|
Vinco Kudirkos pilietinės evangelijos aura
Edmundas Simanaitis
Šie ir ateinantieji 2009-ieji metai Tėvynei ir lietuviams, kad ir kur jie gyventų, itin reikšmingi: minėjome Vasario 16-osios akto 90-dešimtmetį, pagerbėme Lietuvos Respublikos kariuomenės 90-metį, iškilmingai sutikome prikėlusio Tėvynę Lietuvos Sąjūdžio 20-metį, Naujuosius metus pasitiksime minėdami Vinco Kudirkos gimimo 150-ąsias metines. Ateinantieji Lietuvos tūkstantmečio (ne tik vardo!) jubiliejiniai metai. O Vasario 16-ąją naujai įprasmins unikalaus istorinio dokumento Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracijos 60-mečio sukaktis.
Sovietmečiu disidentai leido ne tik originalius spaudos leidinius pogrindžio sąlygomis buvo kopijuojamos knygos, aktualios kultūriniu ar pilietinės savimonės ugdymo požiūriu. Tokių kopijų tiražai buvo nedideli, apsiribodavo gal keliomis dešimtimis. Dar 1985 metais man pavyko gauti iš pavienių lapų įrištą Vinco Kudirkos raštų tritomį. Titulinio puslapio turinys skelbė: Surinko ir spaudai prirengė Juozas Gabrys. Paveikslus darė E. Loevy. Vignetas piešė A. Braks. Spaudė V. Mauderodė, Tilžėje; MCMIX. Kitoje lapo pusėje Išleido Tėvynės mylėtojų Draugystė Nr. 16. Ovalinis antspaudas liudija, kad buvo kopijuojamas originalo egzempliorius, priklausęs Ryšių bataliono Kareivių Bibliotekai.
Vincukas Marijampolės gimnazijoje
Išėjus pradedamąją Pažėrų mokyklą 1871 metais, tėvai nutarė leisti Vincuką į kunigus. Bet pirm to dar reikėjo įstatyti jį į kliasas Marijampolėje. Marijampolės gimnazijoj tuomet pilnai viešpatavo Lenkų dvasia. Mokintojai, apart gimnazijos direktoriaus ir inspektoriaus, buvo Lenkai. (...) Visa Marijampolės ponija su kuria susidėdavo mokiniai, buvo Lenkai ir sulenkėję Lietuviai.
Pats V. Kudirka tą metą taip prisimena: Lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti ir apsiaubdavo kiekvieną Lietuvį patekusį į gimnaziją. Vos spėjau apsivilkti mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokintiniais, pajutau, kad mano dvasioje kas-žin-kas dedasi. Kas dedasi numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnum esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė, man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant nieks nepamatytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviškai. Dėlto gi stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik patėmydavau, jei kas iš draugų ar ponų mato. Šnekėdavau su jais ramiau tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau, mat, Lenku ir sykiu ponu tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu da bebūdamas, o tie, ką suprato, manęs nepersergėjo, nepamokino.
Gimnazistas Vincukas tuo metu dar nesuvokė, kad LDK bajorai, apsiskelbę esantys lietuvių tauta, iš tikrųjų patys sparčiai nutautėjo, nesuprasdami, kad gimtoji kalba yra tautinės savasties pamatas.
Pusamžis sovietų okupacijos pasižymėjo itin žiauriomis genocido akcijomis (prarastas kas trečias gyventojas) ir paliko gilų įspaudą istorijoje ir visuomenės sąmonėje. Iš atsiųstų iš Rusijos emisarų, čekistų, partiečių ir vietinių prisitaikėlių buvo formuojamas partinės-ūkinės nomenklatūros tarpsluoksnis, kuriame bendravimas ir veikla vyko beveik vien okupanto kalba.
Kam ir kodėl buvo gėda kalbėti gimtąja kalba
Paleido ant Velykų. Keletas mokintinių susitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti drauge namon. Tarpe mūs buvo Basanavyčius, mokintinis iš vyriausios kliasos. Bevažiuojant jis atsiliepia: panowie, zaspiewajmy! Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau ketinęs prisidėti. Tik štai, Basanavyčius užvedė lietuviškai:
Augin tėvas du sūneliu
Rodos, kad man kas gerklę užėmė iš gėdos. Chlop pamislijau sau lenkiškai ir nuleidęs nosį tylėjau
Sovietmečiu rajonų kompartijos komitetų antraisiais sekretoriais Kremliaus nustatyta tvarka buvo skiriami tik rusai, dažniausiai atkelti iš sovietijos. Jie tiesiogiai kontroliavo rajkompirsekų veiklą. Pirmieji sekretoriai buvo iš vietinių kadrų, paklusnios marionetės okupanto politikos įgyvendinimo įrankiai. Visi valdžios, pramonės įmonių gamybiniai pasitarimai ir raštvedyba vyko tik rusų kalba. Lietuviškai prabilti dalyvaujant rajkomo antrajam sekretoriui, o dar labiau atstovui iš kokio nors CėKa, buvo didelė gėda ir kone valstybinis nusikaltimas, nacionalizmo antspaudu ženklinamas.
Sandėris su sąžine kaip tariama išeitis
Pabaigiau gimnaziją, pasakoja pats Kudirka apie savo ištautėjimą ir atsivertimą su ta mislia ir jausmu, kad Lietuviu būti lyg nepritinka, ypač, jog tada visi tyčiojasi iš kokių ten litvomanų (
) Sakydavau, kad aš sykiu Lietuvis ir Lenkas, nes istorija sujungė Lenkus ir Lietuvius. Mat, prisipažinau pusiau prie lenkystės, tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš Lietuvis. (
) Su tokiomis nuomonėmis apie mano tautystę, įstojau į universitetą vieną iš tų, kur Lietuvių buvo labai mažai, o ir tie beveik nepasižinojo vienas su kitu. Žinoma, nuovoka Lietuvos, lietuvystės vis labyn ir labyn dilo iš mano proto
Kremliaus vykdoma rusifikacija, gausiai atmiešiant kolonistais vietinius gyventojus, Estijoje ir Latvijoje buvo gana sėkminga. Arti pusės gyventojų atvykėliai. Dešimtmetis laisvės kovų Lietuvoje šią kolonizacijos praktiką neutralizavo. Tačiau daugėjo žmonių, susitaikiusių su okupacijos faktu, kaip laikina neišvengiamybe. Okupuotose Baltijos šalyse niekada nebuvo užgesusi viltis atkurti Nepriklausomybę.
Nubudimas dėsningas reiškinys tiek asmenybei, tiek Tautai
Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą (
) Potam ar į pusmetį, gavau Nr.1 Aušros. Žiūrau. Ant pirmutinio puslapio stovi Basanavyčius. Pranašas, pamislyjau tada apie Basanavyčių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti Aušrą ir
Neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi
pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio
rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O, tu paklydėli, kur ikšiol buvai?
Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžinamai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo Lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu
Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma it, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis
Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perangšta
Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau Lietuviu esąs... (
) Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra, ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu
Tėvynės istorijoje Sąjūdis buvo pats tikrasis iškentėtas, išpuoselėtas, subrandintas Tautos Nubudimas kaip Paties Dievo balsas: Vox Populi Vox Dei. Tai buvo antrasis Lietuvos stebuklas XX amžiuje, pasireiškęs po Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktu. Tauta pademonstravo pasauliui savo valią nusimetė okupanto jungą ir pradėjo pati tvarkytis Lietuvos žemėje, o iškilaus zanavyko užnoviečio V. Kudirkos Tautiška giesmė buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Himnu ir tapo Pasaulio lietuvių Pilietine Evangelija.
© 2008 XXI amžius
|