Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Jei nieko nedarysim, nieko ir neliks...“

Dr. Aldona Kačerauskienė

Alina Plechavičiūtė sako kalbą, atidengiant paminklą gen. Povilui Plechavičiui Kaune

Retas plungiškis nėra girdėjęs apie atstatytą Plechavičių sodybą Kalniškių kaime, prie Milašaičių (gyvenvietė, esanti 5 km į pietus nuo Plungės). Neapsirikime – tai nėra generolo Povilo Plechavičiaus (1890–1973) ir jo garsių brolių gydytojo Leonardo, pulkininko Aleksandro, Sibiro kankinio Kazimiero gimtinė. Sodybą, dar vadintą palivarku, kaip kraitį gavo Zofija Petkevičaitė, Tytuvėnų vaistininko duktė, tekėdama už Aleksandro Plechavičiaus. Kaip rašoma Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje, Aleksandras, penkeriais metais jaunesnis už Povilą, aukštesnįjį mokslą buvo baigęs Latvijoje, Aukštuosius karininkų kursus – Kaune. 1915 metais savanoriu tarnavo rusų kariuomenės kavalerijoje, dalyvavo kovose su vokiečiais, buvo sužeistas, 1916 metais paskelbtas eskadrono vadu. Grįžęs į Lietuvą dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I rūšies 5 laipsnio ordinu.

Zofijos ir Aleksandro Plechavičių šeima apsigyveno minėtoje sodyboje. Iš tikrųjų nuolat čia gyveno tik Zofija su vaikais: 1923 metais gimusia dukrele Alina ir metais jaunesniu sūneliu Tadu. Aleksandras ir toliau vykdė kario pašaukimo misiją – nuo 1926 metų buvo paskirtas kun. Birutės 2-ojo ulonų pulko vadu.

Zofijai darbo buvo per akis: palivarkas, kurį sudarė 150 hektarų žemės, buvo nugyventas nuomininkų. „Mama dirbo viską“, – prisimena dukra Alina. Reikėjo rūpintis ne tik samdoma šeimyna... Vyro aistra – žirgai. Jis ūkyje augino trakėnus.

Alinos ir Taduko vaikystė buvo laiminga, jie matė gerai sutariančius, vienas kitą mylinčius tėvus. Nelaimė atsėlino 1930 metais, kai nuo difterito mirė motina. Tėvo į ūkį parsivesta šeimininkė Jadvyga Bružienė motinos neatstojo. Vaikai dažnai glausdavosi prie meile trykštančios močiutės Marijos Petškevičienės širdies Tytuvėnuose.

Pirmoji bolševikų okupacija palivarko gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. To meto įvykius gerai prisimena Alina Plechavičiūtė: „Mano tėvelis Aleksandras Plechavičius išvažiavo iš namų Kalniškių kaime (tada priklausėme Plungės valsčiui) su broliu Kazimieru. Tai buvo 1940 metų liepos 11 diena. Dėdė Kaziukas turėjo automobilį. Kelionės tikslas buvo pabėgti į Rytprūsius. Išvažiuodamas tėvelis pasiėmė svarbiems atvejams visada laikomus 1000 litų. Kitų santaupų neturėjo, nes tvarkydamas Sedos malūną buvo prasiskolinęs. Šeimininkė Jadvyga Bružienė įdavė jam 400 litų savo pinigų. Mes su broliu Tadu turėjome kartu 4 litus ir juos atidavėme tėveliui kelionei. Kiek toliau nuo sienos palikę automobilį, jie ėjo pėsti per laukus. Greitai juos sulaikė rusų kareiviai, klausdami, kur eina. Išsikalbėjo, bet pamatė, kad siena tankiai apstatyta. Grįžo per Kauną. Ten gyveno tėvelio sesuo Pranė. Tuo metu pas ją buvo ir jų mama. 1940 m. liepos 13 dieną, paėmę motiną, norėjo važiuoti į Tytuvėnus, kur gyveno tėvelio uošvė. Raseiniuose pasiklydo, buvo pastebėti ir suimti. Su šautuvo buože daužydami stribai nuvarė juos į kalėjimą, o motiną pastūmė, kad neitų iš paskos.

Mano senelė visa tai papasakojo grįžusi. Po kelių dienų pas mus į ūkį atvažiavo vykdomojo komiteto nariai, padarė kratą ir rusų sunkvežimiu išvežė mus pas kaimynus. Vienas rusas patarė: „Važiuokit kuo toliau“. Tą vasarą praleidau pas močiutę Tytuvėnuose. Manimi rūpinosi tėvo brolis gydytojas Leonardas, jo sesuo Elena Legeckienė. 1941 metais į Lietuvą grįžo tėvo brolis Povilas, atgavo mūsų atimtą turtą. Aš pradėjau studijuoti farmaciją. Juk kažkas turėjo perimti senelio vaistinę“.

Tačiau įvykiai kita kryptimi pasuko studentės gyvenimą. Dar viena mirtis, dar vienas sukrėtimas... 1942 metais nuo tuberkuliozės mirė brolis Tadas. Ji liko be pačių artimiausiųjų. Artėjant frontui Alina, pasiėmusi studijų knygelę, pinigų, maisto, zvimbiant kulkoms, traukėsi iš Lietuvos... Ji smulkiai dėsto atmintyje užsilikusius šios kelionės įvykius. Buvo visko: Berlyno bombardavimas, prie Olandijos sienos darbas pas ūkininkus. Paskui Tiubingeno universitete odontologijos studijos. Jas baigus – mėgstamas darbas. Vedybos su vokiečiu, mokslo draugu. Pagimdyti ir užauginti trys vaikai: dvi dukrelės ir sūnus.

Gyvendama Vokietijoje Alina Plechavičiūtė niekada neužmiršo Lietuvos. Į Lietuvą atvažiavo 1991 metais, susiieškojo vaikystės oazę. Vaizdas netikėtas: nė vieno pastato, buvusioje sodyboje – vešlios piktžolės; akys ieškojo tėvo sodintų eglaičių. Jų vietoje – aukštos eglės. Tik senuose medžiuose tebegyveno gandrų šeimyna. „Nejaugi tie patys, kuriuos palikau?“ – klausė pati savęs ir pasiryžo atstatyti sodybą – ne sau. „Jei nieko nedarysim, nieko ir neliks. Jeigu bus pastatai, kas nors gyvens. Dabar yra Plechavičių sodyba. Per Milašaičius einanti gatvė pavadinta Aleksandro Plechavičiaus vardu“, – sako moteris.

Ji neieškojo buvusių pastatų pamatų. Sodybą kūrė taip, kaip diktavo protas ir širdis. Pirmiausia svečią pasitinka lietuviškas kryžius. Paskui – Aleksandro Plechavičiaus biustas ir didžiulis akmuo, ant kurio iškalti Plechavičių giminės atstovai. „Visą gyvenimą ieškojau savo tėvo pėdsakų. Deja, nieko nepavyko sužinoti apie jo likimą. Sužinojau tik perskaičius Juozo Latožos knygą „Grįžau, kad liudyčiau“. Mano tėvelis mirė bado mirtimi Petropavlovsko kalėjime“, – sako Alina. Į paminklų pašventinimo iškilmes buvo sukviesti visi kaimynai, iškiliausieji Plungės ir Rietavo žmonės. Iki šiol jie pasakoja, kaip Alinos duktė Sibilė tuomet šoko su žirgu.

Bėgant metams daug kas keitėsi. Deja, ne į gerąją pusę. Sodybą nuolat lankė vagys, negelbėjo jokios spynos. Iš Lietuvos išvyko Sibilė, kitą veiklą susirado sumanus ūkvedys. Tačiau sodyboje gražu ir tvarkinga: gruodžio viduryje žaliuoja nupjauta žolė, pavasario šilumos laukia gėlynai. „Tikra Dievo malonė, kad galėjau grįžti į Lietuvą ir dar į savo tėviškę. Džiaugiuos, kad niekas nesupurvino Plechavičių pavardės, kad tėvelio giminės atminimui galėsiu palikti sodybą“, – sako Alina, kurios negniuždo nei greitai bėgantys metai, nei nedori žmonės.

„Ateinančių metų Vasario 16 dieną sueis šešiasdešimt metų nuo dėdės Povilo Vietinės rinktinės įkūrimo. Ta proga reikėtų pakartoti Juozo Viržonio knygos „Už laisvę kovotojams – tokia lemtis“ leidimą. Ši knyga turėtų būti visų Lietuvos mokyklų bibliotekose“, – sako Alina.

Tie, kurie užsuka į Plechavičių sodybą, sutinka žvalią, jaunatvišką, optimizmu ir energija trykštančią, kupiną kilnių sumanymų moterį – Aliną Plechavičiūtę. Jeigu čia ateisi prastos nuotaikos, išeisi šypsodamasis ir pasimokęs gyvenimo išminties.

© 2008 „XXI amžius“