika, tai nukrisdami ant grindų, tai vėl atsistodami. Plastikos būdu perteikiama mintis buvo akivaizdi, aiški, suprantama, tačiau iki paprasčiausio darkymosi, kuris šiandien itin populiarus ir dažnai kažkodėl vadinamas vos ne elitiniu menu, jau buvo visai netoli, ranka paduoti.
Ne griežė, bet triukšmavo
Violončele grojo muzikantas Domas Jakštas. Bet vėlgi muzika muzikai nelygu. Vyresnės kartos atstovai tos muzikos pavadinti muzika tikrai negalėtų. Liežuvis neapsiverstų. Būta tik daug džeržgesio, čirpimo, cypimo. O juk oficialiuose pristatymuose buvo parašyta, kad grojo. Negalėčiau pasakyti, jog vaidinimą rengusiųjų sumanymas buvo nevykęs, nesuprantamas, lėkštas, tačiau sąvokos griežė ir triukšmavo vis dėlto skiriasi.
Iš dėžės kyšančios Rankos
Vėliau scenoje dalyviai išvydo ne aktorių, o iš dėžės kyšančias Rankas, kurios kartu su iš kolonėlių sklindančiu Balsu vadovavo renginiui, įteikė apdovanojimus, bendravo su nugalėtojais. Tik renginio pabaigoje mes, svečiai, sužinojome, kad scenoje matėme aktoriaus Andriaus Žebrausko rankas, o girdėjome Jokūbo Bareikio balsą. Tos Rankos ir tas Balsas labiausiai ir įsiminė, mat kai kurie klausimai, skirti apdovanojamiems novatoriškiausiems žurnalistams, buvo tikrai sąmojingi. O ir Rankų judesių būta iškalbingų. Rankoms ir Balsui atstovavusieji aktoriai tikriausiai labiausiai nusipelnė pagyrimų.
Niekas nesiginčija: Artūras Račas aštrus žurnalistas
O pati apdovanojimų ceremonija sukėlė daugiausiai prieštaringų minčių. Novatoriškiausių Lietuvos žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių apdovanojimuose Nmedia 2008 triumfavo žurnalistas Artūras Račas. Novatoriškiausio metų žurnalisto statulėlė A. Račui atiteko už jo asmeninį internetinį tinklaraštį. Žurnalistas A. Račas išties originalus, aštrus, drąsus. Jis vienas iš tų, kurio straipsnius visada stengiuosi perskaityti. Ypač įsiminė jo pozicija dėl teismo sprendimo, leidusio Valdui Adamkui balotiruotis į Lietuvos prezidentus, nors Šiauliuose, pasak A. Račo, ponas V. Adamkus tikrai negyveno tiek metų, kiek reikalavo Lietuvos įstatymai. Tąsyk žurnalistas A. Račas taikliai pastebėjo: gal prieš rinkimus V. Adamkaus šlepetės ir gyveno Lietuvoje tiek, kiek reikalauja įstatymai, bet pats V. Adamkus į Lietuvą tikrai sugrįžo žymiai vėliau. Tiksliau tariant, sugrįžo per vėlai, kad galėtų dalyvauti prezidento rinkimuose. Prisimenate, tada buvo paplitęs sparnuotas posakis apie V. Adamkaus šlepetes, dėl ko ant A. Račo labai pyko prezidento gerbėjai.
Kuo čia dėtas novatoriškumas?
Asmeninis A. Račo internetinis puslapis irgi vertas pagyrimų. Ten visuomet esama įdomių minčių, ten visuomet rasi, ką paskaityti, su kuo pasiginčyti. Tačiau kuo čia dėtas, sakykit, novatoriškumas? Tokių asmeninių internetinių puslapių nūnai tūkstančiai, milijonai. Savo asmeninius internetinius puslapius turi politikai, žurnalistai, moksleiviai, studentai, mokslininkai, namų šeimininkės. Ir vis dėlto novatoriškiausio metų žurnalisto prizas įteiktas būtent A. Račui. Nesiginčiju, gali būti, jog komisijai A. Račo vadinamasis blogas pasirodė pats įspūdingiausias, bet man kažkodėl kirba įtarimai, kad apdovanojimas skirtas ne tiek dėl A. Račo asmeninės internetinės svetainės privalumų, kiek dėl A. Račo užimamų pareigų. Šiandien A. Račas įtakingos naujienų agentūros BNS direktorius ir vyriausiasis redaktorius. BNS būtent ta žiniasklaidos priemonė, kurios pranešimai pasiekia visas pagrindines Lietuvos valstybines institucijas, privačias įmones, komercines struktūras, žiniasklaidos priemones. Jei BNS apie tave paskelbė tegul ir nedidelę žinutę, vadinasi, apie tave sužinojo visa dalykinė Lietuva: bankininkai, laikraščiai, parlamentarai, ministrai, verslininkai, profsąjungos. Jei BNS tave ignoruoja, nepastebi, nutyli, vadinasi, tu esi niekas, tu paprasčiausiai neegzistuoji. Štai taip būtų galima apibūdinti BNS įtaką ir galią. Turint omenyje šias smulkmenas, ir rinkimų komisijos sprendimai neatrodo labai keisti.
Už vaišes turime būti dėkingi firmai?
Novatoriškiausius 2008-ųjų žiniasklaidos atstovus rinko komisija, kurioje dirbo žurnalistai ir žiniasklaidos tyrinėtojai Skirmantas Valiulis, doc. dr. Audronė Nugaraitė, doc. dr. Auksė Balčytienė, savo sričių novatoriai kino prodiuseris ir režisierius Arūnas Matelis, fotografas Jonas Staselis, Marius Jovaiša, Nokia Lietuva atstovė Raivara Šemetulskytė, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius ir vieno populiariausių lietuviškų tinklaraščių Žudyk reklamą autorius Arnoldas Rogoznyj.
Apdovanojimus organizavo mobiliųjų įrenginių kompanija Nokia kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga. Prie konkurso organizavimo taip pat prisidėjo Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.
Deja, gruodžio 19-ąją apie tikruosius procesus, besiformuojančius Lietuvos žiniasklaidos padangėje, mažai ką sužinojau.
© 2008 XXI amžius
|