|
Čia ir dabar
Algimantas Zolubas
Posakio čia ir dabar neužtiksime senesnėje bendrinėje kalboje, grožinėje ar kitokioje literatūroje, tačiau dabar jį dažnai galime išgirsti vartojant kur reikia ir kur nereikia. Jį vartoja žinantys ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja ir Prezidentas. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl išplitimo jau neoriginalus, banalus. Bet dėl savo dažnumo žodžių junginys jau virsta kažkokia magiška formule.
Junginio čia ir dabar sureikšminimas, juolab siekis gyventi pagal jį, pirmučiausia, yra bedieviškas, nes pripažindamas tik momentą ir ribotą vietą neigia Pradžią ir Amžinybę. Deja, ne vien bedieviai ir vienadieniai drugeliai gyvena ir naudojasi momentu, maža laiko atkarpėle. Juo, darkydami žemės ir visuomenės veidą, pasaulyje naudojasi daugelis galiūnus vaizduojančių šios žemės dulkių.
Laiko ir vietos, kurie matuojami skirtingais matais, samplaika ne tik nelogiška, bet nuolat vartojama tarsi tvirtina, kad viskas, kas buvo ir bus, kas vyko ir vyksta kitur nereikšminga, o svarbu ir reikšminga, kas vyksta čia, kas vyksta dabar. Panašu, kad peršamas egocentrizmas, požiūris į gyvenimą, kai pirmenybė teikiama savo paties, o ne kitų idealams ar interesams. Gyvenant ir veikiant pagal principą čia ir dabar altruizmui vietos nelieka. Iš tikrųjų tokį vaizdą Lietuvoje ir matome: vieni gyvena pilims ar rūmams prilygstančiuose būstuose, kiti statybininkų vagonėliuose ar šiluminiuose mazguose, vieni šimtus tūkstančių litų švaisto savo hedonistiniams poreikiams tenkinti, kitiems trūksta centų maistui ar vaistui. Ir tik dėl to, kad pirmųjų dvasios struktūra grynai buržuazinė, kad jie gyvena pagal formulę čia ir dabar. Gal kam keistai pasirodys, tačiau buržuazinė dvasia buvo puoselėjama diegiant marksistinę ideologiją; su buržuazija buvo kovojama kaip su luomu, siekiant atimti iš jos turtus, o komunizmo siekis buvo grynai buržuazinis: iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius. Komunistinė nomenklatūra jau anuomet gyveno komunizme, o dabar, dingus menkiausiems ribojimams, juo labiau. Tačiau ir visame pasaulyje ne geresni dalykai dedasi.
Žmogus tapo prievartautoju. Jis reikalauja: duok čia, duok dabar, duok kuo daugiau, jis pamiršo žodžius gana, pakanka. Žmogus kaip trandis graužiasi į žemės gelmes, negalvodamas apie pasekmes grobia jos išteklius, be saiko vartoja, o žemei grąžina teršalus, nuodija vandenį, orą, jau šiukšlina kosmosą. Dėl nemeilės žemei pastaroji atsako uraganais, žemės drebėjimais, cunamiais, kratosi žmogaus, kuris iš Dievo paveikslo ir panašumo virto žemės parazitu. Tokiu virto iš gyvensenos šalindamas konservatyvųjį pradą, tvirtinantį laikų ryšį, vienodai vertinantį dabartį, praeitį ir ateitį.
Dūsaujam dėl mažo gimstamumo, dėl tautos išsivaikščiojimo, dėl nutautėjimo per santuokas su kitataučiais, dėl šeimų patvarumo. Priežastis konservatyviojo prado sunykimas, gyvensena pagal nuostatą čia ir dabar. Jau mada tapo gyventi nesusituokus, ne ištikimosios gulbės, o kosmopolitinio žvirblelio pavyzdžiu seka šeimos, vedybos su kitataučiais nebelaikomos tautine nuodėme (negausioms tautoms pražūtingas pavojus), pamirštama, kad Lietuva buvo šalelė daug mielesnė, juoda duona daug gardesnė.
Dar nepradėjus dirbti penkioliktajai vyriausybei, pradėjo spurdėti mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, dainininkai, sportininkai, verslininkai, suspurdėjo net buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė: duokite pinigų, duokite lengvatų, duokite kompensacijų, duokite, duokite, duokite čia ir dabar!
Ūkininkas, norėdamas pavasarį iš aruodo pasemti, rudenį jį užpildo. Tačiau jei ūkininkas viduržiemy iš aruodo semia ir iš to grūdo naminukę varo, pavasarį ne tik pasėliams, bet ir duonos riekei grūdų neranda. Taip nutiko, kai buvusi švaistūniška vyriausybė valstybės aruodą ištuštino (turtuoliams algas didino, milijonines premijas dalino, brangiais fejerverkais orą drebino savo hedonistinius poreikius tenkino, įvaizdį gerino).
Naujai vyriausybei tenka kažką daryti, kad papildytų valstybės aruodą. Daryti dabar, nes vėliau gali būti per vėlu. Šioje vietoje žodžiai čia ir dabar turi prasmę. Spurdėjimą skatinantiesiems ir spurdantiesiems reikia susimąstyti. Čia ir dabar.
© 2008 XXI amžius
|