Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Mes tapome nepatyrimo, nesuderintų veiksmų bei politinių intrigų įkaitais“

Gintaras VISOCKAS

Buvusi viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ direktorė Elona Bajorinienė Autoriaus nuotrauka

Jau keletą savaičių ir net mėnesių stebėjome įnirtingą kovą dėl Lietuvai svarbaus renginio likimo. Europos Tarybos nutarimu Vilniui suteiktas 2009 metų Europos kultūros sostinės titulas – tai labai įpareigojantis vardas, nes jis labiau nukreiptas į išorę – pritraukti kaip galima daugiau užsienio turistų, jiems parodant, kad Lietuvos sostinė verta pasididžiavimo, kad ji sugeba pateikti save turistams kaip europinis miestas su savo istorinėmis ir dabartinėmis kultūros apraiškomis. Vilnius – pirmasis iš Rytų Europos ir Baltijos valstybių sostinių, gavusių prestižiniu laikomą Europos kultūros sostinės statusą. Šį statusą dar 2005 metais suteikė Europos Taryba. Europos kultūros sostine  2009-aisiais tapo ir  Austrijos miestas Lincas. Deja, Vilniui nepavyko: prasidėjo batalijos dėl biudžeto paskirstymo tam renginiui vykdyti, informacijai skleisti. 2009 metais VEKS programai iš nacionalinio biudžeto skirta 25 mln. litų. Vilniaus savivaldybės biudžetas, kuriame taip pat turi būti numatyta pinigų viešajai įstaigai (apie 4 mln. litų), dar nepatvirtintas. VEKS su kultūros projektų operatoriais ilgą laiką tvirtino, kad net peržiūrėjus programą papildomai vis tiek reikia 7 mln. litų. Vyriausybė yra pareiškusi daugiau pinigų neskirsianti. Viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) direktorė Elona BAJORINIENĖ nuo šios savaitės antradienio jau nebedirba. VEKS vadovu paskirtas Kultūros ministerijos sekretorius Rolandas Kvietkauskas. VEKS dalininkai taip pat nusprendė panaikinti įstaigos tarybą. Viešosios įstaigos VEKS kartu su projektų operatoriais parengtoje programoje numatoma, kad tęstiniai projektai, kaip „Menorama“, „Baroko dialogai“, „Sakralinės muzikos festivalis“ ir kt., negavus papildomo finansavimo, būtų įgyvendinami sumažintomis apimtimis. Kai kurie projektai, turintys vykti 2009 metų antroje pusėje, jei nebūtų gautas papildomas finansavimas, neįvyktų (pvz., „Menas netikėtose erdvėse“, „LUX – šviesos festivalis“, „Terno Vilna“, „Viva Musica Via Baltica“).

Su viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ direktore E. Bajoriniene kalbėjomės dar tuomet, kai ji ėjo šias pareigas. Skaitytojų dėmesiui pateikiame išsamų interviu su E. Bajoriniene, manydami, kad šiuo konkrečiu atveju būtina išklausyti ir antrąją pusę: ne tik tuos, kurie kritikavo viešosios įstaigos vadovę, bet ir pačią vadovę, kuri čia įžvelgia „nemažai politinių intrigų“.

Kokios priežastys Jums labiausiai trukdė įgyvendinti savus sumanymus? Finansai, politikų intrigos, per menkas ar per didelis žiniasklaidos dėmesys, nepatyrimas, didelis konkurentų pasipriešinimas?

Mes ilgai neturėjome patvirtinto administracinio biudžeto, nes Vilniaus miesto taryba nebuvo priėmusi sprendimo dėl sostinės 2009 metų biudžeto. Tada nebuvo konkretaus sprendimo ir dėl lėšų skyrimo Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, reikmėms. Tokiais atvejais įprasta, kad visos įstaigos, kol nepatvirtintas biudžetas, taip pat ir savivaldybės, gyvena iš vienos dvyliktosios praėjusių metų biudžeto dalies.

Taip pat turėčiau pasakyti, kad visą laiką buvo neaiškūs pačios programos projektų įgyvendinimo reikalai, kadangi Seimo nutarimu programos įgyvendinimui buvo skirta 25 mln. litų suma.

Ši suma buvo skirta vadinamajai minkštajai programos daliai, tiksliau sakant – projektams, bet ne infrastruktūrai. O juk pagal kitą Vyriausybės nutarimą dar 2008 metų vasario 6-ąją šioms reikmėms pažadėta atseikėti 41,8 mln. litų. Šitas skirtumas ir sudarė visas tas problemas, su kuriomis susidūrėme. Tikrasis planavima prasidėjo prieš dvejus metus, ir buvo planuojamas omenyje turint 42, o ne 25 milijonus litų. Sutikite – skirtumas yra ženklus. Biudžetas sumažintas net 40 proc. Visi projektų vykdytojai, nesvarbu, iš kokių sąskaitų jie būtų finansuojami, atsidūrė keblioje padėtyje.

Mes susidūrėme su dar viena sudėtinga problema. Jei biudžetas beveik per pusę sumažinamas, vadinasi, reikia atsisakyti kai kurių projektų. Mums iškilo skaudi dilema: kokių projektų atsisakyti, kokiais kriterijais remiantis atsisakyti projektų? Valdžia mums pateikė tik vieną kriterijų – reikia taupyti, privalote sutilpti į Prokrusto lovą.

Kokie renginiai gali labiausiai nukentėti? Kokių projektų žadama atsisakyti? Kodėl būtent jų, o ne kitų?

Apie tokius dalykus konkrečiai kalbėti labai sunku. Kai ši piniginė problema išaiškėjo, koordinuojančių projektų vykdytojai kartu su Kultūros ministerija tarėsi su visais projektų vykdytojais ir prašė sumažinti išlaidas 40 procentų. Kai kurie organizatoriai savo projektus atšaukė iš karto, pareiškę, kad sumažinti išlaidų neįmanoma. Jie visai pasitraukė iš organizuojamų renginių. Mano žiniomis, šiandien atšaukta iš viso 16 projektų. Mes kartais liūdnai pajuokaudavome, kad projektų kapinės greičiausiai bus dar didesnės. Likusieji įvertino visas savo galimybes ir nusprendė atsisakyti „ko nors“. Tas „kas nors“ – ne patys renginiai, parodos, spektakliai, o aplink juos kurta edukacinė atmosfera. Mes buvome numatę, kad po kiekvieno renginio visuomenė būtų kviečiama aptarti matytą spektaklį ar parodą. Mes buvome suplanavę begalę teminių diskusijų, ginčų. Dabar tokios edukacinės veiklos priversti atsisakyti. Manau, kad renginiai be edukacinės palydos labai nukenčia. Svarbu juk ne tik pats renginys, taip pat labai svarbu ir tai, kad žiūrovai galėtų po renginio susėsti ir padiskutuoti, išklausyti specialistų, profesionalų nuomonės, patys išguldyti savo įžvalgas. Tada būtų grįžtamasis ryšys. Dabar viso to nėra. Aš noriu pabrėžti, jog mūsų biudžetai nebuvo išpūsti, tie sumažinimai reiškia, kad projektų turinį buvome priversti peržiūrėti spartuoliškomis sąlygomis – paskubomis, deramai neįsigilindami. Galiu šitaip pasakyti: mažinome išlaidas kaip įmanydami, bet vis tiek nesutilpome į tą prakeiktą Prokrusto lovą. Su perpus sumažintomis lėšomis neįmanoma visuomenei parodyti programos visumos. Atskirus renginius, detales – taip. Programos visumos – ne.

Lėšos Vilniui kaip Europos kultūros sostinei planuoti seniai, dar tada, kai niekas apie ekonominę krizę net nekalbėjo. Bet gal čia kalta ne tik ekonominė krizė?

Šiandien per mažai keliamas klausimas, o kodėl atsitiko taip, kad be Prokrusto lovos – nė iš vietos? Kodėl, sakykim, ji yra pusantro meto ilgio, o ne vieno ar dviejų metrų ilgio? Jei norime, kad projektas patogiai išsidėstytų visu savo gražumu, Prokrusto lovą reikia išmesti. Šio klausimo kažkodėl niekas nekelia. O juk reikia sąžiningai prisipažinti, kad tai – planavimo klaida, kuri, beje, atsirado ne dėl ekonominės krizės. Nes biudžetai planuojami iš anksto, gerokai anksčiau, nei jie paskelbiami įstatymais. Taip atsitiko ir šį kartą. Bet pas mus viskas labai supainiota. Kultūros ministerijos skaičiavimai buvo pateikti gerokai anksčiau. Bet Kultūros ministerija, kuri privalėjo įgyvendinti Vyriausybės nutarimą, pati ir nesilaikė Vyriausybės nutarimo, pateikdama savo skaičius, kurie skyrėsi nuo Vyriausybės pateiktų skaičių. Dar labiau keista, kad šios ministerijos atstovai yra toje taryboje, kuri sprendžia finansinius reikalus. Mes visus darbus planavome pagal Vyriausybės potvarkius, o ne pagal kitų institucijų potvarkius. Mes tapome nesuderintų veiksmų įkaitais. Mūsų neinformavo apie svarbiausius pasitarimus, kuriuose svarstyta, kiek ir kaip reikės mažinti išlaidas, mums tiesiog buvo pareikšta: anksčiau žadėtų pinigų negausite, privalote išsiversti su žymiai mažesne suma.

Kokių projektų Jums labiausiai gaila?

Greičiausiai bus galutinai atsisakyta diskusijų klubo, kuris būtų veikęs ištisus metus. Jis būtų pritraukęs pačius įdomiausius pašnekovus, specialistus, kultūrininkus iš viso pasaulio. Tame diskusijų klube buvo numatyta šnekėti pačiomis įvairiausiomis, pačiomis aktualiausiomis temomis – sakykim, nuo kultūrinio gyvenimo atspindžių viduramžių dailėje iki klimato atšilimo keliamų problemų. Mes būtume diskutavę ne tik apie tai, kas svarbu, pavyzdžiui, Europai, bet ir apie tai, kas svarbu mums, lietuviams. Žlunga dar vienas projektas – „Ąžuolo misterija“, kurią turėjo statyti Eimuntas Nekrošius. Šis projektas turėjo būti įgyvendintas prie Vilniaus esančiuose Markučiuose, kur žaliuoja tikri ąžuolai. Buvome sumanę rengti ir rimtojo kino kūrėjų bei rimtojo kino mėgėjų susitikimus, kuriuose būtų dalyvavę ir žinomi, pripažinti kino kritikai... Viso šito greičiausiai nebeliks.

Žinoma, renginiai, skirti Vilniui kaip Europos kultūros sostinei, bus surengti ir už mažesnius pinigus. Tačiau ar tai bus pavieniai, vienas su kitu mažai susiję, atskiri kokybiški renginiai, ar tai bus kokybiška kokybiškų renginių visuma? Štai svarbiausias klausimas. Pavieniai, atskiri renginiai dar nereiškia, kad Vilnius yra Europos kultūros sostinė. Pavienius renginius galime rengti bet kada, nesusiejant jų su Europos kultūros statusu. Dabar gi matau, kad mes netenkame visumos, netenkame esmės. Tą visumą, kurią žadama pateikti visuomenei sumažinus biudžetą, vargu ar galima pavadinti Europos kultūros sostinės lygio renginiais.

2010-aisiais metais keliems Vokietijos regionams bus suteiktas Europos kultūros sostinės vardas. Ar tiesa, kad Vokietija, taip pat išgyvendama ne pačius geriausius ekonominius laikus, lėšų šiems reikalams nesumažino?

Vilnius Europos kontekste labai gerai atrodė iki programos pakeitimo. Mūsų programa buvo tikrai savita, originali, lietuviška. Joje būtų dalyvavę apie 90 proc. Lietuvos atlikėjų. Tik 10 proc. būtų sudarę svečiai iš kitų valstybių. Mūsų pristatyta programa tiek Vakaruose, tiek pačioje Lietuvoje buvo palankiai įvertinta kaip originali, savita, lietuviška, tikrai verta Europos kultūros sostinės statuso. Bet mums labai nepasisekė, nes pasaulį ištiko ekonominė krizė. Vadinasi, krizė atėjo ir į Lietuvą. Tačiau čia norėčiau pateikti iškalbingą pavyzdį. Kitais metais Europos kultūros sostinės vardas bus suteiktas Vokietijos Eseno ir Rūro regionams. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad Vokietija šiandien išgyvena ne pačius geriausius ekonominius laikus. Ekonominė krizė paveikė ir Vokietiją. Tačiau Vokietija, skirtingai nei Lietuva, šiai programai lėšų nesumažino. Ne tik nesumažino, bet dar ir pridėjo ženklią sumą. Kad dėl ekonominės krizės nenukentėtų kultūriniai renginiai, pažymėti Europos kultūros sostinės ženklu.

Ką atsakytumėte tiems, kurie Jus atkakliai kaltina neracionaliu lėšų panaudojimu, piktybišku lėšų švaistymu?

Klaidų buvo padaryta. Kas nedirba, tas neklysta. Žinoma, atskiro, išsamaus aptarimo būtų vertas liūdnai pagarsėjęs Bjork koncertas. Norint išsiaiškinti tikrąsias Bjork pakvietimo priežastis, kodėl šiam renginiui buvo pažadėti ypač dideli pinigai, reikėtų detalesnės analizės. Keliais žodžiais esmės čia nenusakysi. O štai visai kita – daug spekuliacijų, intrigų, dezinformacijos. Tiesiog kiekvieną atvejį reikia analizuoti konkrečiai. Didžiausia bėda ta, kad mano vadovauta viešoji įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ painiojama su to paties pavadinimo programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Mano įstaiga buvo tik nedidelė dalelė iš tų institucijų, kurios dalyvauja šiame grandioziniame projekte. Pabrėžiu – tik viena iš daugelio, bet ne vienintelė ir ne pagrindinė. O visi kaltinimai ir priekaištai atitenka kažkodėl tik man. Jei panagrinėsime 2008-ųjų biudžetą, tai mano įstaiga iš Kultūros ministerijos gavo tik trečdalį šioms reikmėms skirtų lėšų. Tik trečdalį. Taigi mano įstaiga – ne pati didžiausia pinigų valgytoja.

Nacionalinė programa – daug didesnis, platesnis dalykas už tą lauką, kuriame veikė mano vadovauta viešoji įstaiga. Toje nacionalinėje programoje veikė ir tebeveikia ne tik mano įstaiga, bet ir Kultūros ministerija, ir savivaldybė, ir daugybė kultūros operatorių, Operos ir baleto teatras, kiti teatrai, muziejai... Čia derėtų prisiminti tą naujametinį šviesos spektaklį Katedros aikštėje, kurį visi kritikuoja dėl pinigų švaistymo. Dėl šio renginio mano viešoji įstaiga nieko dėta. Dėl to vos keliolika minučių trukusio, milijonus litų surijusio šviesos spektaklio kaltinti derėtų Kultūros ministeriją, kuri sudarė sutartį su viena viešąja įstaiga, pakvietusia į Vilnių fejerverkų specialistus. O juk dėl šito renginio kažkodėl kaltinta būtent aš.

Taigi iš kur atkeliauja ta dezinformacija? Kokios Jūsų versijos?

Jei kalbame apie nacionalinės programos visumą, tai dvi trečiąsias tos programos sudaro infrastruktūriniai projektai, su kuriais aš neturėjau nieko bendra. Iš kur tas klaidinantis momentas, iš kur ta dezinformacija, - man sunku pasakyti.

Kodėl Bjork koncertui buvo numatyta tokia didelė suma pinigų?

Šis projektas aplipęs įvairiausiomis legendomis. Jis yra išskirtinis ta prasme, kad projektas vyko 2008-aisiais. Mūsų įstaiga gavo svarstyti šį projektą – o projektų mums buvo pasiūlyta per tūkstantį. Šis pasiūlymas atkeliavo iš viešosios įstaigos „Vilniaus festivaliai“, jų pasiūlymuose buvo ir Bjork pavardė. Mūsų ekspertams šis renginys pasirodė patrauklus, nes būta idėjos, kad Bjork koncertuos su mūsų simfoniniu orkestru, kad tas koncertas bus įrašytas į kompaktinį DVD diską ir išsaugotas amžiams. Šito sumanymo iš pradžių niekas nepeikė. Vėliau padėtis komplikavosi, kai paaiškėjo, jog Bjork koncertuoti gali tik 2008-aisiais, bet ne 2009-aisiais. Čia įžvelgiu pagrindinę problemą, dėl kurios nesu kalta: vienas „Vilniaus festivalių“ vadovų kartu buvo ir tarybos, kuri vertino pateikiamus projektus, narys. Asmeninių ir visuomeninių interesų konfliktas – akivaizdus. Pats siūlo, pats vertina. Beje, vertina palankiai.

Kada susikūrė Jūsų vadovauta viešoji įstaiga? Kas jai vadovavo prieš Jus?

Viešoji įstaiga, kuriai vadovavau, susikūrė 2006-ųjų pabaigoje. Aš jai vadovauti pradėjau 2007-ųjų viduryje, kai iš vadovaujančių postų pasitraukė Giedrė Dabašinskienė ir Rūta Vanagaitė. Iš pradžių buvau laikinoji direktorė, paskui dalininkų bei steigėjų buvau įpareigota eiti direktorės pareigas. Esu tikra, jog mane kritikavo ne tik dėl padarytų klaidų, bet ir politiniais sumetimais. Priekabių ieškojo ir konkurentai, kurių projektus atmečiau. Neatmetu galimybės, jog įvairios politinės partijos siekė iš šių programų ne tik papildyti savo biudžetus, bet ir susikrauti svarų politinį autoritetą. Turiu daug pavyzdžių, kurie man leidžia būtent taip manyti. Aš atsidūriau situacijoje, kurioje niekad iki tol nebuvau. Aš visą laiką domėjausi ir rūpinausi kultūra, o čia staiga buvau įvelta ir į politines intrigas. Kapitalistinių rinkodaros principų kultūrai nepritaikysi. Tikroji kultūra reikalauja finansavimo. Be to, susidūriau su problema, kad Lietuva nėra labai žinoma ir įdomi pasauliui, todėl čia niekas labai nesiveržia, kaip, sakykim, į Vokietiją ar Austriją. Todėl mes buvome priversti įveikti ir šį mažai žinomos ir mažai įdomios šalies kompleksą. Norint sudominti pasaulį Vilniumi buvo formuojami dideli rinkodariniai biudžetai. O juk būta atvejų, kai lėšų iš Kultūros ministerijos laukdavome maždaug ištisus metus. Lėšų mums neskirdavo, nors žadėdavo žadėdavo žadėdavo. Skirdavo mums priklausančias lėšas, pavyzdžiui, tik vėlų rudenį, kai tų pinigų mes jau niekaip nespėdavome įsisavinti. O mus kaltindavo, kad nesugebame dirbti sparčiai, operatyviai. Štai Kultūros ministerijai patikėta skirstyti lėšas ir komunikaciniams projektams. Nors su komunikaciniais projektais ministerija neturi nieko bendro, tokių projektų neišmano, todėl ir atmeta. O be komunikacijų neįmanoma sėkmė. Neužtenka surengti gerą renginį. Jį dar reikia išreklamuoti, išgarsinti.

Kaip Europa reaguos, jei Vilnius nepasirodys vertas Europos kultūros sostinės vardo?

Čia mūsų pačių bėda. Europos kultūros sostinės statuso mums niekas nepiršo. Mes patys ar tik ne 2003-aisiais prašėme, kad mums kada nors ateityje būtų suteiktas šis vardas. Europa mumis patikėjo. Prašyti prašėme, o štai dabar imame žiūrėti labai neatsakingai, atmestinai. Ne tik išblėso entuziazmas, bet patys pradėjome garsiai kalbėti apie korupciją, pinigų švaistymą. Žinoma, kad Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės vardas niekaip nedera prie žodžio „korupcija“.

© 2009 „XXI amžius“