Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vatikano valstybei – 80

Mindaugas BUIKA

Vatikano 80-mečio proga koncertą surengė Airijos radijo televizijos orkestras ir sostinės Dublino katedros choras. Popiežius Benediktas XVI su šventinio koncerto atlikėjais

Popiežius Pijus XI ir Italijos ministras pirmininkas Benitas Musolinis

Laterano sutarčių svarba

Nors Katalikų Bažnyčia skaičiuoja ilgesnę nei 2000-metę istoriją, Popiežiaus valdoma Vatikano valstybė mini tik 80-ąsias metines. Nuo VIII amžiaus veikusi Popiežių valstybė su sostine Roma, apėmusi dideles centrinės Italijos sritis, žlugo 1870 metais po šalies suvienijimo. 1929 metų vasario 11 dieną pasirašytomis Šventojo Sosto ir Italijos vyriausybės Laterano sutartimis buvo pripažintas savarankiškumo statusas nedidelei Vatikano teritorijai (44 ha) Romos centre, kuri nuo to laiko vadinama Vatikano Miesto Valstybe. Taip Popiežius vėl atgavo garantijas laisvai vykdyti savo didžiąją dvasinę misiją – vadovauti Visuotinei Bažnyčiai ir stiprinti pasaulio krikščionių tikėjimą.

Vatikano Miesto Valstybės jubiliejus buvo pažymėtas įvairiais renginiais, kurių svarbiausiu laikytina vasario 12–14 dienomis vykusi tarptautinė konferencija tema „Maža teritoja – didelė misija“. Konferencijos dalyviai rinkosi į Laterano rūmus, esančius prie oficialios Romos vyskupo katedros, Šv. Jono bazilikos, kuriuose prieš 80 metų ir buvo pasirašyti minėti tarptautiniai susitarimai. Tas sutartis – politinį Šventojo Sosto suverenumo pripažinimą, Katalikų Bažnyčios ir Italijos konkordatą bei finansinę konvenciją – tuometinio popiežiaus Pijaus XI vardu pasirašė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Gasparis, o Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III vardu – ministras pirmininkas Benitas Musolinis.

Apsikeitus Laterano sutarčių ratifikavimo dokumentais buvo galutinai užbaigtas vadinamojo „Romos klausimo“ sprendimas – beveik šešis dešimtmečius trukęs sunkus Šventojo Sosto ir Italijos vyriausybės nesusipratimų laikotarpis. Mat popiežiai, pradedant Pijumi IX (vėliau taip darė Pijus X, Leonas XIII ir Benediktas XV), nesusitaikė su valstybės praradimu ir buvo pasiskelbę Vatikane įkalintais italų įkaitais. Atmosferą nuodijo nemažoje Italijos visuomenės dalyje XIX amžiaus pusėje paplitęs antiklerikalizmas ir Prancūzų revoliucijos atneštas sekuliarizmas. Kaip teigė tuometinis italų revoliucionierių lyderis Džiuzepė Garibaldis, „popiežystė, kaip kenksmingiausia iš visų slaptųjų institucijų, turi būti sunaikinta“. Popiežius Pijus IX savo ruožtu ekskomunikavo suvienytos Italijos vadovus, netgi patį karalių, ir uždraudė katalikams dalyvauti šalies politiniame gyvenime.

„Romos klausimo“ sprendimo aplinkybės

Nepaisant pastangų sunaikinti Popiežiaus, kaip Petro įpėdinio tarnystę, net ir „įkalinimo“ sąlygomis jo autoritetas Italijoje bei tarptautinėje erdvėje dar labiau išaugo. Popiežiui atšaukus draudimą dalyvauti Italijos politiniame gyvenime, katalikų veikimas šioje srityje (Liaudies partijos, vėliau pasivadinusios Krikščionių demokratų partija ir Katalikų akcijos visuomeninio sąjūdžio) labai sustiprėjo, darydamas grėsmę nuo 1922 metų įsitvirtinusiam totalitariniam fašistų režimui. Suprasdama, kad Šventojo Sosto sunaikinti nepavyks ir norėdama sušvelninti stiprėjančią katalikų organizuotą opoziciją, B. Musolinio aplinka ėmėsi iniciatyvos spręsti „Romos klausimą“.

Be abejonės, sutarčių pasirašymas nereiškė Bažnyčios  susitaikymo su fašistiniu (kaip ir su nacistiniu ar komunistiniu) režimu, ką patvirtino vėlesni popiežiaus Benedikto XVI dokumentai. (Žr. enciklikas „Non abbiamo bisogno“ (1931), „Divini Redemptoris“ (1937), „Mit brennender Sorge“ (1938)). Tačiau Laterano susitarimai davė teisinį pagrindą Šventojo Sosto ir jo institucijų veikimui, kas buvo ypač svarbu Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945), kai kovos vyko prie pačių Vatikano sienų.

Laterano sutartys buvo įtrauktos į pokarinę 1947-ųjų Italijos Respublikos konstituciją: 1984 metais abipusiu susitarimu buvo peržiūrėtas Italijos ir Vatikano konkordatas atsisakant valstybinės religijos statuso. 2008 metų pabaigoje popiežius Benediktas XVI paskelbė dekretą, stiprinantį Šventojo Sosto juridinį savarankiškumą: dabar nutraukta tiesioginė Italijos įstatymų adaptacija Vatikane, ypač jeigu jie prieštarauja Bažnyčios moraliniam mokymui (abortų, eutanazijos ar homoseksualų „santuokų“ įteisinimo atveju). Ir iki šiol Vatikanas ne visada automatiškai priimdavo Italijos teisinius aktus, tačiau nauja procedūra yra rimtas perspėjimas antivertybinei tendencijai įstatymų leidyboje. Ypač po vadinamosios „Eluaros bylos“, kai Italijos teismas leido nužudyti komos ištiktą jauną moterį, „atjungus maitinimo aparatūrą“.

Vasario 14 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs tarptautinės konferencijos „Maža teritorija – didelė misija“ dalyvius, popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad yra svarbu dar kartą apmąstyti „dvasinę ir visuomeninę vertę tos mažos suverenios valstybės, kuri yra visiškoje Jėzaus Kristaus apaštalui Petrui ir jo įpėdiniams patikėtoje tarnystėje“. Šventasis Tėvas sakė, kad prieš 80 metų įkurta Vatikano Miesto Valstybė šiuos savo uždavinius vykdė taikiai, „nors ne visada tinkamai suprantant jos buvimo priežastis“. Iš tikrųjų netgi šiandien komunistiniuose, ateistiniuose ar feministiniuose bei homoseksualų sluoksniuose gausu publikacijų, reikalaujančių atšaukti Laterano sutartis, pašalinti Vatikaną iš Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų dėl neva kišimosi ne į savo bažnytinius reikalus.

Be abejo, čia pirmiausia eina kalba apie Šventojo Sosto priešinimąsi „mirties kultūros apraiškoms“ (abortų, eutanazijos įteisinimui, nesantuokinio gyvenimo prilyginimui šeimos statusui ir pan.). Italijos jaunieji komunistai su radikaliais liberalais netgi įkūrė judėjimą „No Vat“ (Ne Vatikanui), kuris rengia akcijas prieš Šventąjį Sostą, raginančias nutraukti konkordatą. Būtent dėl to, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra svarbu nuolat prisiminti tą „skausmingą istorinį procesą“, atvedusį prie Vatikano Miesto Valstybės susikūrimo ir jo veiklos „kilnių tikėjimo idealų“ motyvaciją.

Popiežiaus Pijaus XI nuopelnai

Šventasis Tėvas su pagarba ir meile prisiminė savo „vaikystės Popiežių“ ir pirmtaką Pijų XI, kuris buvo Laterano sutarčių „pirmasis ir pagrindinis architektas ir protagonistas“, faktiškasis Vatikano Miesto Valstybės kūrėjas. Reikia tik stebėtis Dievo tarno Pijaus XI išmintingu vadovavimu ypač atsakingu Bažnyčiai laikotarpiu – tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų (pontifikatas tęsėsi nuo 1922 iki 1939 metų). Benediktas XVI ypač atkreipė dėmesį į savo pirmtako pontifikato misijinę plėtrą, Dievo tarnų formaciją, pasauliečių tikinčiųjų veiklos Bažnyčioje ir visuomenėje skatinimą ir intensyvius santykius su pilietine bendruomene.

Ypač pastaruoju atveju buvo reikalinga Šventojo Sosto laisvė ir savarankiškumas, kadangi Europoje ir kitur kūrėsi naujos nacionalinės valstybės, su kuriomis reikėjo užmegzti diplomatinius santykius (popiežiaus Pijaus XI garsioji „konkordatų politika“). Kitas jau neigiamas visuomeninės ekonomikos bruožas buvo totalitarinių režimų stiprėjimas, kuriam Bažnyčia turėjo duoti rimtą atkirtį, o tai galėjo padaryti tik turėdama „laisvas rankas“ – per Šventojo Sosto nepriklausomybę. Pažymėdamas savo pirmtako griežtą protestą dėl Bažnyčios patirtų persekiojimų antikrikščioniškų režimų sąlygomis, popiežius Benediktas XVI ypač atkreipė į vokiečių kalba publikuotą encikliką „Mit brennender Sorge“, kurioje aiškiai pasisakoma prieš nacizmą.

Popiežius Pijus XI, kurio 70-osios mirties metinės buvo minėtos vasario 10 dieną, „savo išmintinga ir stipria veikla iš tikrųjų kelia pasigėrėjimą“, kalbėjo  Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad garbingasis pirmtakas norėjo tik vieno: kad Bažnyčia turėtų visišką laisvę ir integraliai galėtų vykdyti jai Viešpaties patikėtą misiją. Kaip tik tokios laisvės garantu yra Vatikano valstybinis savarankiškumas arba „būtina nepriklausomybė nuo visos žmogiškos (pasaulietinės) valdžios apaštalo šv. Petro įpėdinio mandato realizavimui“. Šiomis galimybėmis lanksčiai, atsižvelgdami į besikeičiančias visuomenines sąlygas, naudojosi ir kiti popiežiaus Benedikto XVI įpėdiniai – nuo Dievo tarno Pijaus XII iki Jono Pauliaus II.

Civitas Vatikana iš tikrųjų yra beveik nematomas pasaulio žemėlapyje, neturi pavojų keliančios kariuomenės ir ginklų. Todėl ši mažytė valstybė turėtų būti apeinama didžiosios geopolitinės strategijos planuose. Ir vis dėlto Vatikanas lieka nuolatinio dėmesio centre, žvelgiant iš bet kurio planetos taško. Galbūt todėl, kad absoliutinę pasaulietinę nepriklausomybę turintis Šventasis Sostas buvo ir lieka „nuolatinio veikimo solidarumo ir bendrojo gėrio labui centras“, pabrėžė baigdamas kalbą popiežius Benediktas XVI. Padėkojęs visų Vatikano institucijų darbuotojams už kilnią ir kompetentingą tarnystę Dievo Karalystės reikalui, jis linkėjo, kad mažoji valstybė, esanti prie apaštalo šv. Petro kapo, toliau  apaštališkai veržliai žengtų  savo didingos misijos keliu.

Tarptautinės teisės objektas

Vatikano Miesto Valstybė yra išsidėsčiusi Romą kertančios Tiberio upės dešiniajame krante, nedidelėje aukštumoje, senovėje vadintoje Vatikano kalvomis (Montes Vaticani). Čia buvo gyvenama dar prieškrikščioniškais laikais. Senovės Romos imperatorius Kaligula (valdęs valstybę 37–47 metais po Kristaus) čia buvo įrengęs nedidelę privačią amfiteatro (circus) areną. Valdant imperatoriui Neronui (54–58 metais) joje kankinystę patyrė daug krikščionių. Netoliese nekropolyje buvo palaidotas apaštalas šv. Petras. Į krikščionybę atsivertęs imperatorius Konstantinas tarp 324 – 326 metų toje apaštalo palaidojimo vietoje pastatė didžiulę baziliką. Ją pakeitė dabartinė Šv. Petro bazilika, statyta XVI ir XVII amžiuose.

Vatikano Miestas apima 0,44 kvadratinio kilometro (44 ha) teritoriją, iš dalies apjuostą sienos ir erdvės, vedančios į Šv. Petro aikštę. Nors aikštė priklauso Vatikano Miesto Valstybei, ji yra atvira, joje patruliuoja Italijos policija. Kitus penkis įėjimus į Vatikaną saugo Popiežiaus šveicarų gvardiečiai bei Vatikano Miesto žandarmerijos būrys. Savo atskirą įėjimą turi ir garsusis Vatikano muziejus. Kai kurios Šventojo Sosto institucijos yra gretimose Romos gatvėse esančiuose pastatuose, kurie pagal Laterano susitarimą turi eksteritorialumo statusą (panašiai kaip užsienio ambasados). Tokį pat statusą turi ir Popiežiaus užmiesčio rezidencija Kastelganfolfe, kurios plotas (55 hektarai) yra netgi didesnis nei paties Vatikano. Jame yra žemdirbystės ūkis, kuriame vienuoliai augina daržoves ir naminius gyvulius, prižiūri vietinę parapiją ir katalikišką mokyklą.

Nors Vatikano Miesto Valstybė neturi tiesioginio priėjimo prie jūros, tačiau tarptautinė teisė (1921 metų Barselonos deklaracija) jam leidžia turėti laivus, plaukiojančius su Vatikano vėliava. Šiuo metu Šventasis Sostas šia teise nesinaudoja ir laivyba neužsiima. Tarptautinės teisės dokumentai (1954 metų Hagos konvencija) gina Vatikano teritoriją, kaip žymiausio kultūrinio paveldo vietą tarptautinių konfliktų atvejais. 1984 metais pagal UNESCO konvenciją Vatikano Miestas buvo paskelbtas pasaulinės kultūros paveldu. Vatikano Miesto Valstybė turi apie 800 gyventojų, kurių didesnė pusė (daugiau kaip 450) yra Vatikano piliečiai. Kiti yra gavę leidimą laikinam ar nuolatiniam gyvenimui teritorijoje be pilietybės suteikimo. Apie pusė Vatikano piliečių (daugiausia diplomatinio personalo nariai) gyvena ne pačiame Vatikano mieste ir dirba įvairiose pasaulio šalyse. Vatikano pilietybės suteikimo sąlygas bei galimybę gyventi teritorijoje, lankymąsi joje ir kitus formalumus tvarko specialios teisinės nuostatos, sudarytos pagal Laterano sutarčių sąlygas.

Būdingi valstybingumo bruožai

Kaip ir kiekviena valstybė, taip ir Vatikano Miestas turi oficialiai patvirtintą valstybinę vėliavą, susidedančią iš baltos ir geltonos juostos. Baltojoje dalyje yra išsiuvinėta Popiežiaus tiara ir sukryžiuoti raktai. 1949 metais naujuoju oficialiu Vatikano himnu (vietoj buvusio Triumfo maršo, kurį sukūrė Halmejeris) popiežius Pijus XII patvirtino Šarlio Guno sukurtą Popiežiškąjį maršą. Žinomo prancūzų kompozitoriaus ir pamaldaus kataliko Popiežiškasis maršas pirmą kartą buvo atliktas 1869 metų balandžio 11 dieną minint popiežiaus Pijaus IX kunigystės jubiliejų. Kaip oficialus Vatikano Miesto Valstybės himnas jis pirmą kartą buvo sugrotas 1950 šventųjų metų atidarymo Vigilijoje. Himno tekstą parengė žymus Šv. Petro bazilikos vargonininkas monsinjoras Antonijus Alegra.

Pagal pasirašytą monetarinę konvenciją su Italija, nuo 1999 metų Vatikanas įgijo teisę naudoti eurą kaip savo oficialią valiutą. Vatikanas taip pat turi teisę Italijos valstybinėje kalykloje kalti savo monetas su Popiežiaus atvaizdu (iki 1 milijono vertės eurų per metus), kurios galioja visoje Europos Sąjungoje. Vatikano proginės monetos (auksinės ir sidabrinės) yra labai vertinamos kolekcionierių ir bemat išplatinamos. Taip pat yra vertinami Vatikano pašto ženklai ir atspaudai, kurių leidyba yra svarus mažosios valstybės pajamų šaltinis.

Valstybinės santvarkos požiūriu Vatikano Miestas yra absoliuti monarchija. Tai reiškia, kad visą įstatyminę, vykdomąją ir teisminę valdžią Vatikane turi Popiežius. Esant sede vacante (tai yra mirus Popiežiui iki jo įpėdinio išrinkimo) vadovauja Kardinolų Kolegija. Popiežius renkamas konklavoje, kurioje dalyvauja kardinolai, dar nesulaukę 80 metų amžiaus ribos. Išrinktas Popiežius tampa Vatikano Miesto Valstybės suverenu nuo to momento, kai priima savąjį išrinkimą.

Kasdieniniuose administravimo reikaluose Šventajam Tėvui padeda įvairios vyriausybinės, finansinės, teisminės institucijos, kurių veiklą koordinuoja iš septynių kardinolų sudaryta Popiežiškoji Vatikano Miesto Valstybės komisija. Popiežiaus prerogatyva yra diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, tai atliekama per Vatikano valstybės sekretoriatą. Šiuo metu Šventasis Sostas palaiko oficialius santykius su 177 valstybėmis, yra Jungtinių Tautų ir kitų pagrindinių tarptautinių organizacijų narys.

© 2009 „XXI amžius“